Meniu
Prenumerata
šeštadienis, balandžio 4 d.
Drovusis milžinas Tokijas ir jo nemigos priežastis
Andrius Kleiva
(Andriaus Kleivos nuotr.)

Pirmąją savaitę Tokijuje Andrius Kleiva nepajudėjo iš savo buto. Nors į Naritos tarptautinį oro uostą įžengė kupinas atradėjo dvasios, žvilgsnis į megapolio traukinių sistemos schemą grąžino realybėn.

Žvelgdamas į schemą, žiūrėjau į beveik 50 skirtingų bendrovių, 160 traukinių linijų ir 5000 kilometrų bėgių. Man atrodė, kad kartą įlipęs į vieną Tokijo traukinių būsiu negailestingai įtrauktas juodosios skylės ir amžiams pradangintas to komplikuoto miesto be pabaigos. Kas įvyko po tos savaitės nejudėjimo? Atstumus įvertinęs Žaliasis tiltas–Vinco Kudirkos aikštė standartu, vieną stotelę nuo savo namų nusprendžiau paėjėti, užuot prasidėjęs su traukiniais. Geriau jau nepasakosiu, kaip mano „vienos stotelės kelionė“ užtruko 50 minučių, bet pasakysiu, kad tai buvo tikroji mano draugystės su Tokiju pradžia.

Sekamas tarp daugiabučių įsiterpusių ir nuolat viena kitą keičiančių dešimčių nedidelių parduotuvių vitrinų, lydimas šimtų kavinėse susėdusių japonų akių, netikėtai pasirodančių ir pradingstančių upių ir parkų, darkart įsitikinau nesuvokiamu Tokijo nesibaigiamumu. Užtat tas pirmas tikras prisilietimas prie miesto panaikino jo beširdiškumo įspūdį, kurį užsidirbo savo statistika ir visomis schemomis. Praktiškai pamatyta ir suprasta dabar jau kiekviena dešimtis metrų ne kėlė baimę, o atskleidė po naują, žmogišką istoriją. Po pirmos kelionės Tokijas nežadėjo būti elementarus, bet pilnas kasdienių nuotykių tiems, kurie į jį sugeba pažiūrėti atvira širdžia.

Viena, Berlynas ir visa Skandinavija, ko gero, jau trejus metus iš eilės nekenčia Tokijo: kad ir kiek stengtųsi, jis nė vienam neužleidžia pirmos vietos kasmečiame žurnalo „Monocle“ geriausių pasaulio miestų reitinge. Taip vis atsitinka todėl, kad kiekviena menkiausia Tokijo detalė sugeba išlaikyti namų atmosferą – kad ir kur dėtum koją, nuolat lydės užtikrintumo ir saugumo jausmas. Čia jau ačiū tau, japoniškasis mentalitete: be tavęs Tokijas taip neveiktų. Dažniau suprasdami save kaip didžiulės bendruomenės narius nei atskirus individus, japonai viešąsias erdves vertina taip pat, kaip ir privačiąsias, todėl nors pledą centrinėse gatvėse tiesk ir gulkis.

2018 09 20 12:43
Spausdinti