Meniu
Prenumerata

pirmadienis, lapkričio 30 d.
Ambasadorės Irenos Vaišvilaitės kelionių suvenyrai
Laura Čiginskaitė
(Scanpix nuotr.)

Įgaliotoji ambasadorė prie UNESCO pagalvojusi apie aplankytus kraštus lyg persikelia laiku. Prisiminimai padeda suprasti, kaip smarkiai gali pasikeisti vietovės.

KEISTAS JAUSMAS. KUNIA URGENČAS (TURKMĖNIJA)

1980-aisiais pirmą ir paskutinį kartą vežiau dailėtyros studentus atlikti praktikos į Uzbekiją. Pradėję nuo Taškento, vis giliau bridome į Vidurio Azijos istoriją ir kultūrą. Paskutinė stotelė buvo Chiva. Dar turėjome laiko ir pinigų, tad, vietinių patarti, nusisamdėme autobusą ir patraukėme į gretimą Turkmėniją, į Kunia Urgenčą, apie kurį nieko nežinojome, išskyrus tai, kad šis miestas sugriautas Tamerlano. Dabar tai yra UNESCO pasaulio paveldo vietovė, turinti turistinę infrastruktūrą. Ilgokai važiavę išilgai Amudarjos upės ir pro medvilnės laukus, atsiradome dykroje, toliau esančios gyvenvietės pakraštyje. Netoli buvo matyti kapinės, kur prie kapų įbestos kopėčios, apraišiotos spalvotomis skiautėmis. Po kojomis gulėjo daugybė mėlynos keramikos ir plytų šukių, sumišusių su biriu priemoliu, o pačioje dykroje tolokai vienas nuo kito stūksojo aukštas minaretas ir keli gerai išlikę mauzoliejai. Prisimenu sausą karštą vėją, tylą ir jausmą kažko visiškai nepatirto, nesuprantamo, svetimo, bet labai jaudinančio.

ROMOS DVELKSMAS. RUŽANAI (BALTARUSIJA)

2019 09 17 16:06
Spausdinti