Meniu
Prenumerata

penktadienis, spalio 22 d.


PARAŠTĖS
Neklysti yra nežmoniška
Liutauras Degėsys

Klysta tie, kurie neklysta. Kurie įsitikinę, kad įmanoma neklysti. Kurie mano, kad paklydimas – tai klaida.

„Klysti yra žmogiška“, – skamba kaip atsiprašymas, nuodėmių atleidimas. Nes klaida – tai išimtis, tokia žmogiška, nepraktiška silpnybė. Nes klaida yra įsimylėti, nebaigti universiteto, nepasižiūrėti į kairę einant per gatvę. Tik vėliau išaiškėja, kad kas nors yra klaida – tik tam tikro atskiro, specialaus „teisingumo“ atžvilgiu: kad Londone, einant per gatvę, reikėjo žiūrėti ne į kairę, o į dešinę, kad įsimylėjimas buvo vienintelė tavo pilko gyvenimo šviesa, kad universitetas neatnešė nei laimės, nei gerovės, nei džiaugsmo. Pamatai, kad jau beveik pavirtai ne žmogumi, o tiesiog funkcija – esi toks teisingas, toks nuobodus, aiškus ir praktiškas, kad tavęs nebeliko. Neklysti yra nežmogiška.

Kaip gerai, kad su kai kuriais feisbuko komentatoriais nereikia gyventi tame pačiame devynaukštyje, nes bijotum su jais užsidaryti viename lifte... Su tais viską žinančiais, pamokslaujančiais. Tikra laimė, kad su panašiomis pranašaujančiomis komentatorėmis netyčia neapsiženijai, nes bijotum atsidurti vienoje virtuvėje ar, neduokdie, toje pačioje lovoje.

Išeitumei iš proto, jei be pertraukos keletą metų reikėtų klausytis tokių komentarų. Kaip gerai, kad visi tie komentatoriai susirinko feisbuke, o ne tavo gyvenime...

Kaip svarbu išmokti suklysti. Nestabdyti savęs ir kitų kiekviename žingsnyje, neauklėti, nemokyti, nemoralizuoti. Kaip pavojinga įsivaizduoti, kad esi teisus ir teisingas. Kaip baisu tapti teisuoliškam. Žinančiam. Žinančiam, kad žinai. Kaip svarbu pripažinti klaidos naudingumą ir efektyvumą. Suprasti, jog suklydęs irgi gauni ne menkesnę, o gal net vertingesnę informaciją, nei pasielgęs „teisingai“, „kaip visi“, „kaip kiti“, „kaip reikia“. Ak, ne kartą suklydus, vėl tuojau reikės suklysti jau vien todėl, kad daugelis dalykų, kurie yra teisingi dabar, kol realybėje yra taip, bus tuojau neteisingi – kai pasaulis pasikeis ir viskas pasidarys ki-taip.

Nereikia manyti, kad kam nors patinka klystantys vairuotojai, chirurgai ar santechnikai. Net klystantys ubagai ir kunigai nepatinka. Bet dar labiau nepatinka nepripažįstantys, kad galėjo ir privalėjo suklysti. Tie visą gyvenimą besistengiantys būti „teisingi“. Neatleidžiantys klaidos. Neleidžiantys suklysti. Sugriaunantys gyvenimą sau ir kitiems. Neabejojantys. Taip ir nesugebėję pamatyti savo gyvenimo kitaip – iš klaidos perspektyvos. Nesupratę, kad didžiausia klaida buvo bandymas jokiu būdu nesuklysti, nepastebėję, kad absoliutus neklaidingumas yra iliuzija, o kiekviena iliuzija yra panaši į dogmą, kol ja nesuabejoji.

Pamatai, kad jau beveik pavirtai ne žmogumi, o tiesiog funkcija – esi toks teisingas, toks nuobodus, aiškus ir praktiškas, kad tavęs nebeliko.

Tas, kuris bijo klaidų, nuolat klysta ir nuolat yra užsiėmęs klaidų taisymu, priekaištavimu, apgailestavimu, savigrauža, saviplaka ir savigaila. Beje, pakeliui, lygiagrečiai jis būtinai pasinaudos tavigrauža, taviplaka ir tavigaila. Bijantis suklysti neturi laiko gyventi, nes žiūri atgal arba pirmyn. Jis nespėja būti laimingas, nes per vėlai pamato, kad galėjo būti laimingas praeityje, arba nuolat planuoja, koks jis bus laimingas ateityje. Niekada čia ir dabar. Nes čia ir dabar visuomet galima suklysti, todėl reikia saugotis ir drebėti, taisyti nuolat ištinkančias klaidas. Nes klysti yra blogai, nes klysti yra žmogiška. Ir todėl reikia nuolat tikrintis, ar visas gyvenimas nebuvo klaida, ar nėra ir dabar suklysta. Gal dar galima kaip nors kitaip, gal pavyks pasitaisyti, gal dar galima apsisaugoti ir nesuklysti rytoj. Gal rytoj pasiseks nedaryti klaidų, nebūti tokiam, koks buvai, gal pavyks nebūti savimi. Nesvarbu, kad teks tapti kitu, bet svarbiausia – neklystančiu, geresniu, teisingesniu žmogumi.

O jeigu klaida – tai teisė suklysti.

O jeigu gyvenimas (mokslas, religija, moralė, politika, ekonomika) – tai teisė daryti klaidas. Nežinoti iš anksto, kas bus – nes žinoti, kad negali nieko žinoti apie ateitį, nes negali turėti ateities žinių. Kad visos tavo žinios, išskyrus horoskopus ir orų prognozes, yra apie praeitį, bet ne apie ateitį. Kad gyvenime tu gali veikti vieninteliu įmanomu klaidų ir bandymų metodu: rizikuoti, kurti hipotezes ir jas tikrinti eksperimentuodamas dvasinėse ir fizinėse tikrovėse. Kad laisvė – tai teisė klysti.

Kad jau laikas prisipažinti: „Klystu, vadinasi, esu.“

2021 04 05 13:05
Spausdinti