Meniu
Prenumerata

pirmadienis, lapkričio 30 d.
Vienišo sultono šalis
Beatričė Juškaitė
Didžiausia šalies šventovė, žinoma, pavadinta Qabooso vardu. (Vida Press nuotr.)

Tvirta ranka valdomame Omane Beatričė Juškaitė fiksavo nedrąsių permainų ženklus

Omano sultono Qabooso akys stebi nuo kiekvieno kampo. Nykštį jis iškėlęs prie naujų automobilių salono, kiek ramesnis atrodo po tiltais, šalia parduotuvių ar įvažiuojant į sostinę Maskatą, nepriekaištinga barzda įamžinta į plastikinius rėmelius įspraustame jo atvaizde kirpykloje.

Nuolat matomas valdovo portretas kelia šypseną, bet toks asmens kultas ir baugina. Po 1980-ųjų gimusių omaniečių karta sudaro 70 proc. šalies gyventojų ir jie kito valdovo nė neįsivaizduoja. Pats sultonas, kuris yra ir premjeras, gynybos ministras, ginkluotųjų pajėgų vadas, centrinio banko pirmininkas, neleidžia savęs pamiršti nė akimirką: Qabooso universitetas, Qabooso ligoninė, Qabooso mečetė, Qabooso uostas, Qabooso greitkelis. Atrodo, ims ir žmones apakins sterilus grožis: keliai lygiausi, numestą šiukšlę pamatysi tik atokesnėse gatvėse, vėjyje plaikstosi baltos dišdašos, kurias dėvi dauguma šalies vyrų, lyg pasididžiuodami stūkso balti sostinės paminklai. Tarsi balta spalva nuslėptų „Amnesty International“ ataskaitas, diktatoriškus įstatymus ir užgniaužtą laisvą balsą.

Koks sultono įvaizdis kuriamas sąmoningai? 21 užsienio kalba rašomas jo asmeninis tinklalapis skelbia: „Kartais Qaboosas išsilaisvina nuo politinio nerimo ir didžios tautos statybų, kad užsiimtų kitais pomėgiais.“ Jūra, astronomija, literatūra, jodinėjimas, vaikščiojimas, muzika, peizažų tapymas, fotografija, menas – sąrašas toks gausus, kad įtikintų bet kurį pasaulio žmogų turint su Jo Didenybe šį tą bendra.

2017 01 04 14:53
Spausdinti