Meniu
Prenumerata
pirmadienis, vasario 24 d.
Tailando maitintojos
Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis

Gyvenimas Tailande neatsiejamas nuo sanuk, arba linksmybių filosofijos. Tai lyg nacionalinė religija, liepianti kiekvieną darbą atlikti smagiai, o dieną praleisti kaip šventę. Tačiau sanuk turi ir tamsiąją pusę – ją atskleidžia Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis.

Šiuolaikinis pasaulis iškreipė linksmybių filosofiją, ir Bankokas tapo niekada nemiegančia pramogų sostine. Joje viskas šalia: budistų šventyklos ir viešnamiai, vienuoliai ir khatoys (transvestitai), tūkstantmečių kultūra ir prarasto laiko paieškos jaunų tailandiečių glėbyje.

Siamo (buvęs Tailando pavadinimas) karaliai senovėje keisdavosi dovanomis – moterimis. Tėvams buvo garbė atiduoti savo mažą dukrą į karaliaus haremą. Neturtingiems gyventojams nekildavo dilema, ar parduoti vaikus, dažniausiai mergaites, aukcione į vergiją. Karalius Rama VI (valdė 1851–1868 m.) rašė: „Atrodo, tėvai parduoda savo dukras kaip peles pelėkautuose. Vaikai nėra tėvų nuosavybė kaip katilas ar dramblys žmogui, kad galėtų nustatyti kainą ir parduoti kaip savo turtą. Dukros turi teisę pačios apsispręsti.“ Šie žodžiai buvo pirmieji žingsniai išsilaisvinimo iš vergovės link.

Vergija Tailande panaikinta prieš šimtą metų, bet tradiciniai tajai moters sudaiktinimą ir išnaudojimą vis dar laiko natūraliu. Istorija ir socialiniai standartai lėmė, kad Tailandas laikomas sekso turizmo šalimi, daug turistų čia važiuoja kaip tik to, o vietos vyrai ėjimą į kairę laiko kasdienybės paįvairinimu ir vadina „ryžių išmainymu į makaronus“.

Dabar tokios vietos kaip Soy Cowboy, Nana, Patpong gatvės Bankoke ir Patajos kurortas yra kontroversiškos reputacijos: sekso turistai pildo nešvankiausias savo fantazijas, įstatymų sargai užmerkia akis, merginos čia uždirbtais pinigais išlaiko šalies provinciją. Viskas, kas ten vyksta, yra nelegalu, o dar daugumos merginų amžius – kas Vakaruose laikoma nekaltybės metais, Tailande tampa darbu visu etatu aptarnaujant sekso turistus.

Prieš 10 metų oficiali šalies statistika skelbė, kad kūną pardavinėja 300 tūkst. merginų. Žmogaus teisių aktyvistai ir nevyriausybinės organizacijos tuo metu suskaičiavo apie 800 tūkst. prostitučių Tailande ir dar 200 tūkst. tajų svetur. Dabar šie skaičiai tikrai didesni, nes per dešimtmetį išaugo turistų srautas ir gyvenimo lygis.

Baltaodžiai vakariečiai ir juos lydinčios jaunutės tailandietės – įprastas vaizdas Bankoke. (Vida Press nuotr.)

Baltaodžiai vakariečiai ir juos lydinčios jaunutės tailandietės – įprastas vaizdas Bankoke. (Vida Press nuotr.)

Visa kita – ekonominiai veiksniai, socialinė tradicija ir net budizmas – yra turistams nematomas, bet tikras tajų Tailandas. Perpratus jį, įmanoma suvokti prostituciją pasirenkančių merginų gyvenimo būdą ir motyvus.

Klientų medžioklė

Dieną pamatęs virš miesto lekiančiame traukinyje (skytrain) ar ant taksi motociklo kuklią mažą mergaitę su džinsais, marškinėliais ir į uodegą surištais plaukais net neįtartumei, kur ji traukia. Po valandos persirengusi ir išsidažiusi ji stovės populiariausiuose Bankoko sekso turistų ir vietos farangų (užsieniečių) pasilinksminimo vietose.

Soy Cowboy yra siaura gatvelė su abipus veikiančiais barais netoli Sukhumvit ir Asok gatvių sankryžos. Tai pirmoji vieta Bankoke, kur pasibaigus Vietnamo karui, prieš važiuodami namo, atsipalaiduoti atvyko amerikiečių kareiviai. Jie čia ieškojo pigių gėrimų ir moterų. Klientai vadinti „kaubojais“ – nuo to ir kilo šio skersgatvio (taj. soy) pavadinimas. Dabar ši gatvė dėl garsios muzikos ir neoninių šviesų gausos primena pramogų parką. Vien pereiti ją – jau atrakcija. Merginos čia medžioja klientus. „Hansome man, I want to go with yoooo, – vilioja mano vyrą Aurimą, o pamačiusios, kad jis eina ne vienas, priduria: – Honey moon discount.

„Nana Plaza“ – didžiulis pastatas su atviru kiemu ir barais per tris aukštus aplink jį, netoli Nana ir Sukhumvit gatvių sankryžos. Ji garsi khatoy, arba ladyboy, pasirodymais. Baltų medicinos sesučių ar odinių katyčių suknytės rodo tiesų kelią girtiems ir aplinkoje nesiorientuojantiems farangams.

„Apgailestauju tik dėl to, kad nepaprašiau daugiau“, – atsakė kalnų genties moteris, paklausta reporterio, ar nesigaili savo keturiolikmetę dukterį į sekso vergiją pardavusi vos už 12 JAV dolerių.

Merginos (khatoy ir tikros) stovi gatvėje prie įėjimo į barą, kviečia užeiti, kartu geria alų su klientu ir bendrauja laužyta anglų kalba, valiūkiškai raitosi ir juokiasi iš kiekvieno išgirsto pokšto. Po tokios įžangos vyras užmoka jos „baro mokestį“ (nustatyta suma, atitenkanti užeigai), mergina persirengia savo drabužiais ir išeina su klientu į viešbutį. Grįš po valandos arba tik kitą dieną: priklauso nuo vyro poreikių, pajėgumo (mėlynų tablečių, parduodamų kiekvienoje vaistinėje) arba amžiaus (dėl to taip mėgstami vyresni klientai – jie užmiega anksčiau, ir merginos gali grįžti į darbą).

Apsimeta nieko nematantys

Dauguma merginų šiose vietose – iš Tailando šiaurės rytų, Isano provincijos. Tai skurdžiausias šalies regionas, neturintis kuo pritraukti turistų ir negalintis džiaugtis gausiu derliumi dėl dažnų potvynių lietinguoju sezonu ir didelių sausrų sausuoju. Žmonės čia baigę tik kelias klases ir neturi jokių perspektyvų. Žemė sausa, o horizontas pilkas tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Kaimiečiai išlaiko diskretiškumą ir apsimeta pašaliečio (manęs) nematantys (netikėtas ir malonus atradimas!), tik gerai įkaušę (dažnas atvejis) turi drąsos pašaukti „Hey, you“ arba „Farang, farang“.

Vietiniai sėdi lauko virtuvėje ir siunčia ratu apsitrynusį butelį „Jack Daniel’s“. Ištuštinę jį, išsitraukia plastikinį maišelį su vietiniu ryžių viskiu, prakanda kampą ir supila skystį į prieš tai naudotą butelį. Originaliai gėrimo spalvai išgauti dar įberia limonado miltelių (šis tas panašaus į Lietuvoje parduodamą „Jupi“), suplaka ir patys paprašo manęs juos nufotografuoti su „Jack Daniel’s“ viskiu rankoje (lyg man norėtųsi turėti girtų kaimiečių nuotrauką...).

Ši šiaurinėje šalies dalyje gyvenanti moteris savo dukterį dirbti prostitute pardavė, kai šiai buvo 11 metų. (Vida Press nuotr.)

Ši šiaurinėje šalies dalyje gyvenanti moteris savo dukterį dirbti prostitute pardavė, kai šiai buvo 11 metų. (Vida Press nuotr.)

Tuo metu moterys su kūdikiais ant nugaros dirba lauko, namų ir ūkio darbus. Jų išsekimo paženklinti veidai paneigia vyraujančią nuomonę, kad azijietės atrodo jaunesnės. Tik ne kaime ir tik ne tada, kai vaikus pradeda gimdyti dar paauglės ir tampa daugiavaikėmis motinomis nė nesulaukusios trisdešimties, dienas leidžia įsibridusios į ryžių lauką, moka parašyti tik savo vardą ir suskaičiuoti tik savo algą (ši kartais nesiekia nė poros tūkstančių batų – pusšimčio eurų – per mėnesį).

„Neturtingi kaimiečiai pluša daug, jeigu yra darbo. Tačiau nedirba, jeigu tik įmanoma. Šeimoje visada yra viena narė, kuri nuo mažų dienų intuityviai žino, kad taps atsakinga už šeimos gelbėjimą iš beviltiško skurdo, o kiti gyvens iš jos uždarbio, – rašoma Dereko Sharrono knygoje „Mano vardas Lon. Ar aš tau patinku?“, pasakojančioje prostitutės Lon istoriją. – Ji – dažniausiai vyriausia šeimos dukra, kurios pareiga gelbėti artimuosius, kol jauni šeimos vyrai gyvena taip, lyg kiekviena diena būtų atostogos.“ Lon augo Isano regiono kaime, netoli Laoso sienos. Ji namus paliko keturiolikos, Bankoke pardavė nekaltybę už 1000 dolerių ir nuo to laiko pradėjo dirbti prostitute.

Nevienodos galimybės

„Mokslas tik berniukams“, – toks buvo nerašytas Tailando įstatymas nuo neatmenamų laikų ir pasikeitė tik XX a. viduryje, bet žmonių sąmonėje šis šovinistinis principas liko ir vis dar yra plačiai paplitęs. Pavyzdžiui, net ir dabar vienuolynuose veikiančios mokyklos skirtos tik berniukams (neturtingiems vaikams jos dažnai yra vienintelė vieta mokytis). Skurdžiai gyvenančių tėvų dukros tokios galimybės neturi ir pas vienuoles patenka tik tapusios našlaitėmis.

Vyrai pelno karmos palankumą, jeigu vieną mėnesį per savo gyvenimą praleidžia vienuolyne (dažniausiai tai būna du kartai: kai esi mokyklinio amžiaus ir kai baigi mokyklą). „Mergina sulaukia pripažinimo ir kitame gyvenime gali atgimti vyru, jeigu išlaiko tėvus ir uždirba pakankamai pinigų, kad jiems suteiktų „veidą“, t. y. padėtį visuomenėje. Ir nesvarbu, kokiomis priemonėmis tie pinigai uždirbami, su kiek vyrų permiegama ar kiek jų apgaunama“, – pasakoja buvusi prostitutė.

Tajai nesuvokia savęs kaip individualių asmenybių. Jie save laiko šeimos dalimi, prisirišimas prie artimųjų yra dalis jų individualumo. Tajai viską (ir religiją) interpretuoja, kaip jiems patogu. Budizmas liepia tenkinti tėvų reikmes, jeigu šie neturtingi ar negali savimi pasirūpinti. Tokia nuostata taip pat reiškia ir rūpinimąsi jaunėliais broliais bei seserimis, kol jie baigs mokyklą ir galės patys užsidirbti. Dažniausiai, jeigu yra kam išlaikyti vyriausiąją dukterį, berniukais tenka rūpintis ilgiau, kol šie baigia universitetą arba, jeigu atsiranda nuolatinis rėmėjas, pavyzdžiui, užsienietis vyras, moteris šeimos narius globoja visą gyvenimą. Ne veltui Tailande sakoma, kad kitas gyvenimas priklauso nuo to, koks dosnus esi ir kiek atgailos dabar rodai, o ne nuo ekonominių dėsnių, vadinasi, visai nesvarbu, kokiomis priemonėmis uždirbi pinigus.

„Nė vienas nėra toks gražus, kad jam nereikėtų mokėti, – sako buvusi baro mergaitė ir priduria: – Vyresni turi mokėti daugiau. Jie visada turėjo ir visada turės.“

„Apgailestauju tik dėl to, kad nepaprašiau daugiau“, – atsakė kalnų genties moteris, paklausta reporterio, ar nesigaili savo keturiolikmetę dukterį į sekso vergiją pardavusi vos už 12 JAV dolerių. Ta mergaitė buvo išduota šeimos ir neturėjo pasirinkimo, bet labai dažnai neturi pasirinkimo ir tos, kurios į Bankoką atvažiuoja pačios. Daugybė merginų yra vienintelis pajamų šaltinis artimiesiems, nuo jų darbo priklauso, ar bus uždengtas namo stogas prieš prasidedant lietaus sezonui, ar jaunesni broliai ir seserys išeis į mokyklą, ar bus nupirktas buivolas laukams arti ir ar senoliai gaus reikiamų vaistų.

Menkai apsirengusios ir gausiai išsidažusios merginos laukia užsieniečių. (Vida Press nuotr.)

Menkai apsirengusios ir gausiai išsidažusios merginos laukia užsieniečių. (Vida Press nuotr.)

Tokio merginų pasiaukojimo priežastis yra bunkhun. Šiuo žodžiu apibūdinamas įpareigojantis gerumas arba nuolatinis pasiruošimas atsakyti gerumu už anksčiau suteiktą pagalbą ar paslaugą. Tai viena svarbiausių, jei ne pati svarbiausia, vertybių tajų visuomenėje. Vienas bunkhun aspektų yra katanyoo rookhun, arba įpareigojantis dėkingumas. Kiekvienas žmogus turi vertinti padariusį jam gera: vaikas jaučiasi skolingas tėvams, studentas – mokytojui, tarnas – valdovui, draugas – jam pagelbėjusiam draugui.

Įprasta neigti tiesą

Vakaruose pinigai keliauja iš tėvų pas vaikus, o Tailande, vadovaujantis bunkhun, šis procesas vyksta priešinga kryptimi. „Tai tik viena priežasčių, kodėl Vakarai yra turtingi, o mes skurstame, – rašo Lon ir prisimena, kad jos mama taip pat bandė dirbti. Iš Lon siųstų pinigų nusipirko sriubos virimo aparatą su ratais. – Sriubą ji pardavinėjo vos kelias dienas ir nusprendė, jog tai per daug sunku. Man reikėjo permiegoti su 10 vyrų, mokančių po 40 dolerių, kad nupirkčiau tą vežimą, bet mamai tai nepasirodė per daug sunku. Vakaruose motina verčiau badautų, negu imtų maistą, uždirbtą dukrai pardavinėjant kūną.

Tailande mamos organizuoja vakarėlius kaimynams ir mėgaujasi savo „veidu“, nes šioje kultūroje tavo padėtis bendruomenėje yra svarbesnė nei savas vaikas.“

Pasak buvusios prostitutės, jos motina ir visa šeima puikiai žinojo, kuo užsiima jų dukra. Tajų kultūroje įprasta neigti tiesą: neva iš barmenės atlyginimo dukra pragyvena Bankoke ir kas mėnesį sugeba šeimai persiųsti po 30 tūkst. batų (apie 750 eurų), gal net pastato naują namą, nuperka mašiną, moka už brolių bei seserų mokslą universitete ir pan. „Pasitaiko, jog šeima net atiduoda paskutines santaupas už dukros krūtų implantus, kad tik ji išvyktų atidirbti į Bankoką“, – sako mano tajė draugė Bow.

Kaimas apsimeta nežinantis, iš kokios veiklos atkeliauja pinigai, nes moterys šeimose vertos tiek, kokią sumą parneša. Tėvai didžiuojasi, jaunesniems broliams ir seserims mokykloje bendraklasiai pavydi tokios vyresnėlės (ir daiktų, kuriuos ši jiems nuperka), o kaimynai „barmenę iš Bankoko“ rodo kaip sektiną pavyzdį savo vaikams ir turbūt sako: „Ji dėkinga tėvams ir moka tai išreikšti.“

„Kai prostitutė grįžta į gimtinę ir apsistoja pačios nupirktame name, pas tėvus, kuriems uždirbo padėtį, jos pajamų šaltinis nebesvarbus ir yra vertinamas. Jeigu ji grįžtų į gimtąjį kaimą be santaupų, pirkinių šeimai ir aukso motinai, visi merginą vertintų kaip šliundrą“, – dalijasi patirtimi Lon. Pasak jos, statusas Tailande priklauso ne nuo to, kas esi ir ką veiki, bet nuo to, kiek pinigų parneši šeimai. Daugybė tajų prostitučių, keletą metų dirbusios didmiestyje, gali grįžti į savo gimtąjį kaimą ir ištekėti, nes jos turi padėtį ir, svarbiausia, pinigų.“

Sostinėje dirbančios merginos finansiškai remia provincijoje likusias šeimas. (Vida Press nuotr.)

Sostinėje dirbančios merginos finansiškai remia provincijoje likusias šeimas. (Vida Press nuotr.)

„Dirbančios mūsų mergaitės išreiškia tajų sielos esybę – jos nesavanaudiškai atsidavusios ir pasiaukojančios“, – pasakoja vieno baro mamasan (vadovė) Khun San ir  teigia, kad Bankoko ir Patajos prostitutės išlaiko visą šalį. Tai vyksta jau kelis dešimtmečius – nuo tada, kai Tailandas perėmė Vakarų modelį ir prasidėjo šalies (tiksliau, Bankoko bei turistinių regionų) ekonominis pakilimas. O žmonės iš skurdžiausių Tailando provincijų pajėgia išgyventi vien dėl dukterų, siunčiančių viešnamiuose uždirbtus pinigus. „Prostitucija – pagrindinė Tailando pramonė“, – tvirtina Khun San.

Svarbiausia – rūpintis šeima

Kas yra Tailando prostitučių klientai? Anot Lon, tai ne patys simpatiškiausi vyrai pasaulyje. Jeigu bare pasirodo gražuolis, jis yra arogantiškas ir mano, kad jam nereikia mokėti. „Nė vienas nėra toks gražus, kad jam nereikėtų mokėti, – sako buvusi baro mergaitė ir priduria: – Vyresni turi mokėti daugiau. Jie visada turėjo ir visada turės.“

Dauguma sekso turistų atvažiuoja į Tailandą, nes juos paliko žmonos, jie nebendrauja su šeima arba paprasčiausiai nepajėgia susirasti moters. Kartais jie čia ieško kompanijos, kurios negali rasti savo šalyje. Tajų, net pačių vargingiausių žmonių iš Isano, neslegia tokie rūpesčiai kaip vakariečių: „Jeigu vakariečiai susidurtų su tokiomis bėdomis, su kokiomis susiduriame mes, tuomet suprastų, kad jų problemos sukurtos jų pačių galvose. O mūsų bėdos – tikros!“

Vieni klientai su prostitutėmis elgiasi kaip su merginomis, antri – kaip su žmonomis, dar kiti – kaip su šiukšlėmis. Kad ir kaip būtų, merginoms sunku patikėti, jog gali uždirbti tokią gausybę pinigų iš dažniausiai mandagių, kartais net gerai atrodančių, turtingų ir net dosnių, dažnai kaltės dėl savo veiksmų kankinamų farangų. Namuose jos lygiai tą patį turėtų daryti, tik nemokamai, su girtu, nuo narkotikų apsvaigusiu, agresyviu, iš prostitutės grįžusiu (didžiausia prostitucija veši ne turistų zonose, o provincijoje tarp vietinių) ir turbūt ligų parsinešusiu, dėl apsaugos galvos sau nesukančiu sutuoktiniu.

„Mokslas tik berniukams“, - toks principas tebėra gajus tajų sąmonėje. (Vida Press nuotr.)

„Mokslas tik berniukams“, - toks principas tebėra gajus tajų sąmonėje. (Vida Press nuotr.)

Farangai dažnai įsimyli prostitutes, jose įžvelgia „tą vienintelę svajonių moterį, kurios laukė visą gyvenimą“ ir neretai ją veda. Šie vyrai niekada nesituoktų su buvusia prostitute arba net pagarsėjusia paleistuve Vakaruose. „Sedrikas paprašė tekėti už jo. Aš, žinoma, sutikau. Jis pažadėjo atsiųsti 500 dolerių kas mėnesį, kad man nebereikėtų dirbti, ir aš jam daviau žodį. Pažadėjau būti jam ištikima ir viską, ką jis norėjo išgirsti. Nežinau, iš kur farangai ištraukia, kad prostitutė bus jiems ištikima, jeigu šie siųs jai pinigų. Ar savo šalyje jie irgi taip pasitikėtų prostitute? – svarsto Lon ir primena: – Esu pasiryžusi laikytis vieno vienintelio pažado: rūpintis savo šeima.“

2016 12 28 19:02
Spausdinti