Meniu
Prenumerata

šeštadienis, balandžio 17 d.


PARAŠTĖS
Pavadinsi ir pagadinsi
Liutauras Degėsys

Kažkodėl tūlas lietuvis tik apie bites sako, kad jos numirė. Visi kiti gyvūnai jam tik dvesia, nusibaigia, pakrato kojas arba jis pats juos nugalabija. 

Dar būna, kad valstiečiui gyvuliai krinta – lyg lapai nuo medžio arba kaip mūsų didvyriai nelygioje kovoje su klastingu priešu. Tikra kiaulystė, bet kiaulių niekas niekada nenužudo, ir niekada jos nenumiršta. Jas skerdžia ir pjauna arba jos pačios dvesia ir stimpa. Neturi tie gyvūnai žmogiškų savybių, oi neturi. O žmonės kartais turi gyvuliškų ypatybių: geria kaip dramblys, dirba kaip arklys, aria kaip jautis, darbšti kaip bitė, grakšti kaip stirna ar vikri kaip voverė. Bet būna ir blogiau: merginos šoka kaip karvės, gūrina kaip avys, mąsto kaip vištos ir elgiasi kaip gyvatės. Koks vaikinas irgi neatsilieka: pešasi kaip gaidys, užsispyręs kaip ožys, kvailas kaip asilas, pasipūtęs kaip žąsinas. Jeigu prausiasi tik penktadieniais, tai ketvirtadienį jau smirdi kaip šeškas.

Galima išsisukinėti, švelninti, teisintis, kad senas lietuviškas žodis „dvėsuoti“ reiškia kvėpuoti. Taigi tas, kuris nudvėsė, tiesiog liovėsi dvėsuoti, nieko jam blogo ir negražaus neatsitiko, tik nebekvėpuoja. Vis tiek palinkėjimas „kad tu nudvėstum“ skamba gerokai grėsmingiau nei „kad tu numirtum“. Kai pasakoju (labai retai, dažniausiai tik gerokai išgėręs) apie savo mylimiausią gyvenimo šunį, tiksliau – kalę, visada sakau beveik su ašara balse, kad ji mirė ir kad ją mylėjau. Ir vėl koks negražus žodis „kalė“. Tik viena raidė skiriasi, bet kažkodėl kačių pasaulyje tos moteriškosios giminės būtybės vardas neturi tos neigiamos konotacijos. Nors statistika apie kates byloja labai panašiai.

Ir šiaip šungrybiai, šunvotės, šunsnukiai, šunkeliai negerai ir negražu. Nepadoru iškrėsti šunybę. Ne katybę. Net oras būna šuniškas, o ne katiniškas. Dėti į „šuns dienas“ kažkaip nelabai, dažniausiai – supykus, bjauriai. O „katino dienos“ – tai jau šis tas malonaus, ilgesingo, švelnaus, su stiklu vyno rankoje ir mylima moterimi pašonėje. Negirdėjau, kad kas nors kada nors sakytų: „miške vieni katgrybiai“ ar „tas mano draugas tikras katsnukis“.

2021 03 01 07:00
Spausdinti