Meniu
Prenumerata

šeštadienis, spalio 31 d.
RADIKALI KAIRĖ
Tūkstantmečio kartos socialistai nori radikalios ūkio pertvarkos ir išgelbėti klimatą
The Economist
Scanpix
Raudona vėl madinga.

Ar turi logikos radikalių jų idėjos ūkį „demokratizuoti“?

Kai 1989-ųjų lapkritį virto Berlyno siena, daugelis į jos griuvėsius nurašė ir socializmą. Buvo laikoma, kad Šaltojo karo pabaiga ir Sovietų Sąjungos žlugimas – ne tik liberalios demokratijos, bet ir solidaus rinkos kapitalizmo, kurį JAV propagavo Ronaldas Reaganas, o Junginėje Karalystėje – Margaret Thatcher, triumfas.

Tokią nuomonę priėmė ir Vakarų kairieji su trečiąjį kelią propaguojančiais lyderiais priešakyje (Tony Blairu, Billu Clintonu, Gerhardu Schröderiu). Jie gyrė rinkų efektyvumą ir jas dar labiau įtraukė į viešųjų paslaugų teikimą, stengėsi išmintingai administruoti ir perskirstyti rinkos nešamą naudą. Tokie vyrai kaip šiauriniam Londonui parlamente atstovaujantis kairysis Jeremy Corbynas, kuris pažiūromis negalėjo būti toliau nuo T. Blairo, ir 1990 m. nepriklausomu Kongreso nariu tapęs kairysis meras iš Vermonto Bernie Sandersas, atrodė pasirinkę visiškai neteisingą istorijos pusę.

Kai griuvo siena, Alexandriai Ocasio-Cortez nebuvo nė keturių savaičių. Politikės vaikystė prabėgo vyraujant trečiojo kelio politikai, paauglystė – įspūdingai augant pasaulio ekonomikai, o pilnametystės ji sulaukė prasidedant pasaulinei finansų krizei. Dabar ji – visų laikų jauniausia vietą Kongrese gavusi moteris, kelianti entuziazmą kairėje ir sužavėtą baimę dešinėje. Kaip J. Corbynas ir B. Sandersas, ji aiškiai sako esanti socialistė. Jų demokratinis socializmas eina daug toliau už trečiajam keliui būdingą rinkai palankų perskirstymą.

2019 04 12 11:08
Spausdinti