Reikjavike Ieva Paškauskaitė prisijaukino tenykštį lėtą gyvenimo ritmą ir beribės tuštumos pojūtį.
Kai praėjusių metų rugpjūčio viduryje išskridau iš pietietišku karščiu alsuojančios Lietuvos, sulaukiau ne vieno keisto žvilgsnio – vilkėjau džinsais, slidinėjimo striuke ir avėjau rudeninius batus. Orų prognozės Islandijoje rodė lietų, vėją ir vos 12 laipsnių šilumos – tai turėjo būti viena šilčiausių dienų tą savaitę. Lagamine slėpėsi dar viena – storesnė – striukė, kelios poros šiltų batų ir krūva megztinių. Grįžti namo turėjau gruodžio viduryje, tad slapta tikėjausi, kad pusės tų daiktų neprireiks. Tačiau vieninteliai drabužiai, per keturis mėnesius taip ir neištraukti iš lagamino, buvo bėgiojimo apranga – islandiški orai mane nugalėjo dar pirmąjį rytą, kai susilenkusi prieš vėją lėtai slinkau, rodos, vidury niekur įsikūrusiame oro uoste.
Jausmas, kad aplink nieko nėra, Islandijoje apima nuolat. 45 minučių trukmės kelionė nuo Keflaviko oro uosto iki Reikjaviko, kurioje pirmieji namai išdygsta tik visai netoli sostinės, yra turbūt geriausia to iliustracija. Pakeliui „tuščia“ – į visas puses driekiasi samanoti lavos laukai, o geru oru tolumoje matomi kalnų kontūrai lyjant pradingsta migloje. Vis dėlto nė vienas autobusu važiuojantis turistas negali atitraukti akių – Islandijoje užburia net plynės. Vėliau, jau keliaudama po salą, negalėdavau atsistebėti, kokie neįtikėtinai dideli kontrastai gali slėptis tokiame nedideliame plote. Tolstant į vakarus samanotus lavos laukus keičia žolynai ir krūmokšniai, kurių spalva mainosi nuo žalsvos iki ryškiai oranžinės, raudonas uolas keičia rudos, šias – juodos, net ir vasarą tolumoje stūkso snieguotos kalnų viršūnės, iš karštųjų versmių plūsta baltas garas. Ir visgi, išskyrus gamtą, daugiau ten nieko nėra.
Tuštumos jausmas neapleidžia ir sostinėje. Reikjavike ir aplink jį įsikūrusiuose miesteliuose gyvena maždaug du trečdaliai šalies populiacijos (tiesa, tai vos šiek tiek daugiau nei Klaipėdoje), tačiau ši sostinė neturi dideliam miestui būdingos auros. Jos centre stovi spalvoti dviejų trijų aukštų namukai, o į viršų šauna tik bažnyčių bokštai. Tuščiose aikštėse ir parkeliuose gainiojasi vėjas – ir mieste, ir už jo ribų yra tiek erdvės, kad kartais nežinia, ką su ja daryti ir kur dėtis.
