Meniu
Prenumerata

šeštadienis, rugpjūčio 8 d.
Vandens stygius: nerimas dėl gyvybės eliksyro
The Economist

Senkant vandens atsargoms, pasauliui reikia jį taupyti, naudoti efektyviau ir aiškiai nustatyti teises, kam jis priklauso

„Nėra nieko naudingesnio už vandenį, – kalbėjo Adamas Smithas. – Bet mainais už jį beveik nieko negausi.“ Laisvosios rinkos ekonomikos tėvas šį paradoksą pastebėjo XVIII a. Škotijoje, kuri ir anuomet buvo šlapia, merkiama lietaus. Daug vandens turinčiuose kraštuose jo žodžiai tebegalioja. Bet milijardams pasaulio žmonių jau dabar prasidėjus sausajam sezonui nebūna lengva. Sausros ir potvyniai grasina daugeliui šalių, atneša milžiniškų nuostolių. Nepatobulinus vandentvarkos, dabartinė krizė virs katastrofa. Įpusėjus amžiui, daugiau kaip pusė planetos gyvens ten, kur trūks vandens – nepakaks atsargų tvariai paklausai patenkinti. Vešlios ganyklos virs tuščiomis dykumomis, milijonams žmonių teks bėgti ieškant gėlo vandens.

Labai svarbu, kur ir kada galima gauti vandens, kokios kokybės. Žemėje apie 97 proc. jo išteklių sudaro sūrus vanduo, likusi dalis pasipildo iš sezoninių kritulių arba kaupiasi požeminiuose telkiniuose – vandeninguosiuose sluoksniuose. Anksčiau žmonės įsikurdavo ten, kur netrūksta vandens, o dabar kitos ekonominės jėgos juos traukia į vietas, kur vandens nėra tiek daug.

Kintant klimatui, vieni planetos kraštai sausėja, kituose vis daugiau drėgmės. Augant žmonių turtui, jie naudoja daugiau vandens. Ir „suvartoja“ jo daugiau, t. y. sunaudotas vanduo negali greitai grįžti į šaltinį, iš kurio buvo gautas. (Pavyzdžiui, jam išgaravus arba virtus pomidoru.) Prie to smarkiai prisideda didėjantis pasaulio noras turėti grūdų, mėsos, pagamintų daiktų ir elektros. Pasėliams, karvėms, elektrinėms, gamykloms – viskam reikia daug vandens.

2016 12 18 00:13
Spausdinti