Meniu
Prenumerata
pirmadienis, vasario 24 d.
Pėsčiomis po Japoniją
Viktorija Vitkauskaitė
Evaldo Karaliaus nuotr.

Iki šiol uždarumu garsėjanti Tekančios Saulės šalis atokiau nuo masinio turizmo takų išlaikė ir 88 budistines šventyklas jungiantį kelią. Kaunietis Evaldas Karalius su žmona tapo pirmąja lietuvių pora, nužygiavusia visą kalnų keteromis, uolų pakraščiais ir lygumų žaluma vingiuojantį maršrutą.

Oficialiai skaičiuojama, kad po visą Šikoku salą išsidėsčiusias šventyklas jungiantis kelias siekia apie 1200 kilometrų. Dar prieš kelerius metus E. Karalius nebūtų net svarstęs leistis į tokią kelionę: tuomet vyras nebuvo dalyvavęs net kelių kilometrų ilgio pėsčiųjų žygyje.

Maždaug 2014 m. vienas jo bičiulis pasiguodė, kad studijas baigęs sūnus pirmiausia kibo ne daryti karjeros, o leidosi į piligriminį kelią. Jaunuolio tėvui tai atrodė vargas ir rūpestis, o apie tokį pasirinkimą pirmąkart išgirdusiam E. Karaliui – nuostabus sumanymas: „Bet pamaniau, kad pats tokiems žygiams jau esu per senas.“ Apsigalvoti jį paskatino po kurio laiko kito draugo iškrėsta staigmena: visai nesigyręs ir nesipasakojęs apie savo planus, šis E. Karaliui atsiuntė nuotrauką iš vieno piligriminio kelio pradžios su prierašu „startuoju“. „Tas draugas – vyresnis už mane, be to, ką tik buvo įveikęs sunkią ligą. Pamaniau, jei jis gali – galiu ir aš“, – prisiminė kaunietis.

Nuo to laiko garsiausią Europoje piligriminį kelią Camino de Santiago, kuris baigiasi Ispanijos Santjago de Kompostelos mieste, jis nuėjo jau tris kartus ir kiekvieną sykį pasirinkdavo vis kitą maršrutą. Netrukus vėl grįš į Ispaniją, vėl šimtus kilometrų eis žymiuoju piligriminiu keliu, vėl finišuos Santjago de Komposteloje, kurioje pas vieną suvenyrų prekiautoją kaskart užsuka pasisveikinti ir apsipirkti jau kaip senas pažįstamas. O kol kas E. Karalius tebegyvena kelionės po Japonijos šventyklas įspūdžiais: tai buvo ketvirtasis jo žygis pėsčiomis ir pirmoji kelionė į šį kraštą.

Pašnekovas šypteli, kad maršrutas po budistines šventyklas buvo pasirinktas kaip kompromisas kelionei su žmona. E. Karaliui norėjosi vėl eiti pėsčiomis, o Jolanta Karalienė norėjo pamatyti Japoniją. Panaršęs internete, jis rado minėtą maršrutą, kuris leido suderinti abu troškimus.

Nei prieš šį, nei prieš ankstesnius žygius fiziškai specialiai keliautojas nesiruošdavo. „Viskas yra galvoje ir psichologijoje“, – sakė jis. Iš patirties jau žino, kad jam veikiau grėstų ne per anksti pasiduoti, bet pernelyg didinti tempą ir spausti paskutines jėgas. „Kartą vienu atsikėlimu, be poilsio, esu nuėjęs daugiau kaip 50 kilometrų. Bet tempuoti yra klaida. Reikia ramiai eiti, žvalgytis, stebėti aplinką ir džiaugtis gyvenimu“, – pasakojo keliautojas.

Pėsčiomis keliauja mažuma

Per patį sakurų žydėjimą Japonijoje atsidūrę sutuoktiniai laiko stebėti aplinką ir džiaugtis gyvenimu turėjo pakankamai. Beveik du mėnesius kasdien iš arti matė Šikoku salos vietinių gyvenimą, ėjo pro ryžių laukus ir bambukų giraites, gardžiavosi japoniškos virtuvės patiekalais ir įveikė daugybę laiptelių, vedančių į šventyklas. IX a. gyvenusiam vienuoliui Kukai pagerbti skirtos šventyklos maršrute išsidėsčiusios netolygiai: pasitaikydavo per dieną apeiti net keletą jų, bet būdavo ir tokių etapų, kai kelias dienas tekdavo žygiuoti neaplankius nė vienos. Tačiau beveik visas jas jungė vienas bruožas – vieta: daugelis šventyklų įkurtos kalno ar uolos viršuje, todėl kaskart iki jų su kuprinėmis tekdavo aukštokai palypėti laiptais.

Tokį iššūkį renkasi anaiptol ne visi šio kelio lankytojai: statistikos duomenys atskleidžia, kad vos dešimtadalis keliautojų šventyklas nutaria aplankyti pėsti, iš jų vos 2 proc. būna užsieniečiai. Didžioji dalis japonų į šią piligriminę patirtį leidžiasi automobiliais ar organizuotomis grupėmis, keliaujančiomis autobusais. Šventyklas pasiekdavę E. ir J. Karaliai dažnai matydavo, kaip netoli sustoja autobusas ir iš jo pasipila grupė senutėlių japonų. „Piligrimai būna įsigiję specialią aprangą, tokią ir mes nusipirkome, nes tai – ritualo dalis. Tačiau japonai gali įsigyti net įkapių drabužius, ant kurių deda antspaudus visose aplankytose šventyklose. Kai numiršta, antspauduotieji drabužiai juos lydi į paskutinę kelionę“, – pasakojo E. Karalius.

Lietuviai aplankytų šventyklų antspaudais ženklino tam skirtus knygą ir popieriaus ritinį. Kiekvienas antspaudas yra mokamas, tad norinčiam sukaupti visus reikėtų pasiruošti 230–380 eurų, priklausomai nuo to, ką pasirinks antspaudams dėti – knygą ar ritinį. E. Karalius prisimena regėjęs senos japonės knygą, kurioje per daugybę antspaudų beveik nebuvo matyti popieriaus: vadinasi, ji visą piligriminį kelią nuvažiavo ir šventyklas aplankė toli gražu ne vieną kartą.

Daugelis šventyklų įkurtos kalno ar uolos viršuje, todėl kaskart iki jų tekdavo gerokai palypėti.

Kadangi dauguma piligrimų budistines šventyklas pasiekia ratuoti, einantiems pėsčiomis tai leidžia išvengti spūsčių kelyje ir nuolatinio minios pojūčio. Lietuvių pora kasdien susitikdavo vidutiniškai vos aštuonis devynis tokius pat keliautojus pėsčiomis. Tai – malonus kontrastas, palyginti su populiariuoju Camino de Santiago keliu, kuriuo traukia gerokai daugiau žmonių.

Kita vertus, mažesni turistų srautai siejasi ir su tam tikrais jiems skirtos infrastruktūros niuansais. Šioje mažiausioje iš pagrindinių Japonijos salų dauguma sutiktųjų kalbėdavo tik savo gimtąja kalba, ir kartais gauti informaciją nebūdavo paprasta. Tačiau didžiausiu iššūkiu keliautojams tapo ne bendravimas su vietiniais, bet nakvynė. Viešbučiuose teko miegoti tik keletą kartų, lankant miesteliuose esančias šventyklas. Dar kelis sykius nakvynei priėmė pačios šventyklos, kuriose įrengti turistams skirti kambariai. Tačiau didžiąją dalį kelionės teko miegoti, E. Karaliaus žodžiais, „pas bobutes“. O tai iškart lėmė ir didesnę nakvynės kainą: viešbučiuose vidutiniškai tekdavo sumokėti 50–60 eurų už kambarį dviem žmonėms, o „pas bobutes“ tiek kainuodavo nakvynė vienam (tiesa, į kainą paprastai įeidavo ir gausūs, šviežiausiomis žuvimis bei jūrų gėrybėmis nukloti pusryčių ir vakarienės stalai). Be to, internetu iš anksto rezervuoti tokių nakvynių nebuvo įmanoma. Tad apsistojus pas vieną turistus priimančią šeimininkę gestais ir ženklais tekdavo prašyti, kad ši telefonu sutartų dėl kitos nakvynės vietos, kurioje lietuviai norėtų apsistoti po paros.

Sulaukdavo ir dovanų

Vietinių geranoriškumu E. ir J. Karaliams teko įsitikinti daugybę kartų. Pavyzdžiui, gal dešimt sykių jie sulaukė „ossetai“: šis žodis reiškia keliautojams įteikiamą auką ar dovaną. Kartą einančius lietuvius automobiliu pralenkęs japonas sustojo, išlipo, įteikė į rankas kažką, suvyniotą į popierėlį, nusilenkė ir nuvažiavo. „Išvynioję radome pinigų. Įdomiausia, kad banknotas buvo kruopščiai įvyniotas. Vadinasi, tas japonas ne šiaip mums įteikė pinigų ekspromtu: vyras vežiojosi juos pasiruošęs tam atvejui, jei sutiktų keliautojų“, – pasakojo E. Karalius. Teko gauti ir krepšelį su užkandžiais, ir dvi mažytes pinigines su monetomis – matyt, jose kaupti grąžos gauti smulkieji, kuriuos vėliau savininkas nusprendė paaukoti keliaujantiems. Viena moteris pasivijo lietuvius ir davė jiems apelsiną iš savo sodo; manydama, kad šie tokio vaisiaus nematę, ji ėmė ženklais rodyti ir aiškinti, kaip apelsiną reikėtų nulupti ir suvalgyti. O vienoje kavinėje panorėjus susimokėti už išgertą kavą padavėjas irgi tik mostelėjo ranka – „ossetai“.

Užsieniečiai šį kelią ryžtasi įveikti palyginti retai, tad vietos japonų pagarba ir dėmesys tai darantiems stebino ne kartą. Būdavo, kad sutikti gyventojai prašydavo nusifotografuoti su šį nelengvą maršrutą pasirinkusiais lietuviais. Kartą į E. Karalių žvilgčiojęs japonas staiga angliškai kreipėsi į jį vardu. Paaiškėjo, kad atpažino lietuvį iš nuotraukos, kurią šis įkėlė į šventyklų maršrutui skirtą tinklalapį. Japonas papasakojo sekantis šios keliaujančios poros nuotykius ir taip pat paprašė drauge nusifotografuoti.

Kasdien apie 30 kilometrų nueidavę kauniečiai savo akimis įsitikino, kad Japonija ne be reikalo vadinama kontrastų šalimi. Ypač šį pojūtį sustiprino pėsčiomis ištyrinėta agrarinė Šikoku dalis ir aplankyti miestai: Tokijas, Nara, Kiotas, Osaka. Dužo ir keletas iš anksčiau turėtų mitų bei įsivaizdavimų. Pavyzdžiui, neretam Japonija atrodo kone sterili, ypač švaros ir tvarkos apsėsta valstybė. Tačiau kaimiškosiose Šikoku vietovėse keliautojus stebino priešingi vaizdai: sukiužusios viešojo transporto stotelės, pasieniuose sumesti šiukšlių maišai, visokio seno šlamšto prigrūsti gyventojų kiemai. Dar netikėtesnis vaizdas pasitikdavo virtuvėse ten, kur apsistodavo lietuviai. E. Karalius juokauja, kad Lietuvoje tokią maitinimo įstaigą tuoj pat uždarytų Maisto ir veterinarijos tarnyba. „Tačiau ten tiesiog kitas tvarkos supratimas. Pas mus tvarkinga, kai darbastaliai, spintelių paviršiai tušti. O ten viskas laikoma po ranka. Kita vertus, švara yra svarbi: visur nuolat džiūsta išskalbta patalynė, o skirtingoms namų erdvėms skirtos vis kitos šlepetės. Negali į tualetą eiti tomis pačiomis šlepetėmis, kuriomis vaikščiosi po kitas patalpas“, – pasakojo E. Karalius.

Po 47 dienas trukusio žygio pasiekę paskutinę, 88-ąją, šventyklą lietuviai sužinojo, kad iki jų šį kelią pėsčiomis yra ėję dar du keliautojai iš mūsų šalies. „Žinau, kad vienas jų maršruto nebaigė, nes pritrūko laiko, o apie antrąjį tikslių žinių rasti nepavyko. Poromis eita nebuvo, vadinasi, mes su žmona tikrai esame pirmoji lietuvių šeima, nuėjusi visą kelią“, – sakė E. Karalius. Iš tiesų jie nuėjo dar daugiau: iš paskutinės šventyklos, kur dauguma pėsčiųjų baigia kelionę, jiedu nusprendė žingsniuoti dar maždaug dvi dienas iki pirmosios šventyklos ir taip užbaigti visą kelionės ratą aplink salą. Šis paskutinis etapas, kasdieniai papildomi „pasivaikščiojimai“ iki parduotuvės ar nakvynės vietos, reti paklydimai – visa tai lėmė, kad kelionės pabaigoje asmeniniai išmanieji įrenginiai rodė nueitą daugiau nei 1400 km atstumą.

Jokių didesnių emocinių šuolių ar duobių per visą kelionę sutuoktiniai nepajuto. „Būdami ten mes net nekalbėdavome apie tai, ar šiandien buvo labai sunku, ar labai pavargome. Tiesiog žinojome, kad turime tai padaryti – ir padarėme“, – pasakojo kaunietis. Į tokį žygį jis žvelgia pirmiausia kaip į sportinį iššūkį ir nesieja jo su jokiomis vidinėmis paieškomis, meditacija ar noru rasti atsakymus į kankinančius klausimus. „Žinau, kad kiti žmonės eidami kuria verslo planus, sprendžia problemas, kaip juokais sakau – išeina į antrą aukštą. Bet man taip nebūna, aš lieku pirmame aukšte“, – nusijuokė E. Karalius, pokalbio metu jau laukęs kitos kelionės pėsčiomis po Ispaniją.

Tačiau tuos, kuriems panašiems žygiams pritrūksta laiko, pinigų ar jėgų, jis ragina nenuvertinti čia pat esančios alternatyvos – neseniai baigto kurti piligriminio maršruto po Lietuvą „Camino Lituano“. E. Karalius yra vienas šio maždaug 500 km ilgio maršruto kūrėjų: „Gal vieniems tai taps paskata ryžtis keliauti toliau. O kitiems padės įsitikinti, kad ir mūsų šalis labai graži, kad ir čia eidamas pėsčiomis gali daug ką pamatyti.“

Foto galerija: old_000206833_0:

2020 01 16 09:27
Spausdinti