Meniu
Prenumerata

pirmadienis, liepos 6 d.
Atminties aklavietė: tamsiausias Namibijos istorijos puslapis
Rugilė Trumpytė
(Rugilės Trumpytės nuotr.)

Deimantais ir milžiniška dykuma garsėjanti Namibija yra išgyvenusi itin skaudų smūgį – pirmąjį XX a. genocidą. Jį vykdžiusi Vokietija oficialiai to vis dar nepripažino. Rugilė Trumpytė aiškinasi, dėl kokių priežasčių ši Pietvakarių Afrikos valstybė nesiryžta spausti Berlyno.

2018-ųjų rudenį į Namibiją iš Vokietijos parskraidinta 19 kaukolių, vienas skalpas ir keleto skeletų kaulai. Tai tik dalis iš kelių šimtų žmonių palaikų, prieš šimtmetį išvežtų į vokiečių laboratorijas ir universitetus atlikti rasistinių „mokslinių tyrimų“ – tai yra „įrodyti“ baltaodžių rasinės viršenybės.

Namibija buvo kaizerio Vokietijos kolonija iki 1915 m., kai ją okupavo kaimynė Pietų Afrikos Respublika (PAR). 1904–1908 m. prieš vokiečių valdžią sukilo dvi etninės namibų grupės – hererai ir nãmai. Už tai jų nariai buvo siunčiami į koncentracijos stovyklas, o atviri nurodymai naikinti sukilėlius buvo parengti raštu. Tai laikoma pirmuoju XX a. genocidu pasaulyje. Namibijos koncentracijos stovyklose mirtingumas siekė 45–80 proc. Iš Atlanto pakrantėje įkurtų stovyklų sėkmingai pabėgti buvo beveik neįmanoma: vienoje pusėje – vandenynas, kitoje – šimtai kilometrų smėlio. Kai kurie mokslininkai teigia, kad Namibijoje sukauptą patirtį po kelių dešimtmečių panaudojo nacių režimas, organizuodamas Holokausto mirties stovyklas.

Šiandien Vokietija ir Namibija derasi dėl genocido pripažinimo, bet net jį išgyvenusioje valstybėje nesutariama, kokią prasmę suteikti šiems istoriniams įvykiams ir kaip juos prisiminti. Šalyje tebėra kolonistus šlovinančių skulptūrų, kurias dalis vokiečių kilmės namibų nori išsaugoti. O genocido atminties ženklų trūksta, todėl minėtų iš Vokietijos grąžinamų palaikų svarstoma nelaidoti.

2019 03 26 11:22
Spausdinti