Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Žaidimas baime

JAV ir Europoje populiarėja populistiniai dešinieji politikai. Grėsmė – reali.

Populistai turi naują mantrą. Daug metų abipus Atlanto juos penėjo įsitikinimas, kad savanaudis elitas negali (arba nenori) spręsti eilinių darbo žmonių problemų. Dabar populistai taip pat maitinasi baime, kad vyriausybės negali (arba nenori) užtikrinti piliečių saugumo.

Po nesenų įvykių, kai „Islamo valstybei“ ištikimybę prisiekusi pora San Bernardine, Kalifornijoje, JAV, nužudė 14 žmonių, Donaldas Trumpas (nuotr.) paragino „visiškai, aklinai užverti“ šalies sienas musulmonams. O anksčiau jis, rimčiausias pretendentas tapti respublikonų kandidatu į prezidentus, buvo pasiūlęs uždaryti mečetes ir suregistruoti JAV musulmonus. „Neturime pasirinkimo“, – sakė jis.

Prancūzijoje D. Trumpo analogas – kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Nacionalinis frontas (FN). Pirmajame regionų rinkimų ture, kuris vyko gruodžio 6-ąją, po praėjusio mėnesio „Islamo valstybės“ teroro išpuolių Paryžiuje, FN nedidele persvara surinko daugiausia balsų šalies mastu ir pirmavo šešiuose iš trylikos regionų. FN vadovė Marine Le Pen ir jos dukterėčia sulaukė daugiau kaip po 40 proc.

D. Trumpas ir M. Le Pen – ne vieninteliai. JAV ir kai kur Europoje populistinė dešinė sulaukia nuo Antrojo pasaulinio karo neregėto lygio paramos. Šie terorizmo fone baimę sėjantys politikai kelia rimtą grėsmę atvirumui ir tolerancijai – dviem dalykams, kuriuos Vakarų visuomenės laiko savaime suprantamais.

Pikti seniokai

Dešinieji populistai gerai laikėsi ir iki pastarojo meto išpuolių. Nuo spalio D. Trumpas, Tedas Cruzas ir Benas Carsonas (du pastarieji ne tokie agresyvūs, bet panašiai linkę į kraštutinumą) apklausose drauge nuolat sulaukia apie 50 proc. respublikonų rinkėjų palaikymo. Europoje populistai vadovauja Lenkijai ir Vengrijai, taip pat priklauso valdančiajai koalicijai Šveicarijoje ir Suomijoje (ir nepamirškime kairiųjų, tokių kaip Graikijos „Syriza“). Jie pirmauja apklausose Prancūzijoje ir Nyderlanduose, taip pat turi rekordinę paramą Švedijoje. Tikėtina, kad 2017-ųjų Prancūzijos prezidento rinkimuose M. Le Pen išeis į antrą turą. Gal net laimės.

Populistai nevienodi, bet visi jie remiasi ekonominiu ir kultūriniu nesaugumu. Nedarbas Europoje ir nekylantys atlyginimai JAV skaudžiai palietė daugybę vyresnio amžiaus baltųjų darbininkų, į kurių vietas kėsinasi globalizacija ir technologijos. Žmonės skundžiasi, kad žemiau jų – imigrantai ir veltėdžiai, kurie gviešiasi pašalpų, daro nusikaltimus ir nepaiso vietos papročių. O virš jų – neįgalus savanaudiškas Vašingtono ir Briuselio elitas, kuriam prižiūrint vyksta finansų krizė ir nesibaigia Europos sąstingis ir kuris, atrodo, niekada nemoka už savo klaidas.

Pasipiktinimą dar labiau kaitina – ir net gali pridėti patrauklumo populizmui – teroristiniai džihadistų veiksmai. Kaskart, kai „Islamo valstybė“ įkvepia arba suorganizuoja žudikiškų išpuolių, pradedama dar labiau bijoti imigrantų ir užsieniečių. Teroristų sėkmė (kartais tai neišvengiama) pabrėžia, kad valdantysis elitas niekam tikęs. Kai vadovai reaguoja įspėdami nešmeižti islamo ir akcentuodami ginklų kontrolę, kaip gruodžio 6-ąją sakydamas kalbą Ovaliajame kabinete padarė Barackas Obama, populistai tai atmeta kaip dar vieną politinio korektiškumo apraišką.

Populistų idėjas reikia nustelbti. D. Trumpas savo planą lygina su Antrojo pasaulinio karo metų politika japonų kilmės amerikiečių atžvilgiu. Tikrai taip: vėliau Ronaldo Reagano vyriausybė pripažino, kad Franklino D. Roosevelto politika buvo rasiniai prietarai. Atgimusi ksenofobija padarytų JAV didžiulę žalą, o „Islamo valstybei“ – rimtą paslaugą. M. Le Pen pristatytų pragaištingų ekonominių sienų ir sukeltų chaosą pasiūliusi atsisakyti euro. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas prisiekė sukurti „neliberalią valstybę“, o pavyzdžiu laiko Vladimiro Putino Rusiją. Net nebūdami valdžioje populistai iškraipo darbotvarkes.

Naujosios technologijos, klestėjimas ir komercija žmonių nesaugumo jausmą nuslopins lengviau nei ksenofobija.

Nereikėtų manyti, kad su populistais lengva kovoti. Dalis tradicinių politikų atmeta jų argumentus, juos pavadindami fašistiniais ar ekstremistiniais. Bet tokia panieka gali sudaryti įspūdį, kad elitui neįdomūs realūs skundai, kuriais naudojasi populistai. Kiti bando skolintis ne tokius agresyvius populistų sumanymus, tarkime, žada neduoti pašalpų migrantams, o ne aptverti valstybių sienas tvoromis. Bet tokia švelnesnės formos ksenofobija populistų prietarams dažnai tik suteikia svarumo.

Ilga kova

Ar yra geresnis būdas? Tai, ką palaiko „The Economist“, t. y. atviras rinkas, atviras sienas, globalizaciją ir laisvą žmonių judėjimą, populistai paprastai niekina. Nesitikime savo argumentais įtikinti populistų lyderių. Bet rinkėjai supratingi. Be to, daugumai iš jų mieliau girdėti optimistiškesnes naujienas, nei pykti ant pavojingo pasaulio.

Vienas sprendimų – semtis jėgos iš liberalių idealų. Naujosios technologijos, klestėjimas ir komercija žmonių nesaugumo jausmą nuslopins lengviau nei ksenofobija. Kartėlį galima įveikti ekonominiu augimu, o ne statant sienas. Islamistų terorizmą įmanoma nugalėti pakvietus musulmonus padėti, o ne laikant juos priešais. Pagrindinėms partijoms reikia apie tai kalbėti garsiai ir įtaigiai.

Be to, politikai privalo sugalvoti, ką daryti su populistų skundu, kad vyriausybė dažnai apvilia piliečius. Imkime grėsmę saugumui. Daugumos amerikiečių, įskaitant ne vieną esamą ir buvusį karo vadą, neįtikina B. Obamos nenoras siųsti daugiau karių į Siriją ir Iraką kovoti su „Islamo valstybės“ „kalifatu“. Europos šnipai ir teisėsaugos įstaigos nesugeba dalytis informacija. ES turi valdyti žmonių srautus prie sienos ir leisti pabėgėlių kriterijus atitinkantiems žmonėms dirbti – taip padėti jiems perimti vakarietiškas vertybes.

Įsivaizduoti geresnį visos saugumo ir ekonomikos politikos valdymą – idealu, bet neįmanoma. Tačiau reikšmės turės net maži pasiekimai, jei juos derinsi su rimta Vakarų Apšvietos vertybių gynyba.

Galiausiai teks nuspręsti rinkėjams, iš kurių dauguma nepritaria dešiniajam populizmui. D. Trumpą palaiko tik 30 proc. iš maždaug 25 proc. amerikiečių, kurie save vadina respublikonais. Tačiau JAV preliminariuose rinkimuose ir sueigose aktyvumas nesiekia 20 proc. Prancūzijoje balsavo mažiau kaip 50 proc. rinkėjų. Populistus galima įveikti prie balsadėžių. Būtent nuosaiki dauguma privalo ateiti į rinkimus ir pažymėti tuos kandidatus, kurie yra už atvirumą ir toleranciją.

2016 01 20 22:26
Spausdinti