Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
PARAŠTĖS
Žvilgsnis į neseną praeitį: 2019-ųjų leidybos mados bei reiškiniai
Marius Burokas
Pixabay

Pradėkime nuo globalių dalykų. Įdomiausia, žinoma, daugybę kartų laidotos popierinės knygos likimas. Galiu jus nuraminti – nieko jai per metus neatsitiko ir, atrodo, artimiausiu laiku nenutiks.

Ji išlaiko savo pozicijas, nors ir spaudžiama iš visų pusių. Nemažai skaitytojų persikvalifikavo į klausytojus – garsinių knygų populiarumas sparčiai auga. Knygų vis dažniau klausomasi (ir tai vyksta lygiagrečiai su skaitymu – tarkim, vakare skaitai popierinę knygą, o ryte, važiuodamas į darbą, klausaisi garsinės). Vis daugiau knygų tuo pat metu pasirodo garsiniu ir kitu formatu, neretai jau išleidžiamos tik klausyti skirtos knygos.

Dalį skaitytojų dėmesio pasiglemžė ir tinklalaidės (tai neįvyko per 2019-uosius, tiesiog tapo natūralia kultūros peizažo dalimi, ypač Lietuvoje). Jos vis dažniau pakeičia tiek pačias knygas, tiek literatūros kritiką spaudoje ar internete (didžiulis pokalbių apie knygas, recenzijų, leidybos įdomybių, kritikų pokalbių populiarumas).

Dar vienas įdomus reiškinys – knyga vis dažniau tampa tik tarpiniu produktu, savotiška lėliuke, iš kurios, siekiant išmelžti pinigų ir paskleisti joje slypinčias idėjas (ar siužetą) kuo plačiau, imamasi rengti jau minėtą tinklalaidę, ekranizuoti, kurti serialą, daryti iš jos performansą, spektaklį ar kokį meno kūrinį. Knyga, literatūros kūrinys dažnai tampa tik akstinu tolimesnėms mutacijoms. Taip skaitytojas gauna visą paketą „knygos paslaugų“ – įdarbinami visi jo pojūčiai (išskyrus turbūt vaizduotę), o labiausiai – jo piniginė.

Beje, popierinės (o ir elektroninės) leidybos populiarumą bent jau užsienyje labai palaiko savilaida. Jos tempas ir mastas tik augs. Išsipildė kiekvieno, norinčio parašyti ir išleisti knygą, svajonė – imk, rašyk, leisk: kam tos leidyklos, redaktoriai, platinimas, juk yra „Amazon“. Ir to pakanka. Tiesa, savilaida kaip tas loterijos bilietas – išlošti pasiseka vos vienam iš milijono.

Skandalas atskleidė ir išskydusius vertinimo kriterijus, ir norą suvienodinti literatūros žanrus, panaikinti ribas.  

Keičiasi ir knygų pardavimo struktūra – didieji knygynų tinklai toliau uždaromi arba virsta kanceliarinių ir proginių prekių prekybos centrais. Tai pastebima ir Lietuvoje (ko dažniau einate į tinklinį knygyną – įpakavimo popieriaus, kvepiančios žvakės, sąsiuvinio ar knygos?) Masinė prekyba knygomis keliasi į internetą ir ten stabiliai auga. Netikėtai suklestėjo ir jau, regis, palaidoti nepriklausomi knygynai – jų pridygo visokiausių, pačiam įvairiausiam skoniui, jie išradingi, nedideli ir lankstūs, dažnai turi nuolatinių lankytojų ir gerbėjų ratą. Lietuvoje ši tendencija dar nėra ryški, tačiau laukti ilgai neteks. Būtų smagu, jei knygynėlių būtų atidaryta ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir provincijoje, kur skaitytojui telieka biblioteka arba „Maximos“ knygų stendai prie kasų.

Ir paskutinis akivaizdžiai pastebimas dalykas – didžiųjų, globaliųjų premijų (Nobelio, Bookerio ir t. t.) diskreditacija. Pernelyg nestabiliame, margame ir itin greit besikeičiančiame pasaulyje šios premijos ima atrodyti senamadiškos, jos nebe vienija, o dar labiau skaido, leidžiasi į kompromisus, siekdamos patenkinti įvairių grupių skonį, ir tuo pat metu nenori keistis. Jų žiuri dažniausiai plėšoma vidinių prieštaravimų ir lydima skandalų. Nežinia, kas jų laukia, bet šių premijų ateitis neatrodo šviesi.

O kokios naujienos Lietuvoje? Žinoma, visi čia aptarti dalykai veikia ir mus, gal tik kiek pavėluotai. Labiausiai mane džiugina auganti nedidelių leidyklų sėkmė ir stiprėjimas – jos susiranda leidybos nišas, nebijo rizikuoti, ieško įdomių meninių sprendimų. Jos atgaivina klasikinės literatūros, filosofijos, akademinių platesnei publikai skirtų veikalų leidimo tradiciją (pvz., „Hubris“, „Jonas ir Jokūbas“ ir kt.). Tai gera atsvara didžiosioms komercinėms leidykloms ir tam tikra viltis, kad leidybos peizažas nebus nykus ir monotoniškas.

Tą patį galima pasakyti ir apie festivalius – nišiniai literatūros festivaliai sulaukia vis daugiau deramo dėmesio: „Vilniaus lapai“, „Paviljono knygų savaitgalis“, net ne visai pavykęs pirmas blynas „Open Books“. Visi turi savo viziją, savo lankytojus. Tetrūksta nebent nedidelio gero vien prozai skirto renginio su skaitymais, knygų pristatymais ir panašiai.

Svarbu ir 2019-aisiais augusi lietuvių literatūros sėkmė užsienyje. Žinoma, palyginti su didžiosiomis šalimis, tai tik lašas jūroje, apie jokią konkurenciją ir didesnę įtaką ar pasiekiamumą kalbėti nėra ko, tačiau lietuvių autoriai pastebimi ir skaitomi. Tiesa, mūsų autorių vaikų literatūra kol kas vienintelė išplaukusi į plačiuosius vandenis, galinti konkuruoti su kitų tautų kūriniais, žinoma, mėgstama ir skaitoma.

O turbūt didžiausias 2019 m. literatūrinis skandalas – „Metų knygų“ rinkimų žiuri sprendimas neįtraukti Kristinos Sabaliauskaitės romano į geriausiųjų metų knygų sąrašą, sukėlęs tikrą audrą. Į visa tai labai nesigilindamas pasakysiu tik tiek – skandalas atskleidė gana iškreiptą literatūros kritikos paveikslą: rimtos kritikos vakuumą, palyginti su didžiule knygų leidybos pramonę aptarnaujančia apžvalgininkų, tinklaraštininkų, tinklalaidininkų ir kt. armija. Jis atskleidė ir išskydusius vertinimo kriterijus, ir norą suvienodinti literatūros žanrus, panaikinti ribas. Taip pat prarają tarp to, ką skaito dauguma, ir to, kas laikoma rimtąja literatūra. Visa tai seniai egzistavo, tik mes sėkmingai apsimetėme, kad to nėra.

2020 02 05 11:01
Spausdinti