Meniu
Prenumerata
pirmadienis, vasario 24 d.
NAMIBIJA
Dykumos spalvos, adrenalino skoniai
Rita Kulešovaitė
Rita Kulešovaitė
Namibija

70 šalių aplankiusi Rita Kulešovaitė neseniai turėjo progą švęsti antrąjį savo gimtadienį, kai Namibijoje netyčia užmynė ant smėlyje įsitaisiusios nuodingos gyvatės. Nepaisant to, ši Afrikos šalis septynerius metus pasaulį maišančios keliautojos atmintyje užima ypatingą vietą.

„Sprendimas vienai Namibijoje praleisti 22 dienas turbūt nebuvo gerai apgalvotas“, – mąsčiau prieš pat kelionę, sėdėdama Keiptauno (Pietų Afrikos Respublika) centrinėje autobusų stotyje. Visgi nutuokiau, kad bus įdomu. Juk apie šią šalį nežinojau visiškai nieko. Be to, bandydama sutaupyti pinigų, išsinuomojau lengvąjį automobilį, visiškai nepritaikytą tokiai dykumų ekspedicijai, į kurią susiruošiau. Tačiau užbėgdama įvykiams už akių atskleisiu – ši visiškai spontaniška kelionė po pietinėje Afrikos dalyje esančią Namibiją buvo geriausia patirtis mano gyvenime. Tai vieta, kur netikėti susidūrimai su laukiniais gyvūnais tapo rutina, o Marsu praminta žemė tiesiog išstūmė iš ir taip jau plačių mano komforto rėmų ir nenustojo stebinti kiekvieną dieną.

Rita Kulešovaitė
Išsinuomotu automobiliu lietuvė išnaršė kone visą šalį.

2018 m. į Namibiją atvyko 1,6 mln. turistų. Tai beveik du kartus daugiau, nei ši šalis sulaukdavo prieš dešimt metų, tačiau vos 3 proc. daugiau, palyginti su 2017 m. duomenimis. Namibija yra antra mažiausiai apgyventa valstybė pasaulyje, kurios viename kvadratiniame kilometre vidutiniškai gyvena vos keturi žmonės. Nesunku suprasti, kodėl: didžiąją šalies dalį užima dykuma, net per trumpąjį lietaus sezoną išliekanti milžiniška tuščia ir sausa erdve.

Būtent dramatiškais kraštovaizdžiais ir begaliniais horizontais ši šalis mane ir sužavėjo. Tačiau, norint visa tai įvertinti, reikia keliauti lėtai. Čia greitkelių yra mažai, tad didžiąją dalį iš 4 tūkst. automobiliu įveiktų kilometrų teko nuvažiuoti žvyrkeliais. Viešasis transportas šioje šalyje neegzistuoja, todėl palankiausias būdas keliauti – savarankiškai automobiliu arba įsigyti ekskursiją. Dauguma pataria nuomotis visais ratais varomą automobilį, bet aš taupydama nusprendžiau pasirinkti „Volkswagen Polo“. Tvirtai tikėjau savo sėkme ir kelių kokybe. „Juk negali būti taip blogai, kitaip lengvųjų automobilių net nenuomotų?“ – vis bandžiau save įtikinėti. Beje, šioje šalyje apstu įsimintinų kelio ženklų, pranešančių, kad šalia slampinėja zebrai, žirafos, drambliai ir kiti gyvūnai. Išties įspūdinga dykumoje matyti įspėjamąjį kelio ženklą „Atsargiai, žirafos!“ ir šalia jo smėliu ramiai einančią ilgakaklę.

Žiūrėdama į Namibijos žemėlapį greitai nusprendžiau, kokiu maršrutu keliausiu artimiausias tris savaites. Rytą automobilyje pradėdavau puodeliu kavos ir tunų sumuštiniu, o tada leisdavausi į kelią; vairuodama nuo miestelio iki miestelio, nuo vieno gamtos stebuklo iki kito paprastai praleisdavau maždaug trečdalį dienos. Jau pirmąją dieną tapo aišku, kad jei neužsuksiu į pakelėje pasitaikiusią degalinę, iki kitos gali tekti važiuoti ir 300 kilometrų. Todėl kaskart jose privalu sustoti ir pasipildyti vandens bei degalų atsargas.

Rita Kulešovaitė
Flamingų būrys Walvis Bay pakrantėje.

Ilgas laikas prie vairo taip pat reiškia nuovargį ir koncentracijos stoką. Visuomet griežtai pasisakau už sprendimą apsidrausti sveikatą ir gyvybę, tačiau Namibijoje tai net ne pasirinkimas, o būtinybė. Paaiškinimas paprastas: šioje šalyje žūsta daugiausia į eismo įvykius patekusių žmonių pasaulyje: statistiškai 100 tūkst. piliečių tenka bent 45 žuvusieji.

Be standartinio kelionių draudimo, taip pat būtinas geriausias automobilio draudimas, kokį tik įmanoma įsigyti. Daugumai turistų Namibijoje geriausiu atveju bent kartą nuleidžia automobilio padangą. Tačiau mano istorija buvo šiek tiek liūdnesnė. Pasukusi iš greitkelio važiavau jau antrą valandą ir nesutikau nė vieno žmogaus, neprasilenkiau su jokiu kitu automobiliu. Aplink kiek akys mato plytėjo savana, po kurią lakstė galybė stručių.

Pakilusi į dar vieną kalną nepastebėjau jo apačioje esančios išdžiūvusios upės vagos, nespėjau sustabdyti automobilio ir tiesiog stačia galva į ją įnėriau. Garų kamuolys ir šalia pažirusios automobilio detalės signalizavo, kad toliau nelabai kur nuvažiuosiu – teks kviestis pagalbą. Kai tik pavyks pagauti mobilųjį ryšį.

Navigacija tikino, kad nuo artimiausios gyvenvietės mane skyrė apie 300 kilometrų. Žvilgtelėjusi į mobilųjį telefoną ryšio padalų neaptikau. Tačiau nusprendžiau neleisti šiai situacijai tapti siaubo filmo scenarijumi, kuriame visi miršta iš troškulio ir jų niekas niekada neranda. Užsiropščiau ant „Volkswagen Polo“ stogo ir pasistiebusi telefone įžvelgiau vieną ryšio padalą. Pagaliau sėkmingai susisiekiau su automobilio nuomos bendrove ir išgirdau raminantį pažadą: jie mane susiras ir atgabens naują automobilį, tik tai gali šiek tiek pareikalauti laiko.

Rita Kulešovaitė
Šiuose kraštuose žmogus nėra nei šeimininkas, nei vadas, nei lyderis.

Aštuonios valandos – būtent tiek truko mano gelbėjimo operacija ir tiek praleidau automobilyje vidury dykumos. Vanduo, sausi pusryčiai ir kilogramas pomidorų, kuriuos įsigijau tą rytą stabtelėjusi degalinėje, lėmė laimingą istorijos pabaigą. Vienintelis dalykas, kurio nebuvau apgalvojusi nelaimės atveju, – sanitariniai patogumai. Pradėjus temti aplink automobilį sužibo dešimtys gyvūnų akių, o žadėtos naujos mašinos nebuvo matyti nė iš tolo. Ji keliavo ilgiau, nei tikėjausi, tad avariją patyrusiame automobilyje teko nusnūsti ir kantriai laukti saulėtekio.

Ryte mane pažadino laukinių gyvūnų tarpusavio pašnekesiai. Būrys šalia stoviniuojančių laukinių zebrų nelabai suprato, ką ši metalinė dėžė veikia jų teritorijoje. Vargu ar įmanoma dar labiau priartėti prie laukinės gamtos, nei tą akimirką, kai mane nuo zebrų šeimos skyrė tik uždarytas automobilio langas. Tąkart pagalvojau: kokie nuotykiai manęs dar laukia, jei jau rytas taip prasidėjo?

Pavojingas grožis

Mano kojos giliai paskendusios karštame dykumos smėlyje, kuris, patekęs į batus, tiesiog svilina. Stoviu ant siauros Big Daddy kopos keteros 325 m aukštyje. Kylant ryto saulei, nuo jos atsiveria begalinis Namibo dykumos kraštovaizdis. Per daugybę metų smėlis oranžine upe buvo išplaunamas į jūrą, stipriomis vandens srovėmis stumiamas į šiaurę ir po kurio laiko vėl metamas atgal į sausumą. Taip ir susidarė garsiosios Sosusflėjaus kopos, spėjama, skaičiuojančios jau 40 mln. metų.

Žygiuoju oranžinių kopų smėliu žemyn, Mirties slėnio link, kuris iš tolo atrodo lyg nutapytas. Kadaise čia buvo milžiniškas vandens šaltinis, teikęs gyvybę erškėčių medžiams. Šiandien jie styro negyvi ir po gilaus mėlio dangumi primena griaučius. Tai baugus, tačiau stulbinantis reginys. Vienintelis šioje vietoje egzistuojantis vanduo – tai atsargos mano gertuvėje.

Gamtos grožis neretai gali tapti apgaulingas. Mano užsisvajojimas grožintis antru pagal dydį pasaulyje kanjonu lėmė netikėtą susidūrimą su laukine gamta ir mano pralaimėjimą. Ketvirtąją kelionės dieną kažkaip sugebėjau koja priminti smėlyje užsimaskavusią gyvatę. Tada dar nė nenutuokiau, kiek nepatogumų ir skausmo tai sukels visą likusį kelionės laiką. Šis susidūrimas laimingai baigėsi vien dėl to, kad mano priminta gyvatė nebuvo kobra, gebanti vienu įkandimu nudobti net gazelę. Man ši nelygiavertė kova atsipirko pora ramentų ir laikinu regos sutrikimu.

Rita Kulešovaitė
Vienas iš laivų vaiduoklių.

Tad likusios dvi savaitės prie vairo atrodė maždaug taip: dešinė koja iškelta ties langu, o kairė – ant akceleratoriaus pedalo. Taip nuvažiavau iki garsiausio apleisto deimantų kasyklos miesto vaiduoklio Kolmanskopo. Taip pasiekiau ir šiaurėje esantį vieną didžiausių Afrikoje Etošos nacionalinį parką. Čia gyvena net keturi iš penkių didžiųjų safario gyvūnų, tarp jų ir nykstantis juodasis raganosis, taip pat net 114 rūšių žinduolių ir 340 rūšių paukščių.

Kelias dienas praleidau vien automobilyje, sekdama raganosius ir gepardus, taip pat valandų valandas rymodama prie vandens duobių ir laukdama ateinančių atsigerti laukinių gyvūnų. Jaučiausi lyg koks objektyvais apsikarstęs šnipas, kurį gyvūnai demaskavo, tačiau mano buvimui neprieštaravo – netgi retkarčiais prieidavo papozuoti.

Keliautojams Namibija nėra ta šalis, kur kiekviename kampelyje gali rasti viešbutį. Nuostabiausios jos vietos nutolusios nuo didžiųjų miestų ribų, tad ir nakvynę rasti sudėtinga. Įspūdingiausias miego vietas aptikdavau važiuodama, regis, į niekur vedančiais žvyrkeliais. Dažniausiai pasirinkimai būdavo du: prabangūs dykumos nameliai su visais patogumais arba palapinės po žvaigždėtu dangumi. Ir jokio tarpinio varianto. O kadangi jau buvau nusprendusi šioje kelionėje leistis į eksperimentus, pamaniau, gal verta išbandyti visas siūlomas egzotiškos nakvynės galimybes. Dykumoje tūnančios stilingos jurtos tapo tikru džiaugsmu automobilio sėdynėje išvargusiam stuburui. Tačiau būtent nakvynė palapinėje buvo arčiausiai to, ką vadinčiau susiliejimu su gamta. Pasitaikydavo naktų, kai nedrįsdavau iš ten išlįsti ir dėl gamtinių reikalų – už palapinės sienų girdėdavau laukinių gyvūnų alsavimą. Tada puikiai suvokiau, kad šiuose kraštuose žmogus nėra nei šeimininkas, nei vadas, nei lyderis, nei medžiotojas.

Rita Kulešovaitė
Namibiją lietuvė vadina viena įspūdingiausių aplankytų šalių.

Nakvynės Namibijoje turistams yra tikrai brangios, ir tai buvo didysis mano biudžeto ryklys. Tačiau daugelis jų pasirodė vertos kiekvieno išleisto dolerio, nes siūlė neįkainojamas patirtis: užmigti klausantis hipopotamų ežere, vakarieniauti stebint dramblių šeimynas ar pusryčiauti baseine su vaizdu į Namibijos kanjonus. Daugelyje viešbučių vakarienės tampa ir proga paragauti įvairiausios žvėrienos. Mane labiausiai nustebino ypač gardus oriksas, skanūs buvo ir kudu, impalų, Afrikos tapyrų, zebrų mėsos patiekalai. Net pakelės degalinėse galėdavau paragauti stručių mėsainių ar bandelių, įdarytų impalų mėsa.

Trys savaitės Namibijoje pralėkė akimirksniu, o čia patirti įspūdžiai išliks visam gyvenimui. Ši šalis turi viską. Kai adrenalinas plūsteli į kraują, o krašto grožis sušildo širdį – būtent tada lengva tikėti tyra laukinės gamtos magija. Be to, šią šalį savarankiškai tyrinėti nesudėtinga ir saugu: vietiniai yra draugiški, laukinė gamta – įdomi, o turistų čia palyginti nedaug.

Jei mėgstate leisti atostogas paplūdimyje gerdami romą, Namibija tokių lūkesčių tikrai nepateisins. Bet jei trokštate pamatyti įspūdingus saulėlydžius, vėjo audras ir tikrąjį laukinės gamtos veidą – ši šalis jus pasitiks išskėstomis rankomis.

2020 01 22 09:50
Spausdinti