Meniu
Prenumerata

pirmadienis, liepos 6 d.
Sauliaus Damulevičiaus kelionių suvenyrai
Laura Čiginskaitė

Alpinistas, fotografas ir verslo konsultantas materialių suvenyrų iš aplankytų vietų beveik niekada neparsiveža, bet klausantis jo atrodo, kad patirti įspūdžiai vos telpa kišenėse.

Anksčiau su tėvais važiuodavome į ekskursijas po Europos miestus, žiemą slidinėdavome Lenkijos ir Čekijos kalnuose. Kelionė į Aukštuosius Tatrus, Slovakijoje, kai per kelias dienas perėjome didžiąją dalį kalnų grandinės, miegojome kalnų nameliuose, – tai pirma pažintis su kalnais. Teko su kuprine pačiam takeliais palaipioti, statesnėse vietose reikėjo ir rankomis pasilaikyti. Tada buvau keturiolikos, ir kelionė gana ryškiai įsiminė. Nuo to laiko pradėjau domėtis, o vėliau, studijuodamas universitete, ir savarankiškai treniruotis.

Prieš metus draugas pasiūlė keliauti į Lenkijos urvus ir dalyvauti mokslinėje ekspedicijoje, kurios tikslas – skaičiuoti apleistose kasyklose ir urvuose žiemojančius šikšnosparnius. Pagalvojau, kodėl gi ne, juk naudojama technika, rodos, labai panaši į alpinistų. Netrukus įsitikinau, kad urvuose mano ir speleologų instinktai veikia priešingai. Pavyzdžiui, alpinistai negali pakęsti slydimo nugara – iškart norisi verstis ant pilvo ir ledkirčiu arba kitomis priemonėmis stabdytis. Urvų pasaulis iš tiesų įdomus, nes jo nematyti iš išorės. Gali net nežinoti, kad tau po kojomis driekiasi ištisi tunelių ir požeminių menių labirintai. Smagu ir tai, jog ateini ne į muziejų, kur urvai apšviesti ir nudailinti. Pačiam tenka ropoti siauromis landomis, kol išlindęs į požeminę salę pamatai kabančius šikšnosparnius, stalaktitus, stalagmitus ir gamtos suformuotus „vargonus“.

Visos aukštos viršūnės turi savo charakterį ir dažnai pasižymi rizikomis, kurių žmogus negali valdyti – tokiomis kaip nepastovūs orai ar didelė lavinų tikimybė. Iš įkoptų viršūnių bene dažniausiai prisimenu Pergalės viršūnę (7439 m), stūksančią Tian Šanio kalnuose. Kai ją pasiekiau 2015 m., tai nebuvo pati aukščiausia mano viršūnė, bet ji garsėjo ypač niūria reputacija. Čia yra įkopę tik kiek daugiau nei 400 žmonių, net 100 žuvusių, čia dingo ir du lietuvių alpinistai. Dėl to kopdamas buvau itin susikaupęs ir nuolat galvojau apie laukiančius išbandymus, turėjau panaudoti daugiau nei dešimtmetį kauptą alpinizmo patirtį ir išnaudoti nemažą sėkmės rezervą, kad sveikas grįžčiau namo. Už šį įkopimą pelniau „Sniegynų tigro“ ir Lietuvos metų alpinisto titulus.

2018 06 14 18:00
Spausdinti