Knygų mugė

Rašytoja L. Zhang: „Vakarai nemato viso Kinijos paveikslo – tik blogąsias jo dalis“

Tarpininke tarp gimtosios Kinijos ir likusio pasaulio save vadinanti Lijia Zhang ryškų tėvynės portretą pavaizdavo ir savo romane „Lotosas“. Apie tai su Vilniaus knygų mugėje viešėjusia rašytoja ir žurnaliste kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.

Paraštės

Kultūrinis pasisavinimas ir teisė pasakoti

Turbūt atėjo laikas pakalbėti apie reiškinį, kuris mus kol kas pasiekia tik kaip naujienos iš užsienio (daugelio sąmonėje dedamos į skandalų ir įdomybių skyrelį, su veidmainišku palengvėjimu atsidūstant, kad pas mus taip nėra). Tas reiškinys vadinamas kultūrine apropriacija (arba kultūriniu pasisavinimu). Kas tai? Ir kaip tai pasireiškia literatūroje?

Paraštės

Žvilgsnis į neseną praeitį: 2019-ųjų leidybos mados bei reiškiniai

Pradėkime nuo globalių dalykų. Įdomiausia, žinoma, daugybę kartų laidotos popierinės knygos likimas. Galiu jus nuraminti – nieko jai per metus neatsitiko

Miunhauzeno skaičiai, trilema ir sindromas

„Lietuva – tai šalis, kurioje skatinamas žmonių kūrybiškumas, saviraiška ir kurios gerovę kuria atsakingi, kūrybingi ir atviri žmonės“. „Vaizduotė, kūrybiškumas ir kritinis mąstymas vertinami kaip svarbūs šalies ištekliai ir yra ugdomi nuo mažens visą gyvenimą“. „Lietuvai reikia piliečių, kūrybingų asmenybių, nebijančių suklysti ir pripažinti savo klaidų“.

Nieko neasmeniško

Metų knygos rinkimai šiemet sukėlė didžiausią triukšmą per visą savo istoriją. Paskelbus atrinktuosius knygų penketukus, skaitytojai pašėlo ir užvertė savo socialinių tinklų paskyras bei rinkimų komisijos narius vienu vieninteliu klausimu – „o kur Kristina Sabaliauskaitė?“.

Vertėja N. Devidzė: „Kovoti su žodžiais yra labai įdomu“

Spalio 3-iąją lietuvių literatūros vertėjai į kartvelų kalbą Nanai Devidzei įteikta Šv. Jeronimo premija. Prieš šį įvykį su laureate Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi apie didžiausius profesijos iššūkius ir iš tėvo paveldėtą meilę Lietuvai.

Paraštės. DUK rašytojams

Nori to rašytojas ar ne, bet, pasirodžius naujai jo knygai ar paskyrus jam kokią premiją, jis kuriam laikui tampa viešu asmeniu.

Knygos. Vis daugiau šviesos

Labai džiugu, kad pasirodė ši Alvydo Šlepiko poezijos rinktinė, trumpesnę atmintį turinčiam skaitytojui priminusi, jog autorius – ne tik prozininkas, o ir vienas geriausių šiuolaikinių lietuvių poetų.

Paraštės. Kam reikalingos rašytojų sąjungos?

Svarstydamas, apie ką šį kartą parašyti, prisiminiau, kad rašau Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo išvakarėse.

Knygos. Kai žinai, kada mirsi

Antrasis jaunos rašytojos Chloe Benjamin romanas pernai mirgėjo visuose įmanomuose geriausių knygų sąrašuose ir dešimtukuose. Kuo jis skaitytojams ir kritikams pasirodė toks patrauklus?

R. Menasse: „Skaitantys pasaulinę literatūrą yra pasaulio piliečiai“

Briuselio institucijų kasdienybę romane „Sostinė“ Robertas Menasse piešia šmaikščiai ir ironiškai. Bet pats yra absoliutus vieningos ES šalininkas, didžiausia mūsų dienų rykšte laikantis nacionalizmą. Su rašytoju IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi apie tapatybę, literatūrą ir Aušvicą.

Knygos. Indonezijos vaiduokliai

Prisipažinsiu, kad „Grožis lyg žaizda“ buvo viena laukiamiausių metų knygų. Iš jos tikėjausi ir magijos, ir egzotikos, ir rimtų temų, ir literatūrinės beprotybės. Gavau visko su kaupu.

Knygos. Priešingybė mirusiajam Vilniui

Dariaus Pocevičiaus „Vilniaus reliktai, 1944–1990, I dalis“ – ilgai laukta knyga, labai populiarių „100 istorinių Vilniaus reliktų“ tęsinys. Manau, apie sovietmetį pasakojanti knyga sulauks tokios pat sėkmės. Ir turbūt nemažai kontroversiškų atsiliepimų.

Paraštės. Vėlyvasis rašytojų žydėjimas

„Yra kažkas labai klaidinančio literatūros kultūroje, kuri kalba apie ketvirtąją dešimtį peržengusius autorius ir vadina juos „pradedančiaisiais“ arba „daug žadančiais“, kai iš tikrųjų jie jau pasiekė savo kūrybos viršūnę“, – sako Nobelio premijos laureatas Kazuo Ishiguro.

Paraštės. Kodėl rašytojai vis dėlto dirba rašytojais

„Na, kaip kūrybėlė? Kaip posmuojasi?“ – kartais pajuokaujam susitikę su kokiu bičiuliu rašytoju. Šiuos klausimus teko nugirsti viename skaitymų iš asmens, kuris rašytojo darbą turbūt suvokia kaip aikštingą įgeidį, tinginystę ar tiesiog keistuoliams skirtą hobį. Deja, ar laimei (priklauso nuo to, ar pats rašytojas savo profesiją suvokia kaip aukojimąsi), yra ne visai taip.