Meniu
Prenumerata

penktadienis, birželio 5 d.
ASMENYBĖ
Laiškas nuo vandenyno
Viktorija Vitkauskaitė
Monika Požerskytė

Žinia apie pelnytą Nacionalinę premiją Saulių Šaltenį pasiekė tradiciškai žiemojantį Ispanijoje. Tuo pat metu Lietuvoje pasirodė ir pirmieji naujausio jo romano „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ egzemplioriai. Viktorijai Vitkauskaitei neliko nieko kita, tik siųsti laišką rašytojui ir laukti atsakymo. O šis į elektroninio pašto dėžutę įkrito dvelkdamas labai šalteniška laisve, subrandinta išmintimi ir vandenynu.

– Ankstyviausią užuominą apie „Geležinius gyvatės kiaušinius“ radau Jūsų interviu „Lietuvos žinioms“ 2009-aisiais. Romano apie Sausio 13-osios įvykius idėją brandinote ilgai, nes rašydamas norėjote pasikliauti ir distancija, apvalančia nereikalingas smulkmenas, detales, niekus? Tai, kad knyga pasirodo likus mažiau nei porai mėnesių iki Kovo 11-osios 30-mečio, buvo atsitiktinumas, ar visgi sąmoningai nusprendėte luktelėti šios datos?

 –Ne, tikrai netaikau savo rašymų kokioms nors datoms. Viskas labai paprasta: yra tokia ypatinga  moteris Lolita iš leidyklos „Tyto alba“ (L. Varanavičienė – „IQ Life“ past.), kuri neleidžia man aptingti. Prisižadu jai atnešt romaną, paskui kankinuosi, bet esu žodžio žmogus – vargstu, ieškau, kas gi mano galvoj, kokia istorija kaip vyno rūsyje seniai bręsta. Taip ir „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ atsirado.

– Teko skaityti, kad siužetą apie Pietų Amerikoje augusią Jaelę Gvadelupę, kuri susapnavo prosenelio gimtąją Lietuvą ir čia atvyko per pačius Sovietų Sąjungos griūties įvykius, įkvėpė reali asmenybė, kurią sutikote keliaudamas po Argentiną. Kokia tos moters tikroji istorija?

2020 04 10 10:18
Spausdinti