Meniu
Prenumerata
pirmadienis, vasario 24 d.
Brazilijos lūšnynų skurdas ir žavesys
Linas Klinauskas

Brazilai sako, kad Dievas penkias dienas kūrė pasaulį, o šeštąją – Rio de Žaneirą. Šis tobulas kūrinys žavi balto smėlio paplūdimiais, atogrąžų miškais ir iš vandens kylančiomis uolomis. Tačiau žmonės pastatė miestą, garsėjantį bauginančia favelų reputacija. Po Brazilijos didmiesčio lūšnynus klaidžiojantis Linas Klinauskas sklaido mitus.

Favelos gimė iš skurdo. Pirmieji jas pradėjo statyti kareiviai, vėliau prisijungė iš kaimų į miestus atsikėlę laimės ieškotojai, kurie kituose rajonuose neįstengė įsigyti būsto. Taip į beviltišką padėtį patekę žmonės susirentė laikinus namus, bet daugelis jų čia liko visą gyvenimą, o patys lūšnynai tapo neatsiejama miesto peizažo dalimi.

Favelos nuo kitų kvartalų skiriasi ne tik savo struktūra, architektūra, bet ir gyvenimo būdu. Ši vieta unikali. Dabar Rio de Žaneiro lūšnynuose įsikūrę apie 1,5 mln. žmonių – beveik kas ketvirtas šio miesto gyventojas.

Norintys apsigyventi Vidigalo lūšnyne turėtų pakloti apie 15 tūkst. eurų, bet būstų savininkai gali mėgautis milijonų vertu vaizdu. Dar įspūdingesniu nei Kopakabanos, Ipanemos ar Leblono paplūdimiuose pastatytų apartamentų gyventojai, kurie už galimybę pro langą matyti vandenyną sumokėjo iki 5 mln. eurų.

Vidigalo favela, tarsi didžiulis skruzdėlynas siauromis gatvėmis ir piešiniais išmargintais pastatais, įsikūrusi ant Dviejų Brolių kalvos. Į ją galima pakilti įprastu taksi arba vienu iš taksi motociklų, išsirikiavusių kalvos papėdėje. Taksi kainuoja tiek pat kaip metro – 3 realus (0,72 cento) ir yra nebloga galimybė užsidirbti šias paslaugas siūlantiems vietiniams. Nors atstumas iki favelų nedidelis, klientų netrūksta. Į taksi sėda ne tik turistai, bet ir su sunkiais pirkinių krepšiais grįžtantys gyventojai.

Kelias į kalną vingiuoja zigzagais, posūkiai staigūs, vos užtenka vietos prasilenkti dviem automobiliams. Šioje faveloje transporto priemonėms leidžiama važiuoti vienintele – pagrindine – gatve. Kiti takeliai tarp namų tokie siauri, kad jais gali prasibrauti tik du asmenys. Mus vežantis autobusiukas gana senas, tačiau pakelėse šalia pilkų pastatų stovi ir prieš penketą metų iš gamyklos išriedėjusių ekonominės klasės automobilių, priklausančių kitoms taksi bendrovėms.

Pamažu gerėjančio gyvenimo ženklai. („Getty Images“ nuotr.)

Taksi sustoja aukščiausioje favelos dalyje: čia šurmuliuoja žmonės, kažkur skamba muzika, patruliuoja policijos pareigūnai. Itin mėgstama vietinių susirinkimo vieta – aikštelė šalia skardžio, nuo kurio atsiveria vandenynas.

Greta įsikūręs baras „Alto Vidigal“, ko gero, yra žymiausia vieta šioje faveloje. Įėjus į pastatą pro piešiniais išmargintas duris, vienoje koridoriaus pusėje įrengtos kelios atviros terasos, priekyje – baro zona. Didelėje baro erdvėje, kurios neriboja išorinės sienos, į akis krinta iš medinių padėklų pagaminti baldai, o atsiveriantis vaizdas išties vertas 5 mln. eurų! Vandenyno, pakrantės, dangaus, kalnų ir favelų panorama užburia ir, atrodo, priverčia sustoti laiką. Būtent šis reginys vilioja minias lankytojų ir dieną, ir naktį.

Galbūt įspūdinga panorama pakerėjo ir pasaulio garsenybes, nes šioje faveloje nekilnojamojo turto yra įsigijusios net tokios žvaigždės kaip Madonna ar Davidas Beckhamas.

Ypač daug žmonių čia susirenka sutikti Naujųjų metų ir pasigrožėti paplūdimyje leidžiamais fejerverkais. Daugiau privatumo trokštantys baro lankytojai šokią dieną gali įsitaisyti gretimose terasose. Ant skardžio laiką leidžiantiems klientams po kojomis atsiduria medžių viršūnės. Bare įsirangius į hamaką ir gėrintis vandenyno vaizdu išgaruoja visi rūpesčiai. Nebeprisimeni net savo vardo. Galbūt šis potyris pakerėjo ir pasaulio garsenybes, nes šioje faveloje nekilnojamojo turto yra įsigijusios net tokios žvaigždės kaip Madonna ar Davidas Beckhamas.

Gražus vaizdas pigesnis

Rosinjos favela yra didžiausia Rio de Žaneire. Nors driekiasi tolėliau nuo vandenyno, jos gyventojai taip pat gali girtis ne mažiau įspūdingu kraštovaizdžiu – ežero, kalvų, miškų ir dangoraižių panorama. Iš čia matyti ir Korkovado kalnas su garsiąja Jėzaus statula. Kad ir kaip būtų keista, namai ant kalvos, iš kur kvapą gniaužia puikus vaizdas, yra pigesni nei papėdėje.

Tiek Vidigalo, tiek Rosinjos favelų struktūra panaši. Jose yra parduotuvių, mokyklų, barų, kursuoja vietos transportas. Pirmas pastatų aukštas tradiciškai skirtas komercinei veiklai, kiti – gyvenamieji. Takeliai į namus ypač siauri. Visur daug betono, po kuriuo slepiasi vandentiekio ir nuotekų vamzdžiai. Po favelų kompleksu palikti atviri kanalizacijos kanalai, kad tekantis lietaus vanduo iš gatvių ir namų surinktų ir nuneštų šiukšles. Tačiau tai nepadeda išvengti tvyrančio nemalonaus kvapo – šis nosį labiau riečia atvykėliams, o ne vietiniams. Svetimšaliai stebisi ir gatvėse virš galvų besidriekiančiomis elektros kabelių raizgalynėmis, o dar labiau tuo, kad elektros prietaisai vis dėlto veikia.

Rosinjos gatvių tinklas tankesnis, čia zuja daugiau transporto priemonių. Be to, šioje faveloje galima aptikti daugiau komercinės veiklos ženklų: dirba trijų nacionalinių bankų skyriai, dalis gatvėse pardavinėjamų prekių akivaizdžiai skirtos turistams. Populiarioje žmonių susibūrimo vietoje – aikštėje su tribūna – rengiami įvairūs pasirodymai. Čia atvykėliai plūsta pažiūrėti, kaip paaugliai šoka kapueirą. Šis sudėtingas šokis primena Rytų dvikovas, tad atlikėjai turi būti fiziškai stiprūs ir daug treniruotis.

Dar daugiau įdomybių atskleis gidu sutikęs pabūti vietos gyventojas. Lūšnynų viduryje atvėrus reikiamas duris galima patekti ant stogo, nuo kurio Rio ne Žaneiro kontrastai – lyg ant delno: daugybę skurdžių namelių keičia tolumoje iškilę prabangūs viešbučiai ir didingas vandenynas.

Nuolatinė kova su didžiausiu priešu – skurdu. („Getty Images“ nuotr.)

Vietiniai papasakos, kaip vienai Rosinjos gatvei prilipo Obamos vardas. Tai ištaigingiausiai atrodanti favelos dalis – tokį įspūdį kuria naujai išdažyti ryškiaspalviai pastatai, aplink vešantys įvairūs augalai ir sutvarkyti, lygūs takeliai. JAV vadovas Barackas Obama prieš 2011 m. vizitą į Braziliją pareiškė norintis aplankyti ir favelas. Didžiausio ir saugiausio Rosinjos lūšnyno gyventojai neabejojo, kad prezidentas užsuks būtent pas juos. Vienas vietinis ruošdamasis JAV lyderio vizitui savo namą perdažė ryškiai geltona spalva. Tokiu uoliu pavyzdžiu jis užkrėtė kitus, ir prasidėjo grandininė reakcija. Visi daugiaaukščiai gatvelės namai tapo įvairiaspalviai, virš pagrindinės įvažos netgi pakabintas užrašas: „Sveiki atvykę į Rosinją.“ Tačiau viskas baigėsi kitaip, negu tikėtasi, – B. Obama buvo nuvežtas į kitą lūšnyną. Rosinjos gyventojai nesulaukė garbingo svečio, bet dabar turi ką papasakoti ne tokiems garsiems atvykėliams ir parodyti jiems savo perdažytus namus.

Vieni gyventojai iš tiesų skursta, nėra įgiję nė pradinio išsilavinimo, o kitų namuose nieko netrūksta – vieno mažamečio berniuko kambaryje mačiau milžinišką televizorių, pats vaikas žaidė GTA5.

Net skurdžiausiuose miesto rajonuose apstu nelygybės apraiškų ir akivaizdžių socialinių skirtumų. Vieni gyventojai iš tiesų skursta, nėra įgiję nė pradinio išsilavinimo, o kitų namuose nieko netrūksta – vieno mažamečio berniuko kambaryje mačiau milžinišką televizorių, pats vaikas žaidė GTA5. Favelos traukia įvairiausio plauko žmones: dauguma jų siekia karjeros, kuria šeimas ir čia atsiduria tiesiog ieškodami pigesnio būsto.

Žodis stipresnis už kumštį

Patricia neseniai atšventė 24-ąjį gimtadienį. Ji gimė ir augo Vidigalo faveloje, lankė mokyklą, vėliau įstojo į universitetą. Įgijusi psichologo specialybę įsidarbino lūšnynų kalno papėdėje esančiame „Sheraton“ viešbutyje. Mergina dirba personalo skyriuje ir kasdien rengia atrankas kandidatams į laisvas darbo vietas. Ji tebegyvena faveloje ir neketina išsikelti.

Į penktą dešimtmetį kopiantis Carlosas, nuo gimimo gyvenantis Rosinjoje, nuolat kovoja su savo didžiausiu priešu – skurdu. Vaikystėje gavęs progą baigti vos kelias mokyklos klases jis nepasidavė. Carlosas nuo mažens domėjosi kalbomis, vėliau ypač pamėgo filosofiją ir astronomiją. Paauglystėje didžiąją dalį uždirbtų pinigų išleisdavo knygoms, perskaitytas mėgindavo iškeisti. Vyras savarankiškai išmoko tris užsienio kalbas: anglų, vokiečių ir ispanų. Filosofiniai veikalai jam padėdavo gatvėse diplomatiškai išvengti konfliktų. Carlosas kartoja, kad žodis yra stipresnis ginklas nei fizinė jėga.

Astronomija sužadino jo smalsumą ir paskatino gilintis į pasaulio paslaptis. Paklaustas, ar žino, kur yra Lietuva, jis tik nusišypso ir pamini dviejų kaimynių pavadinimus ir sostinę Vilnių. Pasiteiravus, iš kur tai žino, kvatoja: „Namie turiu žemėlapį.“ Carlosas puikiai išnaudoja sukauptas žinias ir jau daugiau nei 25 metus dirba gidu. Jo meilę darbui bene geriausiai atspindi nuskambėjęs retorinis klausimas: „Pasakyk, tu ar kuris nors iš tavo draugų turi galimybę kasdien pamatyti tiek įvairių žmonių iš skirtingų šalių ir kultūrų ir su jais pabendrauti?“

Net ir sulaukdamas gausybės klientų brazilas negali įgyvendinti savo svajonės pasižvalgyti po kitus pasaulio kraštus. Uždirbamų pinigų pakanka išgyventi, bet ne keliauti. Paklaustas, kur pirmiausia jis vyktų, ilgai nesvarstęs atsako, kad į Aziją ir Rytų Europą. Carlosas daug skaitė apie Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, todėl nori pamatyti, kokią įtaką jie padarė šiems kraštams.

Permainos akivaizdžios ir jo gimtosiose vietose. Gyventojai neslepia, jog anksčiau favelose buvo nesaugu, siautėjo gaujos, klestėjo narkotikų prekyba, vyko ginkluoti apiplėšimai. Laikui bėgant padėtis pasikeitė. Vyriausybė daugiau dėmesio skyrė faveloms, policininkai ėmė nuolat patruliuoti gatvėse, sumažėjo nusikalstamumas, nors kai kur narkotikai vis dar platinami.

Gaujų baimės atsikratę žmonės kuria smulkiuosius verslus, jų gyvenimo kokybė gerėja. Vietiniai tikina, kad naktimis net nerakinantys durų. Tad ir prašalaičių nerimas dėl saugumo dažnai būna perdėtas. Gyventojai džiaugiasi sulaukiantys vis daugiau turistų ir juos labai brangina, nes dalis iš turizmo surinktų pinigų skiriama vietos bendruomenei.

Tiesa, dažną vakarietį favelose vis tiek tebelydi įspūdis, lyg būtų įsibrovęs į kieno nors privačią erdvę, atvykėliai čia nesijaučia saugūs.

Verslas iš lūšnyno neišvaduoja

Ilgus dešimtmečius vyravęs skurdas ir dabar skatina net vaikus ir paauglius sukti galvas, kaip prasimanyti pinigų. Mažamečiai namie mokosi šokti, o vėliau gatvėse stengiasi atkreipti turistų dėmesį ir už pasirodymą ar bendrą nuotrauką prašo atlygio. Vieni paaugliai demonstruoja sportinius sugebėjimus, kiti tapo ir piešinius tikisi parduoti, treti gidams padeda organizuoti turus favelose.

Dauguma vyresnių žmonių dirba kambarinėmis, padavėjais, vairuotojais, kai kurie jų ryžtasi užsiimti nuosavu verslus: įkuria kavinę, parduotuvę ar kirpyklą. Tačiau net jei verslas ir sekasi, gaunamų pajamų nepakanka pabėgti iš lūšnyno – būstas kituose Rio de Žaneiro rajonuose gerokai brangesnis, o pinigų stinga gausioms šeimoms išlaikyti.

Dar vienas favelų gyventojas João sako, jog turėtų uždirbti bent 1500 eurų per mėnesį, kad išgyventų už lūšnynų ribų be vyriausybės ar šeimos pagalbos. Negalėdami pasprukti vietiniai džiaugiasi bent tuo, kad keičiasi pačios favelos: vis daugiau paramos suteikia valstybė, prisideda privatūs fondai, rengiamos programos vaikams ir šeimoms, tvarkomos ir kuriamos švietimo bei sveikatos priežiūros įstaigos. Iš skurdo kilusios favelos anksčiau ar vėliau jį įveiks.

Siaurais takeliais apraizgytos favelos primena skruzdėlynus. („Getty Images“ nuotr.)

2017 01 17 14:25
Spausdinti