Meniu
Prenumerata
šeštadienis, balandžio 4 d.
Geros medžioklės
Viktorija Vitkauskaitė
(Donato Brandišausko nuotr.)

Sibiro evenkų tauta šiandien naudojasi mobiliaisiais telefonais ir žiūri palydovinę televiziją, bet jos gerovė kaip ir prieš šimtmečius labiausiai priklauso nuo medžioklės laimikių. Kuo XXI a. gyvena šie taigos klajokliai, Viktorijai Vitkauskaitei pasakoja mokslininkas Donatas Brandišauskas.

Nedidelis kabinetas Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto palėpėje atrodo ideali erdvė moksliniam darbui. Tylu, ramu, jokių pašalinių dirgiklių – tik pro stoglangį boluojantis murkšlinas vasario dangus. Vargu ar įmanoma rasti kontrastingesnę vietą kitai D. Brandišausko darbo lokacijai – Sibiro kaimeliams, kur mėnesius tenka praleisti taigoje, savo kailiu patirti iki 60 laipsnių speigą ar per 40 laipsnių termometro stulpelį perkopiantį karštį. Internetas, tiesa, veikia ir čia, ir ten, o kompiuteriai bei telefonai – ne naujiena net Sibiro taigose įsikūrusiems evenkams. „Štai ir vakar kalbėjausi su tenykščiais bičiuliais“, – į kompiuterį mosteli kultūros antropologas.

VU Istorijos fakulteto docentas dr. D. Brandišauskas, socialinės antropologijos daktaro laipsnį apgynęs Aberdyno universitete (Škotija), tyrimus Sibire atlieka jau penkioliktus metus. 2004–2005 m. jis Užbaikalėje be pertraukos išbuvo net 17 mėnesių. Tąkart mokslininką domino evenkų – vienos iš maždaug 40 Sibire gyvenančių tautelių – medžioklės ir elnių ganymo praktikos. Apsistojęs su vietiniais jis ir elgėsi kaip tenykščiai: gyveno brezento palapinėje, skaldė malkas, tvarkė sumedžiotus gyvūnus, su čiabuviais kilometrų kilometrus klampojo tikrinti spąstų. Pasak mokslininko, kiekvienas antropologas turi bent 12 mėnesių praleisti gyvendamas su vietiniais. Tai laikas, per kurį gali pelnyti pasitikėjimą ir šiek tiek pažinti pasaulį jų akimis: „Kitaip klausysiesi tik kalbų, o pasakodami žmonės gali bandyti ką nors reprezentuoti, ką nors nuslėpti. Per 17 mėnesių tam tikru atžvilgiu tampi šeimos nariu ir atrandi savo vietą jų socialinėje struktūroje.“

Pastaruoju metu jo keliai į Sibirą vėl driekiasi dėl naujų priežasčių. Pernai D. Brandišauskas tapo pirmuoju lietuviu, laimėjusiu Nacionalinės geografijos draugijos (NGD) stipendiją moksliniams tyrimams atlikti Rytų Sibire – Pietų Jakutijoje ir Amūro regione. Šįsyk mokslininką domino autochtonų – senųjų gyventojų – religinės praktikos, kraštovaizdžio suvokimas ir jų teisės šiandienėje Rusijoje. NGD pateiktoje paraiškoje lietuvis akcentavo, kad, moksliniu požiūriu, Sibiras ilgai buvo nepažini žemė: Vakarų tyrėjams sovietmečiu čia neleista dirbti, o vietos etnografai dažnai tarnavo ne mokslo, bet valstybės interesams. Per visą XX a. beveik niekas netyrinėjo uolų piešinių iš animistinės (tikėjimo, pagal kurį kiekvienas augalas, gyvūnas, daiktas laikomas turintis sielą) vietinių pasaulėžiūros. Lietuvis pradėtu tyrimu siekia atskleisti, kokios yra evenkų uolų piešinių sampratos ir tenykščių žmonių sąveika su šiomis vietomis.

2018 06 04 14:21
Spausdinti