Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, spalio 21 d.


POŽIŪRIS
R. Valiūnas: verslo sandoriai su valstybe visada yra rizikingi
Alfa.lt
Alfa.lt
Rolandas Valiūnas.

Investuotojų forumo valdybos pirmininkas, advokatas Rolandas Valiūnas teigia, kad dalyvaudamas versle su valstybe verslas dažnai susiduria su reputacine rizika, kuri niekaip nesusijusi su atliekamų darbų kokybe. Pasak jo, ne kartą yra buvę pavyzdžių, kai nuostabus verslo partneris, pasikeitus valdžiai per vieną naktį tampa „atpirkimo ožiu“, linksniuojamu žiniasklaidoje ir tiriamu įvairiose komisijose.

Apie tai, kas lemia tokius verslo ir valstybės santykius ir kokia linkme jie vystosi, – interviu su R. Valiūnu.

– Kaip vertintumėte pasitikėjimo valstybe, kaip verslo partneriu, lygį verslo bendruomenėje? Kodėl?

– Bendriausiu požiūriu verslas yra pragmatiškas ir neturi a priori neigiamo ar teigiamo požiūrio į valstybę. Čia kalbame apie kasdienį požiūrį, bet ne į ekstremaliąsias situacijas, kai verslas atsiriboja nuo verslo tikslų, o nori susivienyti su valstybe ar visuomene dėl aukštesnių tikslų. Gera tokios situacijos iliustracija yra 2020 m. pavasaris, kai verslas suvokė būtinybę padėti visuomenei (kartu ir valstybei) sumažinti iškilusius pavojus. O paprastai verslo žmonės vertina konkretų sandorį, matuoja galimą pelningumą bei kylančias rizikas. Ar tas faktas, kad sandoris yra sudaromas su valstybe, turėtų būti suvokiamas kaip rizika ar privalumas? Gali būti visaip. Sakyčiau, sandoriuose su valstybe yra įmanomi trys standartiniai scenarijai.

Pirmoji kategorija – tai sandoriai su viešuoju sektoriumi, kuris siekia savo tikslų formaliai. Arba kitaip tariant, turi tikslą „įsisavinti“ pinigus ir formaliai deklaruoti, kad projektas yra įgyvendintas. Moraline prasme tai liūdniausia pirkėjų kategorija, kurioje pirkėjas neturi jokio supratimo apie pinigų vertę. Čia svarbiausias klausimas, ar pirkimas įgyvendintas, ir tai, ar biudžete pakaks pinigų sumokėti už paslaugas. Ir kartu šios kategorijos pirkėjams mažai rūpi, kokią vertę jie gaus už savo išleistus pinigus. Tik prisiminkime seniai nuplautas Nemuno laivų prieplaukas ar įvairius mokymus ir konsultacijas, atliktus dėl nieko.

Ar toks pirkėjas yra geras verslui? Verslo rodiklių požiūriu tikrai taip – kas gali būti geriau nei nepatyręs, pinigų neskaičiuojantis bei kokybės nereikalaujantis pirkėjas? Ir kartu socialiai atsakingam verslui tokie sandoriai nekuria pasididžiavimo jausmo.

Antroji kategorija – tai sandoriai su nekompetentingu pirkėju, veikiančiu galios pozicijoje. Šiuo atveju reikia atkreipti dėmesį, kad bent kiek didesni sandoriai su valstybe sudaromi konkurso būdu, o sutarties sąlygas siūlo valstybė. Labai dažnai sutarties sąlygos būna parašytos taip, kad valstybė turi tik teises ir neribotą diskreciją spręsti dėl įvykdymo kokybės, o verslas – tik pareigas ir baudas. Jeigu įgyvendinant tokią sutartį valstybė dar ir skiria projektų vadovą, kuris absoliučiai nevaldo situacijos, teikia prieštaringas instrukcijas, grasina baudomis, sutarties nutraukimu bei įtraukimu į nepatikimų tiekėjų sąrašus, verslui būna labai liūdna situacija. Įgyvendinti tokios sutarties neišeina, kadangi projektas yra nevaldomas, o pasitraukti iš jos nėra kaip.

Ir trečioji kategorija – tikrai profesionalios perkančiosios organizacijos, kurios žino perkamų dalykų vertę, tinkamai valdo projektą pirkėjo pusėje bei teisėtai ir kompetentingai pareikalauja to, kas priklauso pagal sutartį. Labai dažnai tokiose organizacijose pirkėjui atstovauja žmonės, kurie anksčiau patys buvo versle. Tokia pirkėjų kategorija yra verslui artimiausia.

Mano paminėti pavyzdžiai leidžia suprasti, kad valstybė gali būti labai spalvinga, o verslas neturi prigimtinio troškimo sudaryti sandorių su valstybe. Valstybė yra žavinga kaip sandorio šalis, turinti aukštą kredito reitingą. Kita vertus, norėdama sudominti verslą dalyvauti valstybės konkursuose, valstybė, o dar tiksliau, atskiros jos institucijos, turi užsitarnauti patikimo partnerio vardą.

Kokios pagrindinės priežastys, darančios valstybę mažiau patraukliu verslo partneriu?

– Sakyčiau, tiksliau būtų klausti, ko labiausiai bijo ir ką vertina verslas. Sakyčiau, yra keturi esminiai komponentai, kuriuos verslas vertina sudarydamas sandorį su valstybe. Sandorio stabilumas ir sutarties sąlygų aiškumas, partneriškas sutarties vykdymo rizikų pasidalijimas, sandorio sudarymo kaštai bei reputacinė rizika.

Prioriteto tvarka pradėčiau nuo paskutinio komponento. Reputacija yra viena didžiausių verslo vertybių, kurios negalima nusipirkti. Reputacijai reikia laiko bei sandorių, kuriuos verslo partneriai minėtų geru žodžiu. Dalyvaudamas versle su valstybe verslas įgyja aibę reputacinių rizikų, kurios nėra niekuo nesusijusios su atliekamo darbo kokybe. Verslo partneris, kuris buvo nuostabus, pasikeitus valdžiai per vieną naktį gali tapti „atpirkimo ožiu“, linksniuojamu žiniasklaidoje bei tiriamu įvairiose komisijose. Kuo didesnis projektas, tuo didesnė tokio scenarijaus tikimybė ir žalos reputacijai rizika. Norint tuo įsitikinti, galime savęs paklausti, kiek aš žinau verslų, kurie puikiai atlikto darbą valstybei. O kiek galėtumėte įvardyti pavadinimų, kurie viešojoje erdvėje buvo išvadinti „vagimis“? Tad, kaip ir kiek įdomus projektas būtų, yra gan daug verslų, kurie iš principo neketina dalyvauti sandoriuose su valstybe, saugodami savo reputaciją.

Jeigu verslui reputacinės rizikos yra priimtinos, verslas vertina sandorio sąlygų aiškumą ir sandorio stabilumą. Šiuo elementus verslas tiesiog dievina. Jeigu šie komponentai yra, verslas gali apskaičiuoti sandorio kaštus, pelningumą, sukurti efektyviausias tiekimo grandines bei įgyvendinti sutartį taip, kaip buvo susitarta.

Ir kartu viešasis sektorius labai dažnai mėgsta pasilikti galimybę keisti žaidimo taisykles eigoje. Šioje sandorio pusėje yra smagiau turėti diskreciją nuspręsti dėl užsakymo parametrų eigoje ir nutraukti sutartį dėl bet kokios priežasties ir bet kada. Ar verslui tai priimtina? Tarptautiniam verslui sandorio neaiškumas ir nestabilumas yra „raudona“ šviesa, kurioje sandorio sudarymas prieštarauja bendrovės rizikų valdymo politikai. Tokias tarptautines tradicijas perima ir didysis Lietuvos verslas. Tai reiškia, kad į sandorius su valstybe pamažu keliauja tik „kaubojiški“ verslai, kurie mėgsta didelę riziką. Ar valstybė iš to laimi? Absoliučiai ne. Jeigu valstybė keičia „žaidimo“ sąlygas „žaidimo“ eigoje, niekas nenori su valstybe „žaisti“ arba tiesiog pasiūlo valstybei tokią kainą, kad pati valstybė turi susimokėti už savo kaprizus.

Ir galų gale mes turime kalbėti apie partnerišką susitarimą. Viešasis sektorius turi privilegiją pats pasiūlyti sutarties sąlygas, dėl kurių vėliau nėra įmanoma derėtis. Tai išnaudodamas viešasis sektorius konstruoja sutartis taip, kad visos rizikos būtų perkeltos verslui, o sutarties sąlygos būtų užtikrintos kuo didesnėmis sankcijomis. Ar tai racionalu? Versle jau seniai baigėsi laikai, kur laimi stipresniojo sąlygos. Atitinkamai, nusprendęs paminti partneriško susitarimo idėją, viešasis sektorius dažnai turi pasitenkinti „kaubojiškais“ tiekėjais, kurie partneriško požiūrio neverti ir verslo bendruomenėje. Tad norėdamas pritraukti geriausius verslo partnerius viešasis sektorius turi siekti subalansuoti abiejų sutarties šalių interesus, o rizikas patikėti tai šaliai, kuri šias rizikas gali valdyti efektyviausiai.

– Ar užsienio tiekėjai santykyje su valstybe yra labiau apsaugoti už vietos investuotojus? Kokie sprendimai padėtų investuotojams jaustis saugiau?

– Teisine prasme visi tiekėjai turi vienodą teisinę apsaugą, nepriklausomai nuo savo kilmės. Tačiau šiuo atveju, matyt, aktualesnis subjektyvus požiūris į užsienio šalių tiekėjus. Tikima, kad užsienio šalių tiekėjų pritraukimas yra neišvengiama sėkmė, užsieniečiai savaime gali pasiūlyti geresnius produktus, o vykdant sutartį su jais reikia elgtis pagarbiau. Ir kartu esame linkę nuvertinti savo šalių gamintojus. Tačiau pasaulis ir Lietuvos verslas vis labiau tampa globalus, ypač kalbant apie naujųjų technologijų verslus. Lietuvos verslas turi ką pasiūlyti ir turi būti gerbiamas tiek pat, kaip ir užsienio šalių tiekėjai. O verslo poreikiai yra tie patys. Visiems aktualu turėti aiškią ir stabilią sutartį, partnerišką atsakomybių ir rizikų pasiskirstymą ir būti tikriems, kad sandoris su valstybe netaps nenuplaunama dėme jų reputacijoje.

– Kaip vertinate viešojo intereso gynybą valstybės santykiuose su investuotojais ir atvejus, kai jai atstovaujantys prokurorai jau po sutarčių su privačiomis bendrovėmis įvykdymo (kartais net prieš „nukentėjusiųjų“ valią) imasi jas revizuoti. Kur, jūsų manymu, turėtų eiti riba, už kurios prokurorams nebederėtų kištis į dviejų ūkio subjektų santykius? Ar galima teigti, kad jas peržengus arši gynyba ima labiau kenkti viešajam interesui?

– Valstybės sandoriai su verslu visuomet yra delikatūs. Sutartiniuose santykiuose valstybė yra laikoma lygiateise sutarties šalimi. Tai reiškia, kad sutartiniuose santykiuose valstybė negali teikti privalomų nurodymų kitai šaliai ir savo sudarytų sutarčių privalo laikytis. Kartu už valstybės nugaros stovi visas valstybės prievartos mechanizmas, kuris turėtų būti naudojamas kovojant su nusikaltimais, šalinant neteisėtus veiksmus bei ginant tuos visuomenės narius, kurie patys negali apsiginti.

Kol visi laikosi aukščiau nurodytų žaidimo taisyklių, verslas yra suinteresuotas sandoriais su valstybe. Kita vertus, kai valstybė pradeda naudoti prievartos mechanizmą, kad pakeistų sutarties sąlygas, dėl kurių šalys susiderėjo būdamos lygiateisės sutartinių santykių dalyvės, yra prarandamas verslo pasitikėjimas valstybe.

Iš tiesų, ko vertas susitarimas, kurį viena iš šalių gali bet kada pakeisti prisidengdama viešuoju interesu? Kaip minėjau anksčiau, jeigu nėra teisinių santykių stabilumo, verslas negali planuoti ir priimti informuoto sprendimo, ar dalyvauti konkrečiuose sandoriuose ir kokiomis sąlygomis.

Atitinkamai su prokuroro pagalba pakeitusi sudaryto susitarimo sąlygas valstybė gali gauti trumpalaikę naudą viename sandoryje. Tačiau kartu reikia suprasti, kad visi sutarčių revizavimai panaudojant valstybės prievartos mechanizmą kuria nepasitikėjimą valstybe kaip sandorio šalimi. Tad ilgesnėje perspektyvoje valstybė pralošia ir ganėtinai daug, verslas tokiuose sandoriuose dalyvauti neturi jokio noro. Tai lemia mažesnę konkurenciją, prastesnius pasiūlymus ir didesnes kainas.

Siekiant to išvengti prokurorai turėtų ginti viešąjį interesą revizuodami sudarytus sandorius tik tada, kai kalbama apie nusikalstamas veikas ar silpnesnės savęs apginti negalinčios šalies gynybą. Tačiau jokiu būdu negalima revizuoti sutarčių vien dėl to, kad mokama kaina kažkam pasirodo neteisinga ir skandalinga.

Kaip minėjau, verslas ilgus metus kuria ir saugo savo reputaciją. Gera reputacija leidžia pritraukti talentingiausius žmones, garantuoja geresnius sandorius bei sandorių sąlygas ateityje. Santykiuose su verslu valstybė irgi kuria „reputaciją“. Patikimos sandorio šalies reputacija irgi yra vertybė, kuri ilgainiui duoda dividendų.

2021 09 24 11:05
Spausdinti