Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 27 d.
Euro penkmetis Lietuvoje: nebe priešas, dar ne draugas
Gytis Kapsevičius
(Fotobanko nuotr.)

Praėjo penkeri metai nuo euro įvedimo, bet pusė Lietuvos gyventojų bendros ES valiutos taip ir neprisijaukino

Spalį atliktame „Eurobarometro“ tyrime 49 proc. Lietuvoje apklaustų respondentų teigė, kad euras yra naudingas šaliai – tai 7 procentiniais punktais daugiau nei prieš metus, bet vis dar mažiausias skaičius visoje euro zonoje. 37 proc. apklaustų lietuvių manė, kad euras nenaudingas.

Kitos Baltijos šalys euro atžvilgiu nusiteikusios kur kas draugiškiau. Latvijoje jį naudingu laiko 63, Estijoje – 69 proc. gyventojų.

Nesunku nuspėti, kad dalis lietuvių greičiausiai ilgisi lito kaip valstybingumo simbolio. Visgi labiausiai neigiamai nusistačiusių gyventojų nuomonę galėjo paveikti per pastarąjį penkmetį kilusios produktų ir paslaugų kainos, kurias jie susiejo su euro įvedimu.

Nors gyventojai pirštais rodo į eurą, ekonomikos ekspertai, atvirkščiai, jo įtaką infliacijai linkę sumenkinti. Jie motyvuoja, kad prekės ir paslaugos daugiausia brango dėl kylančių sąnaudų ir augančio darbo užmokesčio.

„Kainomis gyventojai visuomet nepatenkinti. Jie nori, kad būtų pigiau, todėl visada reikia rasti kaltininką, ar tai būtų prekybos tinklai, ar verslininkai, ar – kaip pastarąjį penkmetį – euras. Nors aišku, kad realybėje ne euras lėmė kainų didėjimą, o būtent sparčiai augantys atlyginimai“, – teigė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Panaši padėtis jau buvo „auksiniais“ laikais prieš krizę dar prie lito – tuomet augant ekonomikai į viršų šuoliavo ir kainos. 2007 m. Vyriausybė net pavedė Konkurencijos tarybai patikrinti didžiausių duonos ir pyragų gamintojų, grūdų, pieno ir mėsos perdirbėjų, paukštynų ir didžiausių prekybos tinklų duomenis apie pagrindinių maisto produktų kainų pasikeitimus ir jų keitimo priežastis.

Tuomet nustatyta, kad per 14 mėnesių populiariausių rūšių duonos kainos kilo nuo 25 iki 47 proc., vištienos – nuo 9,8 iki 19,9 proc., kiaušinių – nuo 7,2 iki 30,6 proc. Pieno perdirbėjai kai kurias savo produkcijos kainas pakėlė nuo 6 iki 35 proc. Tyrimo išvadose teigta, kad būtiniausių maisto produktų kainų kilimą daugiausia lėmė brangstančios žaliavos, didėjantis darbo užmokestis, brangstantys degalai ir augančios maisto gamintojų bei prekybos tinklų sąnaudos.

Panašias išvadas ekspertai linkę daryti ir šiandien. Nors kai kurių maisto produktų kainos pakilo dviženkliais rodikliais (žr. lentelę), per penkmetį gyventojų pajamos taip pat gerokai paaugo (žr. grafiką).

Itin aukštą kai kurių produktų kainos šuolį paaiškina išorinės priežastys – tokios prekės kaip sviestas vis dar brangsta visame pasaulyje, tačiau kitų produktų kainas nulemia vidaus veiksniai.

Tiesa, pirmaisiais euro įvedimo metais teko visas kainas dalyti iš 3,45, ir buvusias „apvalias“ kainas matėme su netradiciniais skaičiais po kablelio. Siekiant gyventojams parodyti, kad jos nekyla, buvo surengta speciali akcija „Perskaičiuota sąžiningai“, be to, dar visus metus etiketėse buvo pateikiamos kainos ir litais. Tačiau netrukus jos buvo suapvalintos. Kalbinti pašnekovai teigė, kad nors tai galėjo būti pretekstas kainas padidinti, apvalinimas prie ilgalaikio jų kilimo prisidėjo labai nesmarkiai.

Nors iš pirmo žvilgsnio viskas šiandien atrodo įperkama, Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė Zita Sorokienė atkreipia dėmesį, kad labiausiai kainų kilimą pajuto gaunantys mažiausias pajamas ir tie, kurie neturi galimybių jas padidinti. Pašnekovės teigimu, brangesnius produktus ir prie lito galėję įpirkti lietuviai brangimo poveikio nė nepastebi.

Be to, maisto produktai pabrango palyginti nedaug, tačiau įvairių profesinių paslaugų kainos kilo kur kas sparčiau. „Pensininkai, mažas pajamas gaunantys žmonės produkciją įperka sunkiai.

Būtent todėl žmonės ir galvoja, kad euras yra blogai, jie neįsigilina į tas sritis, kur jis atnešė naudos. Mes, kaip asociacija, manome, jog kai kuriais atvejais kainos pakeltos prisidengiant euro įvedimu. Tačiau rinkos dėsniai veikia, todėl jeigu žmonės paslaugomis naudojasi, jas perka, kodėl jų nebranginti?“ – sakė ji.

(Fotobanko nuotr.)

Lietuvos verslo konfederacijos generalinis direktorius Andrius Nikitinas tikino, kad tiek produktų, tiek paslaugų brangimas buvo užprogramuotas: „Jei norime save laikyti Europos skurdžiais, galime likti žemų kainų šalimi. Tačiau manau, kad kainų kilimas nėra blogas dalykas, nes kyla ir darbo užmokestis – gal ne taip sparčiai kaip paslaugų kainos, bet manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje atsiras pusiausvyra. Paprastoji statistika rodo, kad mes iš esmės turtėjame.“

Nematoma euro pusė

Prieš įvedant eurą verslas irgi nebuvo toks draugiškas naujajai valiutai, kaip būtų galima manyti. Likus aštuoniems mėnesiams iki naujos valiutos įvedimo „Danske Bank“ užsakymu atlikta Lietuvos įmonių vadovų apklausa atskleidė, kad tam pritaria trys iš keturių verslininkų. Pusė iš 25 proc. nepritariančių įmonių vadovų teigė, jog euro nereikia artimiausius metus, likę – kad nereikia iš viso.

Šiandien, A. Nikitino teigimu, verslas jau galėjo pastebėti, kad euras atnešė daugiau naudos, nei padarė žalos: „Tuomet eksportuotojai gal ir jautė baimę, kad prarasime konkurencingumą, bet mūsų eksportas toliau auga. Mes išlikome konkurencingi. Pagrindinis dalykas yra ne valiuta, o investavimas į technologijas ir inovacijas. Kurie sugebėjo investuoti į pažangią gamybą, tie ir toliau dalyvauja rinkoje. Todėl manau, kad tos baimės buvo nepagrįstos. Skaičiai byloja, kad viskas gerai.“

Lietuvos banko duomenimis, palankesnėmis sąlygomis skolindamasis verslas per penkerius metus sutaupė 144 mln. eurų, o gyventojai – 153 mln. eurų.

Į euro zoną įstojusi Lietuva kiekvienais metais skolinasi už neigiamas palūkanas iki 10 metų. „Kasmet išperkame anksčiau pasiskolintus vertybinius popierius ir pasiskoliname už žemesnę kainą. Vien dėl to apie 50 mln. sumažėja skolos administravimo išlaidos. To gyventojai nemato, bet tai vyksta. Ir būtent narystė euro zonoje, saugumo, stabilumo garantijos jau ir dabar leidžia skolintis labai pigiai. Iš to visi gyventojai turi naudos, nors ir netiesiogiai, per biudžeto išlaidas“, – pabrėžė N. Mačiulis.

Visgi pinigų politiką nuo šiol tvarko ir palūkanų normą Lietuvai ir visai euro zonai nustato Europos centrinis bankas. Vieni tai vertina kaip stabilumo garantiją, kiti – kaip nesavarankiškumą ir atiduotą galimybę prireikus atpiginti nacionalinę valiutą ir pagerinti eksportuotojų konkurencingumą.

Šiam požiūriui iš dalies pritarė ir Z. Sorokienė: „Kalbant asmeniškai, aš esu už nacionalinę valiutą ir manau, kad Lietuva ją turėjo išlaikyti kaip ir kitos šalys. Lenkija išlaikė nacionalinę valiutą ir ten žmonės sėkmingai plėtoja verslus.“

A. Nikitinas taip pat patvirtino, kad šiandien Lietuva neišvengia palyginimų su didžiąja kaimyne: „Daugelis eksportuojančių verslininkų lygina Lietuvą su Lenkija ir sako, kad eksportuotojams geriau turėti nacionalinę valiutą ir pigiau prekiauti. Galima daug filosofuoti, nes neaišku, kaip būtų su litu – ar jis būtų kritęs, ar augęs. Tačiau euro įvedimas turėjo kitų pliusų – Lietuvos investicinė aplinka pagerėjo, padidėjo mūsų patikimumas.“

Mano centai buvo du...

Didėjant kainoms, augant pajamoms ir populiarėjant skaitmeniniams atsiskaitymams, smulkiųjų grynųjų pinigų poreikis mažėja. Daugybė monetų tiesiog pametama arba nelaikomos vertingomis. Maža to, smulkiausio nominalo monetų gamybos sąnaudos yra didesnės už vertę.

Panašiai būta ir su lietuviškais centais. Lietuvos banko teigimu, iki šiol neiškeista 428 mln. litų. Skaičiuojant vienetais, daugiausia pas gyventojus liko būtent smulkių 1, 2 ir 5 centų monetų. Banko atstovų teigimu, centai arba pasilikti atminimui, arba į juos nebekreipiama dėmesio.

Kai kuriose eurą naudojančiose šalyse jau atsisakyta mažiausio nominalo – 1 ir 2 euro centų – monetų. Nuo 2018 m. šio nominalo monetų nebekala Italija. Belgijoje, Nyderlanduose, Airijoje ir Suomijoje jau kurį laiką kainos suapvalinamos iki dešimties ar penkių centų, nors smulkiausios monetos išlieka legalia atsiskaitymo priemone.

Tiesa, grynuosius naudoti itin mėgstantys vokiečiai mintį atsisakyti mažiausio nominalo monetų taip pat turėjo, tačiau galiausiai nutarė jas palikti. Apklausos parodė, kad šalyje, kur beveik 80 proc. atsiskaitymų atliekama grynaisiais, gyventojams šios monetos tiesiog patinka.

Prieš metus atlikta „Eurobarometro“ apklausa parodė, jog 64 proc. respondentų euro zonoje sutiktų smulkiųjų centų nebenaudoti.

2019 m. pabaigoje Lietuvos banko atstovai prasitarė, kad 2020-aisiais ketinama pradėti konsultacijas dėl galimybės atsisakyti šių monetų ir mūsų šalyje. Viena priežasčių – gyventojams vis dar sunkiai sekasi atskirti smulkiausias monetas vienas nuo kitų ir tai sukelia nepatogumų. Visgi žvelgiant į tai, kaip jautriai gyventojai reaguoja į kainų kilimą, galima spėti, kad visuomenės reakcija nebus vienareikšmiška.

Į nebenaudojamų eurų sąrašą patenka ne tik smulkiosios monetos, bet ir pačios stambiausios kupiūros. Nuo 2019 m. balandžio 27 d. centriniai bankai nebeišduoda 500 eurų kupiūrų, o šių banknotų leidyba sustabdyta 2014-aisiais. Tiesa, jais iki šiol galima atsiskaityti prekybos vietose.

2020 01 28 09:01
Spausdinti