Meniu
Prenumerata
pirmadienis, vasario 24 d.
Nuo Tasmanijos iki Berlyno: J. Blažiūno kelionių suvenyrai
Laura Čiginskaitė
Pixabay nuotr.

Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius Juozapas Blažiūnas kelionėse dažnai atsiduria įvykių centre, tačiau įvairūs netikėtumai jo neišmuša iš pusiausvyros.

Pixabay nuotr.

Nuotykiai. Rytų kryptis

Pirmoji mano kelionė – labai paprasta, bet kartu ir įdomi istorija. Kai mokiausi mokykloje, mama anksti rytais mane pažadindavo. Vieną rytą ji ateina ir mato, kad lova tvarkingai paklota, o ant jos – raštelis: „Išvažiavau Rytų kryptimi, kada grįšiu, nežinau.“ Sėdau į traukinį ir išvažiavau labai toli, o mama vis gaudavo juokingai užrašytus laiškus. Pavyzdžiui, atgalinis adresas būdavo kokia nors Pskovo, Novgorodo ar Maskvos gubernija, kaimas Michailovske, trečias kelmas po kaire ar kažkas panašaus. Pakeliavau porą savaičių ir grįžau. Į tokias keliones vėliau leisdavausi dažnai.

Pixabay nuotr.

Laisvės gurkšnis. Vokietija

Man buvo keturiolika, kai pirmą kartą savarankiškai išvažiavau į Vakarus, į Vokietiją. Dar egzistavo Sovietų Sąjunga, todėl ši kelionė buvo įspūdinga, nes nuo viso to skyrė griežta, tvirta ir saugoma siena. Vokietijoje pamačiau einančią žmonių minią ir negalėjau suprasti, kur. Galvoju, einu ir pažiūrėsiu. Matau, kad jie traukia į mūsiškį Kalnų parką primenančią vietą – tik, aišku, daug didesnę – ir susėdę kažko laukia. Tąkart vyko AC/DC albumo „Back In Black“ pristatymas, niekada negalvojau, kad pamatysiu juos gyvai, bet pamačiau. Iš ten parsivežiau plokštelę, bet ją Sovietų Sąjungos pasieniečiai sugadino – pradūrė, kad neparduočiau, nes ją buvo draudžiama įvežti. Vokietijoje nusipirkau pirmuosius džinsus, suvarstomus batus. Lietuva tuo metu buvo smarkiai prijaučianti pankų judėjimui, todėl kelionės buvo tikras laisvės gurkšnis.

Pixabay nuotr.

Kur norisi grįžti. Madeira

Tikrai dar kartą norėčiau nuvažiuoti į Portugaliją, Madeiros salą. Tai sala su savo klimatu, gamta, kalnais, levadomis, kalnų grožybėmis, palmėmis, bananais, lava. Madeira labai graži, norėčiau ten sugrįžti ir dar labai daug išvaikščioti.

Pixabay nuotr.

Netikėta pažintis. Sakartvelas

Nuvykau keistu laiku, kai ten buvo sniego ir temperatūra siekė du laipsnius šalčio. Mokiniai buvo paleisti iš pamokų, kad anksti ryte galėtų pasidžiaugti sniegu – visi bėgiojo, čiupinėjo, mėtėsi juo. Nustebino savivaldybės darbuotojai, kurie labai tvarkingai su kastuvais išėjo kasti sniego nuo gatvių ir šaligatvių. Žinoma, tai buvo daugiau žaidimas nei kasimas, nes sniegas nutirpo per porą valandų. Apskritai Gruzijos žmonės labai įdomūs, su jais lengva bendrauti, susikalbėti. Prisimenu iki šiol, kad kalnuose labai stipriai pašalo. Radau kažkokį vairuotoją armėną, sakau, važiuojame iki vienuolyno. Vykstame džipu, ratai kasasi, ten kokią savaitę niekas nėra važiavęs. Pasiekiame vienuolyną, staiga atsidaro jo durys, išeina močiutė ir prašo, kad ją parvežtume žemyn. Ji ten jau porą dienų gyveno: atėjo į vienuolyną pasimelsti ir užšalo, o kadangi šalta, visi vienuoliai išėjo, tik ji liko. Vienuolyną apsupo vilkai, todėl ji liko sėdėti viduje ir melstis. Parvežėme ją nuo kalno, žiūriu, ji sau ramiai atsipūtusi sėdi. Klausiu, ką ji vienuolyne likusi valgė? O ji atsako, kad nelabai buvo ką, todėl tik meldėsi.

Scanpix nuotr.

Geriausias muziejus. MONA (Tasmanija)

Į Tasmaniją vykau, nes reikėjo iš ten greitai išgabenti Endriaus Jankaus, Martyno Jankaus (Mažosios Lietuvos patriarcho – „IQ Life“ past.) anūko, archyvą. E. Jankui mirus, visi dokumentai turėjo atsidurti konteineryje, tačiau pavyko pargabenti į Lietuvą – tai buvo didelis siuntinys, svėręs apie pusę tonos. Tasmanija atrodo egzotinė šalis, kuri iškart asocijuojasi su Tasmanijos velniu ir panašiais dalykais. Tačiau aš Tasmanijos velnią mačiau tik partrenktą autostradoje: jis buvo gal porą mėnesių išgulėjęs, gerokai apdžiūvęs, bet važiuodamas vis tiek sustabdžiau mašiną, kad pažiūrėčiau bent į tokį. Ši kelionė buvo darbinė ir dirbau tikrai daug, nes tikėjausi sutaupyti vieną dieną ir užlipti į Velingtono kalną. Tačiau pabudęs suplanuotos dienos rytą pamačiau pliaupiantį lietų. Tasmanijoje lietus ne toks kaip čia – ten atrodo, kad iš antro aukšto kažkas visą laiką kibiru pila vandenį. Pasižiūrėjau, kad netoliese yra pasaulinio lygio muziejus MONA, ir nuvažiavau į jį. Galvoju, užtruksiu gal valandą ar dvi, grįšiu, pailsėsiu. Išėjau tik po penkių valandų, nes tokio stipraus, tokio galingo muziejaus nesu gyvenime matęs, neturiu net su kuo palyginti. Penki ar šeši muziejaus aukštai yra išpjauti uolienoje po žeme. Juose – daugybė unikalių eksponatų, tarp senų artefaktų rodomi modernaus meno kūriniai. Pavyzdžiui, guli Egipto sarkofagas, o šalia kokia nors vaizdo instaliacija, kur mergina vynioja savo kūną į audinį. Ten apskritai viskas unikalu!

Pixabay nuotr.

Susidūrimas. Elbrusas (Rusija)

Į Elbrusą vykau su labai šaunia komanda, tačiau ten iškrėčiau kvailystę, dėl kurios kopiantys kalnais turėtų susiimti už galvos. Būdamas gana aukštai pajutau, kad kojai yra negerai. Atsiskyriau nuo grupės ir grįžau vienas per kalnus. Kelionės draugams pasakiau, kad einu, viskas gerai, tačiau jie nežinojo, kaip nusileisiu. Pakeliui maistas greitai baigėsi, teko eiti lėtai, o koja atrodė kuo toliau, tuo prasčiau. Vienoje vietoje išnyru už posūkio ir žiūriu – vilkų gauja stovi. Ką darytų normalus žmogus? Rėktų, bandytų išgąsdinti, trauktųsi, o aš pamačiau ir traukiu fotoaparatą. Suvokiu, kad visi į mane atsisukę, žiūriu į juos, nenuleidžiu akių ir galvoju tik apie tai, ką jie darys ir ką darys jų uodegos – pakils ar nusileis. Nusileido. Ir visi pradėjo bėgti tolyn nuo manęs.

Asmeninio archyvo nuotr.

Susitikimai. Australija

Ši kelionė buvo ketvirtoji Lietuvos literatūros ir meno archyvo ekspedicija į tokius tolimus kraštus. Jau anksčiau buvo aplankyta Australija, Urugvajus, dabar trečią kartą grįžome į Australiją ir vykome į Naująją Zelandiją. Kiekvieną sykį aplankome skirtingus miestus, vietoves, regionus, valstijas. Australijos miestuose, kuriuose lankomės, nepamatysi gamtos, kengūrą pirmą kartą išvydome šioje kelionėje ir tai tik dėl to, kad nuvažiavome iki zoologijos sodo, kuris vienintelis dirbo vakare. Nuvykus ten laukia grynas darbas – ir darbo dienomis, ir savaitgaliais, todėl atsiranda lengva rutina. Tačiau sutikti žmonės ir jų papasakotos istorijos yra pati didžiausia vertybė, ji nemateriali, bet tiek daug duodanti ir leidžianti sužinoti. Matai žmones, kuriuos galėjai tik įsivaizduoti sutiksiantis; išgirsti pasakojimus apie asmenybes, kurios aprašytos knygose. Šįkart per ekspediciją užrašėme 23 istorijas ir visos absoliučiai unikalios.

2020 01 14 14:02
Spausdinti