Meniu
Prenumerata
trečiadienis, balandžio 1 d.
Valstybės randa naujų būdų žudyti priešus užsienyje
The Economist
Scanpix nuotr.

Taip pat pateikia naujų juridinių pateisinimų

Europiečiai savo kailiu patyrė, kad politinė žmogžudystė gali pradėti karą, net pasaulinį. Serbų nacionalisto 1914 m. birželį paleista ir Austrijos erchercogą pakirtusi kulka įžiebė pragaištingą Pirmąjį pasaulinį karą, atvedusį, kaip galima teigti, ir prie Antrojo. Ankstesni nužudymai taip pat galėjo radikaliai pakeisti istorijos kursą, o 1881 m. į baudžiavą panaikinusį carą Aleksandrą II mesta bomba, deja, sustabdė reformas Rusijoje.

Galima prisiminti ir naujesnius laikus. 1961 m. įvykdyta Kongo ministro pirmininko Patrice Lumumba žmogžudystė, dėl kurios dažnai kaltinama CŽV, pastūmėjo šalį chaoso link. 1994 m. nužudžius Ruandos prezidentą Juvénalį Habyarimaną įsižiebė baisiausias genocidas Afrikos istorijoje. Po daugiau kaip metų, žydų fanatikui nužudžius Izraelio ministrą pirmininką Yitzhaką Rabiną, sumažėjo izraeliečių ir palestiniečių taikos perspektyvos. 2007 m. nužudžius Benazir Bhutto, kuri tuo metu siekė Pakistano ministro pirmininko posto, įstrigo šalies pastangos sukurti demokratiją.

Šie ir kiti atvejai rodo, kad Benjaminas Disraelis buvo neteisus, kai po Abrahamo Lincolno nužudymo teigė: „Politinė žmogžudystė nėra pakeitusi pasaulio istorijos.“ Prisimenant, kokios jos dažnos, būtų keisčiau, jei nepakeistų. Benjamino Joneso ir Benjamino Olkeno darbe, kurį 2007 m. JAV paskelbė Šiaurės Vakarų universitetas, rašoma, kad 1875–2004 m. užfiksuoti 298 pasikėsinimai į nacionalinius lyderius. Autoriai suskaičiavo, kad 59 iš jų baigėsi mirtimi. Nuo 1950 m. po nacionalinį lyderį nužudoma beveik kas pusantrų metų.

2018 05 22 13:29
Spausdinti