Meniu
Prenumerata

šeštadienis, balandžio 20 d.


Šeimos reikalas
Lina Navickaitė(specialiai IQ iš Milano)
Lina Navickaitė (specialiai IQ iš Milano)
(Reuters nuotr.).

Ne visas verslas siekia užkariauti pasaulį. Kai kurie prabangos prekės ženklai, kaip „Missoni“, renkasi ne plačius tarptautinės prekybos vandenis, bet kokybę, meistrystę ir tradicijų tęstinumą.

Itališkas prekės ženklas „Missoni“ atpažįstamas akimirksniu ne tik mados profesionalų. Jau 60 metų nedidelė šeimos bendrovė mezga zigzagais, dryžiais, juostomis margintus audinius ir kuria ne vien drabužius, bet ir aksesuarus, kilimus, net baldus. Ryškioms spalvoms ir grafiškiems motyvams ištikima jau trečia Missoni karta. Šio verslo istorija prasidėjo 1953 m., kai ką tik susituokę Ottavio ir Rosita Missoni ėmė siūti trikotažinius drabužius. Pora susipažino per 1948-ųjų Londono vasaros žaidynes. Ottavio atstovavo Italijai ir dalyvavo 400 m kliūtinio bėgimo rungtyje. Be to, jis su bičiuliu sukūrė nertus sportinius kostiumus, kuriuos vilkėjo Italijos rinktinės sportininkai. Komandos surengtame vakarėlyje Ottario susipažino su 16-mete Rosita, Londone tobulinančia anglų kalbos žinias. Kai kitą dieną juodu vėl susitiko, merginą labiausiai sužavėjo 10 metų vyresnio tautiečio apranga: dvieilis ryškiai mėlynos spalvos švarkas, pilkos kelnės, elegantiškas megztas kaklaraištis ir Italijos armijos paltas. Ryškios spalvos, įvairiausi jų deriniai ir geometrinės formos jau šešis dešimtmečius yra „Missoni“ vizitinė kortelė. Įkurtą tekstilės įmonę pora pavadino „Maglificio Jolly“, tačiau kai iš vieno Milano butiko buvo gautas užsakymas pasiūti 500 suknelių, Rosita joms prisiuvo „Missoni“ etiketę. Nusprendę plėsti verslą, sutuoktiniai įsigijo žemės sklypą Sumirago miestelyje, netoli nuo Milano. Ten pastatė nedidelį fabriką ir gyvenamąjį namą, o pastatus apželdino sodu. „Dirbti ir gyventi toje pačioje vietoje gali atrodyti neprotinga, žvelgiant šių dienų akimis, tačiau tėvams tai buvo ne tik gyvenimo būdas, bet ir siekis parodyti aplinkiniams, kad jiems ne mažiau nei verslas rūpi aplinka, kurioje gyvena“, – pasakojo verslo įkūrėjų sūnus Luca Missoni.

Palankus skandalas

Ottavio aistrą spalvoms ir grafiškoms struktūroms, kuriomis išsiskyrė jo piešiniai, papildė Rositos profesinės žinios tekstilės srityje. Jos šeima valdė nedidelį skarų gamybos fabriką, tad čia įgyta patirtis padėjo sukurti išskirtinę trikotažo mezgimo techniką, kuri „Missoni“ garsina iki šių dienų. Verslo pradžioje Ottavio ir Rosita turėjo kelias mezgimo mašinas ir kūrė drabužius kitiems prekės ženklams. Vėliau jie pritaikė skarų mašinas megzti zigzagais išmargintus trikotažinius audinius. Ryškiaspalviai drabužiai atrodė labai drąsiai ir avangardiškai. Missoni darbai ypač išgarsėjo septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai sutuoktiniai vieni pirmųjų mados istorijoje surengė įspūdingus teatralizuotus kolekcijų pristatymus, lydimus muzikos ir šviesų šou.
Ottavio ir Rosita Missoni 2011 m. Vienas tokių 1967 m. sukėlė tikrą audrą, kai podiumu žingsniuojantys modeliai po perregimais drabužiais nedėvėjo liemenėlių, nes Rosita nuogąstavo, kad baltos spalvos apatinis trikotažas pernelyg matysis ir „sugadins“ siluetus. Pasipiktinusi spauda pasirodymą išvadino pamišusios mados šou, tačiau jau po metų tą patį triuką pakartojo Saint Laurent’as per savo kolekcijos pristatymą. Gana skandalingu būtų galima pavadinti šių metų vasarį per Milano mados savaitę vykusį „Missoni“ rudens–žiemos kolekcijos pristatymą, kai modeliai dėvėjo megztas rožines kepuraites, kurios tapo kovos už moterų teises simboliu. Panašias moterys dėvėjo per naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo inauguraciją – tai tapo aliuzija į dar prieš rinkimus paviešintą moteris įžeidžiantį politiko komentarą.

Istorijos dalis

Nemažai „Missoni“ darbų jau yra patekę į mados, dizaino ir apskritai šiuolaikinio meno istoriją. Celia Joicey, Italijos mados ir tekstilės muziejaus direktorė, stebėjosi, kad tiek prekės ženklo įkūrėjų, tiek jų verslą tęsiančių vaikų ir anūkų darbai išsiskiria meniškumu. Be to, „Missoni“ visuomet stengiasi išryškinti kūno linijas, todėl šie trikotažiniai drabužiai bene geriausiai liudija, kaip keitėsi kūno linijos mados pasaulyje per pastaruosius šešis dešimtmečius.
Nemažai „Missoni“ darbų jau yra patekę į mados, dizaino ir apskritai šiuolaikinio meno istoriją.
Šiandien šeima valdo apie 40 parduotuvių tinklą įvairiose šalyse, „Missoni“ drabužiais puošiasi ir Kembridžo kunigaikštienė Catherine, ir Jennifer Lopez, šiuo prekės ženklu pažymėtos namų interjero kolekcijos, keli viešbučiai. „Niekada netroškau kurti madingų daiktų. Savaime susiklostė, kad žengiau prieš nusistovėjusias taisykles“, – 2011-aisiais duotame interviu sakė Ottavio, nors jo įkurta bendrovė tik po 10 veiklos metų tapo pelninga. Jis nevertė nė vieno iš trijų vaikų rinktis karjerą šeimos įmonėje, tačiau žurnalistams prieš kelerius metus prisipažino esąs laimingas, kad atžalos pačios nusprendė sekti tėvų pėdomis: „Mes visi sutariame, kad „Missoni“ yra šeimos verslas ir toks turi likti.“

Įkvėpimo šaltinis

Luca taip pat patvirtino, kad tėvai niekada nesiekė išauginti verslo iki pasaulinio milžino. „Mūsų tikslas – ne didelės apimties prekyba visame pasaulyje, o kokybė ir tradicijų tęstinumas. Kadangi įmonė nedidelė, galime sprendimus priimti labai greitai ir esame lankstūs galėdami prisitaikyti prie mūsų klientų reikalavimų“, – IQ sakė L. Missoni.
Kadangi įmonė nedidelė, galime sprendimus priimti labai greitai ir esame lankstūs galėdami prisitaikyti prie klientų reikalavimų.
Jo teigimu, šeimą visada domino menas, o ne masinė produkcija: „Mano tėvas jau septintajame dešimtmetyje buvo pripažintas kaip menininkas tekstilininkas ir surengė ne vieną personalinę parodą. Kartą, jau devintajame dešimtmetyje, vienas bankas užsakė didelį gobeleną valdybos susirinkimų kambariui, ir prie šio projekto tėvas dirbo beveik metus. Užbaigęs apsisprendė daugiau nebepardavinėti savo darbų, ir šiuos ėmė kaupti bendrovės archyve. Dabar nemažai muziejų ir galerijų prašo juos eksponuoti, tad Missoni paveldui tenka skirti daug laiko. Tėvo darbai tebėra pagrindinis mūsų naujausių kolekcijų įkvėpimo šaltinis.“ Ottavio mirė 2013 m. gegužę, sulaukęs 92-ejų. Tų pačių metų sausį pasaulį apskriejo žinia, kad prie Venesuelos krantų dingo nedidelis lėktuvas, kuriuo skrido poros vyresnysis sūnus Vittorio, bendrovės vykdomasis direktorius, jo žmona Maurizia, du jų draugai ir du įgulos nariai. 85-erių Rosita iki šiol dirba ir daugiausia kuria interjero dizaino srityje – neseniai Milane buvo pristatyta jos namams skirtų tekstilės gaminių ir baldų kolekcija. Drabužių kolekcijomis nuo 1996 m. rūpinasi dukra Angela, Luca prižiūri gamybą ir tikru lobynu tapusius archyvus.

Amato profesionalai

Poros statytame fabrike vis dar vyksta gamyba: nuo audinių mezgimo, drabužių konstravimo iki jų siuvimo. Tačiau čia dažniausiai gimsta bandomieji pavyzdžiai, kolekciniai modeliai ir specialieji užsakymai, kuriems pagaminti reikia daug rankų darbo. Pavyzdžiui, numegzti audiniai išlyginami po galingu presu – medžiagos ritiniai centimetras po centimetro kruopščiai ištempiami virš įrenginio palinkusių dviejų moterų. Aukštos temperatūros garuose trikotažui suteikiama tam tikra forma, kuri išlieka ir jau pasiuvus drabužį, ir jį dėvint. Kiekviena aprangos detalė taip pat baigiama apsiūti rankomis. Masinė produkcija „Missoni“ fabrike įgyja kitą prasmę – čia gali būti atliktas 200 vnt. ir netgi dar mažesnis užsakymas. Tačiau didžiausią išskirtinumą kuria mezgimo mašinos ir geometriniai raštai: ši technologija unikali tuo, kad neįmanoma pakartoti to paties motyvo, tad rezultatas gali nustebinti net naudojant tos pačios spalvos verpalus ir pasirinkus tas pačias geometrines formas.
„Net jeigu perkelsime ant popieriaus patikusį raštą ir parinksime tų pačių spalvų siūlus, kaskart gausime vis kitokį rezultatą. Kai negalime nukopijuoti, kuriame meną“, – šyptelėjo L. Missoni. Įmonė dirba su daugybe kitų šio Italijos regiono tekstilės bendrovių, tačiau stengiasi kontroliuoti procesus, kad būtų užtikrinta kokybė nuo verpalų pasirinkimo iki drabužio pasiuvimo.
Šiais laikais vis daugiau žmonių susimąsto, kokią vertę jie gauna pirkdami vieną ar kitą daiktą.
„Niekada nekilo minčių iškelti gamybą ar labiau automatizuoti procesus vien todėl, kad sumažintume veiklos sąnaudas. Augančiam ir didelės plėtros tikslus išsikėlusiam verslui tai aktualu, tačiau mums tebėra svarbu dirbti ten, kur gyvename, preciziškai kontroliuoti procesą ir likti savo amato profesionalais. Gaminant prabangos prekes svarbiausia yra meistrystė, nes tik ji užtikrina kokybę ir leidžia apgalvoti kiekvieną smulkmeną. Šiais laikais vis daugiau žmonių susimąsto, kokią vertę jie gauna pirkdami vieną ar kitą daiktą“, – sakė Luca.

Patirtis ir žinios

„Missoni“ darbus būtų galima apibūdinti japonišku žodžiu „takumi“, kuriuo nusakomi ir amato meistrai, ir jų itin profesionaliai atlikti šedevrai. „Takumi“ atstovų dirba ir Japonijos bendrovės „Toyota Motor Corporation“ prabangių automobilių padalinyje „Lexus“. Iš bemaž 8 tūkst. darbuotojų tokių meistrų yra vos dvi dešimtys, tačiau jų darbo patirtis viršija 25 metus ir jų specializacija – tiek gamybos, tiek automobilių bandymų sritis. Šie asmenys yra ir mokytojai, kurie savo patirtį bei žinias perduoda jaunesniems kolegoms. „Takumi“ įgūdžius stengiamasi perduoti net robotams – šie užprogramuojami taip, kad itin preciziškai atkartotų kėbulus dažančių darbuotojų judesius ir pasiektų kuo geresnių rezultatų. „Takumi“ principai perkeliami ir į automobilių vidų, kur kiekviena detalė turi būti apgalvota iki menkiausių smulkmenų, kad salone ir vairuotojas, ir keleiviai jaustųsi itin patogiai.
2017 07 30 01:00
Spausdinti