Meniu
Prenumerata

trečiadienis, birželio 3 d.
Kur gniaužia kvapą: dienoraščiai iš Patagonijos
Inesa Rinkevičiūtė
(Inesos Rinkevičiūtės nuotr.)

Kalnų takais Patagoniją tyrinėjusi Inesa Rinkevičiūtė įsitikino, kad kopiant į vaizdingiausias Argentinos vietoves procesas ne mažiau svarbus nei rezultatas.

Sėdėdama priešais Ficrojaus viršūnę bijau ilgėliau nusigręžti. Atrodo, kad vėjas debesų pluoštu žaidžia lyg teatro scenos užuolaidomis: pridengia, prasklaido ir vėl paslepia dantytas uolų linijas. Imu suprasti, kodėl kadaise vietos gyventojų ji buvo praminta chalten – rūkančiu kalnu. Tais laikais taip pat tikėta, kad 3375 m aukščio Ficrojus yra ugnikalnis. Indėnų duotas Čalteno vardas dabar dažniau minimas kalbant ne apie šią viršūnę, bet apie jos papėdėje esantį miestelį.

Pati viršūnė dažniau vadinama garsiojo XIX a. anglų kapitono Roberto FitzRoy atminimą pagerbiančiu vardu. Jo vadovaujamoje laivo „HMS Beagle“ ekspedicijoje plaukė jaunasis Charlesas Darwinas. Būtent ši penkerius metus trukusi kelionė gamtininką ir paskatino tyrinėti natūraliąją atranką bei evoliuciją. Šiandien Ficrojaus viršukalnė yra Argentinos vizitinė kortelė tiems, kurie į šią šalį atvyksta minti kalnų takų.

Čaltenas man – tarpinė, bet labiausiai laukta kelionės stotelė pietiniame Argentinos regione Patagonijoje. Per kelias dienas iš Buenos Airių autobusu nusileidžiu žemyn; aukščių skirtumas tarp miestelio ir Argentinos sostinės – beveik trys kilometrai. Tuo metu čia – vasara, todėl ruošdamasi kalnams lagamine ieškau šilčiausių drabužių, kuriuos atsivežiau į šalies sostinę prieš kelis mėnesius. Vis dėlto žygiui esu vargiai pasiruošusi: kuprinėje – ne kalnų batai, bet paprasti sportbačiai, striukė be gobtuvo. Nutariu, kad vis tiek tai bus šiokia tokia apsauga nuo stipraus kalnų vėjo ir rytinio šalčio. Vėliau įsitikinu, jog mano laisvalaikio apranga kalnuose atrodo ne taip ir prastai: ne vieną pražingsniuojantį matau vilkint džinsus ar avint tik mieste tinkamus batus.

2018 08 16 17:20
Spausdinti