Kuveitas Kristiną Eglę pasitiko akinančia saule ir beveik 50 laipsnių karščiu, kuris po Londone praleisto dešimtmečio buvo visai malonus pokytis. Šioje Artimųjų Rytų valstybėje, kurioje gyvena jau trečius metus, lietuvė nuo pirmųjų dienų pasijuto kaip namie.
Man labai pasisekė, kad persikėlus gyventi į Kuveitą neteko visų ryšių kurti nuo nulio. Šioje valstybėje mano draugas jau buvo įsikūręs anksčiau, todėl atvažiavusi susipažinau su jo kolegomis, draugais ir pamažu pradėjau atrasti savus žmones. Tačiau tai nereiškia, kad atvykusiems įsilieti į vietinių gyvenimą labai lengva. Kuveitiečiai itin vertina privatumą, atidžiai atsirenka žmones, su kuriais bendrauja ir užmezga artimesnius santykius. Gautas kvietimas apsilankyti svečiuose – lyg tvirtas draugystės įrodymas. Bet jei jau pavyksta įsilieti į vietinių būrį, esi priimamas itin šiltai. Kuveitiečius vadinčiau vienais draugiškiausių mano sutiktų žmonių. Vis dar stebina šios šalies gyventojų draugiškumas ir noras padėti. Būtent dėl jų šiltumo ir geranoriškumo nuo pat pirmos dienos čia jaučiausi lyg atradusi naujus namus.
Be abejo, vakariečius stebinančių dalykų šioje Persijos įlankos valstybėje yra ne vienas. Pavyzdžiui, kuveitiečių šeimos turi daug namų ūkio darbuotojų: auklių, tarnaičių, sodininkų, dirbančių milžiniškose, rūmus primenančiose vilose. Kuveite, kaip ir daugelyje šio regiono šalių, labai daug pigios darbo jėgos, emigravusios iš Filipinų, Indijos, Šri Lankos. Imigrantai sudaro beveik du trečdalius šiandienės Kuveito populiacijos. Todėl kavinėje, restorane ar parduotuvėje įprasta matyti dirbančius svetimšalius ir girdėti kreipinius „sir“ arba „ma’am“.
Patys kuveitiečiai tikrai nėra darboholikai, nors, be abejo, ir čia yra sunkiai plušančių žmonių. Vis dėlto asmeninis gyvenimas ir šeima visuomet užima pirmą vietą. Šios dvi sferos Kuveite griežtai atskirtos. Todėl netenka nerimauti, ar nereikės dirbti viršvalandžių, ar pakaks laiko susitikti su draugais. Gyvendami Kuveite turime daug laiko ir galimybių keliauti, užsiimti savo pomėgiais ar tiesiog patinginiauti. Apskritai čia gyvenimas vyksta daug lėčiau nei Vakaruose. Žmonės labiau atsipalaidavę, patiria mažiau įtampos kasdieniame gyvenime ir darbe, ypač vertina šeimos buvimą drauge. Todėl, pavyzdžiui, nors penktadieniai yra nedarbo diena, tądien susitikti su draugais beveik neįmanoma – visi būna su artimaisiais.
