Meniu
Prenumerata

antradienis, rugsėjo 22 d.
PARAŠTĖS
Atrodyti ir būti
Liutauras Degėsys

Jaunystėje, kai dar buvau blondinas, netyčia išbandžiau savo alergines reakcijas Sosnovskio barščių laukuose. Kitados buvau gerokai sukandžiotas uodų Kolos pusiasalyje. Esu be jokio reikalo čiupinėjęs augalus, kitoje Atlanto pusėje vadinamus poison ivy. Po kiekvieno iš šių nuotykių atrodydavau kaip žmogus, turėjęs gauti medalį „už narsumą gaisro metu“. Išnešęs iš liepsnojančio namo senolę, o gal ir anūką. Buvau tikras nevykėlis, o galėjau atrodyti kaip didvyris.

Nepriklausomybės pradžioje pažinojau išmintingą žmogų, kuris rašė besikuriančių partijų programas. Žmonės norėjo kurti partijas, tik nežinojo, ką tai reiškia. Jie norėjo atrodyti, bet nenorėjo būti. Paskaitę programas (nesvarbu, kaip kilmingai jos vadinosi – konservatorių, socialdemokratų, darbo, tvarkos, teisingumo), taip ir sakydavo: vadintis taip gražiai norime, bet būti – apsaugok, Viešpatie.

Aišku, kad pasistengęs gali nematyti ir nesuprasti nei problemų, nei reiškinių. Ir nebūtina slėptis, specialiai kišant galvą į smėlį ar į portalą. Pakanka užsimerkti. Nenorėti ir nematyti. Žmogaus galva yra pats seniausias fotošopas. Žinoma, kad galima regėti ir tai, ko nėra. Nežinia, kas geriau ir saugiau: nematyti to, kas yra, ar regėti nesančias pamėkles. Prisikurti dirbtinių siaubų ar nesuprasti kasdienių problemų. Apsimesti, kad nieko nėra. Nenorėti ir nesuprasti.

Kas svarbiau: atrodyti ar būti. Jeigu aikštės problema svarbesnė už sveikatos ar švietimo sistemą. Jeigu viruso nematei, tai jo ir nėra. Jei prieš vestuves pasidarai plastinę nosies operaciją ir todėl niekas nesupranta, kodėl tokie nepanašūs visi tavo vaikai. Jeigu esi energetikos gigantas ir skundiesi visiems, kad turėjai 180 milijonų nuostolio, o pasirodo, jog buvai suplanavęs 400 milijonų pelną, bet gavai tik 220 milijonų. Tai tas sumažėjęs pelnas atrodo kaip nuostolis. Kaip smagu buvo visiems rėkauti ant pensininkų, kad jie gaus savo neteisėtai pažadėtus du šimtus. Tik tie visi rėksniai jau seniausiai pasiėmė išmokas ir kompensacijas, o anie vargšeliai vis dar tebelaukia. Žmonės baisėjosi karantino suvaržymais, o pasirodo, negalėjo tik puodelio kavos išgerti ne namie – bet už du eurus. Namie, nusipirkę kavos, už tuos du eurus galėjo išgerti dvidešimt puodelių.

Žmogaus galva yra pats seniausias fotošopas

Menininkai todėl ir menininkai, kad ne visada nuoseklūs. Dauguma aiškino, kad karantinas arba netrukdė, arba net padėjo jų kūrybai. Bet ta pati dauguma puolė prašyti paramos, stipendijos, kompensacijos už nepadarytus darbus, už galbūt įvyksiančius, bet neįvykusius renginius. Už prastovas ėmė ir tie, kurie patyliukais darbavosi, kurie visai nestovėjo. Žmonės jautė, kad pinigus kompensacijoms pasiskolina valstybė, bet atiduoda gyventojai. Reikia imti, nes valstybės skolas turės mokėti ir tie, kurie ėmė, ir tie, kurie neėmė. Tik vieni ėmė ir dar burbėjo ant valdžios, o kiti ėmė tyliai, ramiai, elegantiškai ir išmintingai. Perfrazuojant poetą, neėmė tik „kunigai ir ubagai“, na, ir tie minėtieji pensininkai plėšikai – kurie vis dar negavo, vis dar stovi paskutiniai eilėje.

*****susije*****

Kaip klaidinamai kartais byloja mūsų kalba. Sako: reikia rodyti, rodyti, rodyti – ir berodant galima bet ką įrodyti. Arba atvirkščiai – sakyti, kad čia tik rodosi, nes kažkam pasirodė. Tik pasirodė – bet nėra. Ir todėl yra tie, kurie rodosi. Yra tie, kurie „prieš“, ir tie, kurie „už“. Dar yra tie, kurie visada „prieš“ ir dažniausiai prieš tuos, kurie „prieš“. Dar yra tokie visados „už“. Ypač, jei yra daug tokių pačių „už“. Teisiosios daugumos gyventojai. Dar yra tokie, kurie atrodo „už“, bet slapta yra „prieš“. Kovoja už laisvę, vaikšto su vėliavomis, gieda himną. Juos parodo rinkimai ir mokesčių surinkimai. Dar yra tie, kurie važinėja leksusais, bet gyvena bendrabučiuose. Dar yra tokie, kurių automobiliai kainuoja tūkstantį mokytojų mėnesinių algų. Jei mokytojas vaikščiotų nuogas ir valgytų savo surinktas uogas, nenaudotų tualetinio popieriaus ir nemokėtų už elektrą – tai tokiam automobiliui susitaupytų per 84 metus. Gal jau neturėtų nei kada, nei kur tokiu automobiliu važinėtis.

Pabaigai moralas. Penkiametė mergaitė sako: „Kai užaugsiu, noriu būti tokia graži kaip tėtis.“ Žmonės klausia: „Kodėl, kodėl tu nenori būti tokia graži kaip mama.“ Mergaitė atsako: „Mama, kol tampa graži, ryte užtrunka porą valandų. Tėtis tiesiai iš lovos, nė į vonią neužsukdamas, šoka į kelnes ir jau gražus, ir jau mauna pro duris.“

Atrodyti reiškia būti.

2020 08 27 09:50
Spausdinti