Meniu
Prenumerata

penktadienis, gruodžio 3 d.

Kultūra
PARAŠTĖS
Apsimeskim, kad neapsimetam
Apsimetinėti niekada nebuvo labai garbinga. Ir vis tiek visi nuo giliausios vaikystės yra ką nors simuliavę: valgančius, miegančius, sergančius, skaitančius,
Kultūra
PARAŠTĖS
Neklysti yra nežmoniška
Klysta tie, kurie neklysta. Kurie įsitikinę, kad įmanoma neklysti. Kurie mano, kad paklydimas – tai klaida. „Klysti yra žmogiška“, – skamba kaip atsiprašymas,
Kultūra
PARAŠTĖS
Seismografai
Baigiasi pirmieji pandeminiai metai, kurie prasidėjo pernai po Knygų mugės. Šiemet mugė nukelta į gegužę ir vasario pabaiga tuščia ir
Kultūra
PARAŠTĖS
Pavadinsi ir pagadinsi
Kažkodėl tūlas lietuvis tik apie bites sako, kad jos numirė. Visi kiti gyvūnai jam tik dvesia, nusibaigia, pakrato kojas arba
Kultūra
PARAŠTĖS
Gyvačių aliejus
Jau kurį laiką galvoje sukasi mintis – apie 2020-uosius bus prirašyta kalnai knygų (pats įsivaizduoju šį tą panašaus į Victoro Sebestyeno
Kultūra
PARAŠTĖS
Teisė į viltį
Atleiskite, bet negaliu šiuo metu rašyti apie ką nors kitą. Rašysiu apie Baltarusiją. Galbūt, pasirodžius šiam žurnalo numeriui, jau daug kas bus aišku, ir baltarusiai (o ir mes) galės džiaugtis nuvertę Lukašenką. O gal ir ne. Neramūs laikai, ir dauguma mano minčių dabar Minske – galvoju apie baltarusių poetus ir rašytojus. Kaip jiems ten? Ar pavyks? Ar jiems viskas gerai? Ar jie sveiki ir gyvi?
Kultūra
PARAŠTĖS
Atrodyti ir būti
Jaunystėje, kai dar buvau blondinas, netyčia išbandžiau savo alergines reakcijas Sosnovskio barščių laukuose. Kitados buvau gerokai sukandžiotas uodų Kolos pusiasalyje. Esu be jokio reikalo čiupinėjęs augalus, kitoje Atlanto pusėje vadinamus poison ivy. Po kiekvieno iš šių nuotykių atrodydavau kaip žmogus, turėjęs gauti medalį „už narsumą gaisro metu“. Išnešęs iš liepsnojančio namo senolę, o gal ir anūką. Buvau tikras nevykėlis, o galėjau atrodyti kaip didvyris.
Kultūra
PARAŠTĖS
Baltasis triukšmas
Taip vadinasi vienas garsiausių XX a. pabaigos amerikiečių romanų, parašytas Dono De Lillo (lietuviškai, deja, turime tik vieną, ne patį geriausią jo kūrinį – „Kosmopolis“). Tai romanas-satyra, kuriame, pasitelkus antiutopijos ir mokslinės fantastikos priemones, kalbama apie vartojimo kultūrą, mirties baimę, konspiracijos teorijas ir žmogaus sukeltas ekologines katastrofas. Visa tai, kas dabar iškilo į pirmąjį planą – „Baltasis triukšmas“ virto mums į veidą rėkiančiu liudininku.
Kultūra
Paraštės. Kai rašytojas susitinka skaitytoją
Rašytojas laukia skaitytojo – tai įprasta situacija ar ne? Ar jiems reikia ir būtina susitikti akis į akį? Kokia to susitikimo forma abiem būtų priimtiniausia?
Kultūra
Paraštės. Atminimo ženklai ir rašytojai
Neseniai buvau pakviestas į radijo diskusiją, kokių atminimo ženklų ar paminklų dar reikėtų lietuvių rašytojams. Temą, žinoma, išprovokavo nesibaigianti istorija su Petro Cvirkos paminklu. Tai paskatino susimąstyti, kaip Lietuvoje (ir ypač Vilniuje) įamžinamas autorių atminimas, koks jis?
Kultūra
Paraštės. DUK rašytojams
Nori to rašytojas ar ne, bet, pasirodžius naujai jo knygai ar paskyrus jam kokią premiją, jis kuriam laikui tampa viešu asmeniu.
Kultūra
Paraštės. Kam reikalingos rašytojų sąjungos?
Svarstydamas, apie ką šį kartą parašyti, prisiminiau, kad rašau Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo išvakarėse.
Kultūra
Paraštės. Literatūra kaip rašytojo protestas
Nors esame linkę rašytojus vaizduoti kaip nutolusius nuo gyvenimo, atsidavusius kūrybai ir ieškančius kažko aukštesnio, pamirštame, kad kūrėjai gyvena visuomenėje, yra socialūs (daugiau ar mažiau), jiems taip pat rūpi politika, pinigai, žmonių padėtis ir kiti žemiški dalykai.
Kultūra
Paraštės. Vėlyvasis rašytojų žydėjimas
„Yra kažkas labai klaidinančio literatūros kultūroje, kuri kalba apie ketvirtąją dešimtį peržengusius autorius ir vadina juos „pradedančiaisiais“ arba „daug žadančiais“, kai iš tikrųjų jie jau pasiekė savo kūrybos viršūnę“, – sako Nobelio premijos laureatas Kazuo Ishiguro.
Kultūra
Paraštės. Kodėl rašytojai vis dėlto dirba rašytojais
„Na, kaip kūrybėlė? Kaip posmuojasi?“ – kartais pajuokaujam susitikę su kokiu bičiuliu rašytoju. Šiuos klausimus teko nugirsti viename skaitymų iš asmens, kuris rašytojo darbą turbūt suvokia kaip aikštingą įgeidį, tinginystę ar tiesiog keistuoliams skirtą hobį. Deja, ar laimei (priklauso nuo to, ar pats rašytojas savo profesiją suvokia kaip aukojimąsi), yra ne visai taip.
ŽYMA
PARAŠTĖS