Meniu
Prenumerata

trečiadienis, spalio 28 d.
Paraštės. Kodėl rašytojai vis dėlto dirba rašytojais
Marius Burokas
Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)

„Na, kaip kūrybėlė? Kaip posmuojasi?“ – kartais pajuokaujam susitikę su kokiu bičiuliu rašytoju. Šiuos klausimus teko nugirsti viename skaitymų iš asmens, kuris rašytojo darbą turbūt suvokia kaip aikštingą įgeidį, tinginystę ar tiesiog keistuoliams skirtą hobį. Deja, ar laimei (priklauso nuo to, ar pats rašytojas savo profesiją suvokia kaip aukojimąsi), yra ne visai taip.

Kultūrinis provincialumas slypi smegenyse. Esame provincialūs tuomet, kai laikome save menkesniais už kitų tautų menininkus.

Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)

O kaip yra? Susimąsčiau apie tai skaitydamas dviejų britų poetų Paulo Farley ir Michaelo Symmonso Robertso parašytą esė knygą „Poetų mirtis“ (Death of the poets) – savotišką kelionių knygą po poetų mirties vietas, knygą apie poeto įvaizdį, apie poeto mitologizavimą. Tikrai nenustebsite, jei pasakysiu, kad egzistuoja tam tikras poeto įvaizdis, klišė, trukdanti įžiūrėti žmogų, taip pat savotiškai priverčianti prie jos taikytis ir pačius poetus.

2018 09 03 17:55
Spausdinti