Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Tik maldos ir jokio darbo

Senkant pinigų iš naftos srautams, auga autokratinio sultonato pamaldumas

It keista atogrąžų gėlė, kasmet trims dienoms Brunėjaus sultono pavaldiniams atsiveria Tikėjimo šviesos rūmų durys. Šis 1,8 tūkst. kambarių pastatas stovi Bandar Seri Begavano, apsnūdusios šios nedidelės valstybės sostinės, pakraštyje. Milžiniškoje pokylių salėje tūkstančiai brunėjiečių pusryčiams kerta jautienos karį ir keptus viščiukus su medumi, sudėtus į lėkštes paauksuotais kraštais. Vėliau vyrai rikiuojasi eilėn, kad galėtų pasveikinti sultoną, kuris jų laukia žalia spalva ir auksu dekoruotame priimamajame (atskirame kambaryje sultono žmona priima moteris). Karališkoji šeima paspaudžia dešimtis tūkstančių rankų.

Šis kasmetis renginys, vykęs liepą minint ramadano pabaigą, yra proga brunėjiečiams pažerti pagyrų sultonui Hassanalui Bolkiahui – vienam turtingiausių pasaulio vyrų ir mažai likusių absoliučių monarchų. Kitą progą jie turėjo rugpjūčio 15-ąją, kai sultonas šventė 69-ąjį gimtadienį.

Gausi nafta iškėlė brunėjiečius į ketvirtą vietą tarp turtingiausių Azijos tautų, o valstybė dosniai dalija išmokas. Tai padeda autokratinę valdžią saugoti nuo kritikos. Bet angliavandenilių atsargos jau senka, o vyriausybė neatrodo žinanti daug būdų, kaip tai spręsti, tik skatina aršesnę islamo formą. Pernai ji paskelbė planuojanti įvesti griežtą šariatą (islamo teisę).

Įsikūręs šiaurinėje Borneo salos pakrantėje, sausumoje Brunėjus iš visų pusių ribojasi su Malaizija, o visišką nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės gavo tik 1984 m., nes XX a. 7-ajame dešimtmetyje nutarė nesijungti prie Malaizija tapusios federacijos. Nafta trykšta nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio. Jos nešami pinigai, taip pat tvirta Brunėjaus parama glaudesnės integracijos siekiančiai Pietryčių Azijos valstybių asociacijai ASEAN, kuri vienija dešimt narių, apie 400 tūkst. gyventojų turinčiai šaliai užtikrina tokią įtaką, kokios pagal jos dydį nesitikėtum.

Bet Brunėjus – nearogantiškas Persijos įlankos emyratas. Sostinėje tyku ir stebėtinai nevalyva, nors vietiniai atrodo gana patenkinti. Nuo 1967-ųjų valdantis sultonas yra populiarus, ypač tarp didžiausią gyventojų grupę sudarančių etninių malajų. Brunėjiečiai nemoka pajamų mokesčio, gauna nemokamą mokslą, pigių būsto paskolų ir socialinį būstą. Dažnas vyras randa gerą darbą vyriausybėje: dalyvauti penktadieninėse pamaldose ir karališkosiose ceremonijose privaloma, o sunkiai dirbti nebūtina.

Naftos suteptas socialinis susitarimas

Tačiau nusiritusios naftos kainos šiam patogiam socialiniam būviui kelia grėsmę. Naftos ir dujų telkiniai sensta, auga įrangos priežiūros kainos. Dabar, kai nafta atneša mažiau dolerių, Brunėjaus ūkis traukiasi jau dvejus metus, o padėtis nesikeis ir 2015 m., kai vyriausybės biudžeto deficitas sieks 16 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Tarptautinis valiutos fondas patarė įšaldyti viešojo sektoriaus atlyginimus ir nepriimti naujų darbuotojų, apkarpyti degalų subsidijas ir atsisakyti stambių projektų. Fondas ragina imtis didinti menką našumą ir skatinti kurti darbo vietas.

Nemenka paspirtis – milžiniški finansiniai rezervai. Bet dėl to aišku, kad ateityje laukia didesni rūpesčiai. Naftos bendrovės BP ataskaitoje rašoma, kad jei nebus naujų radinių, Brunėjus naftos ir dujų atsargų beturi 24 metams. Padėtį galėtų pataisyti grąža iš ilgus metus užsienyje investuoto pertekliaus. Prancūzų akademikė Marie Sybille de Vienne spėja, kad šalies turtas siekia bent 170 mlrd. JAV dolerių, t. y. maždaug dešimt kartų daugiau nei BVP. Bet jos skaičiavimu, 2030 m. pinigai iš tokių investicijų galės duoti 27–45 proc. BVP, kitaip tariant, veikiausiai gerokai atsiliks nuo naftos ir dujų indėlio į BVP, kuris dešimt metų iki 2010-ųjų siekė 54 proc.

Beveik prieš dešimtmetį vyriausybės ataskaitoje pritarta, kad tai galima spręsti plečiant privatųjį sektorių, kuris sudaro tik ketvirtį ūkio (atmetus naftos ir dujų sektorių). Vyriausybė tiesia kelius, stato tiltus ir elektrines, kad pritrauktų investuotojų iš Japonijos ir kitur, skatintų gamybą, pavyzdžiui, plačiai reklamuojama metanolio gamykla. Ji mato galimybių žvelgdama į islamo finansus ir nori, kad Brunėjus taptų chalalinio maisto, vaistų ir kosmetikos tyrimų, sertifikavimo ir eksporto mazgu. Ji kalba norinti pritraukti daugiau turistų, galbūt į žygius po šalies džiungles, kurios, skirtingai nei kaimynės Malaizijos, nebuvo paverstos aliejinių palmių plantacijomis.

Šie bandymai atnešė „laipsnišką pažangą“, kaip teigia Azijos plėtros bankas. Tai tik mandagūs žodžiai. Per dešimtmetį iki 2014 m. Brunėjaus ūkis neūgtelėjo nė 1 proc. per metus ir tai buvo prasčiausias rezultatas Pietryčių Azijoje, nors vyriausybė planavo 6 proc. metinį prieaugį. Gerą atlyginimą žadanti valstybės tarnyba ir toliau atima talentingus žmones iš privačių darbdavių, o pastaruosius užverčia popierizmu. Chalalinėms Brunėjaus bendrovėms nelengva tenkinti griežtus šalies religinius standartus, o turistų atvyko mažiau, nei tikėtasi. Dėl griežto alkoholinių gėrimų draudimo valstybė ne itin patraukli dekadentiškiems bedieviams atostogautojams.

Fanatikai įrodinėja, kad dievotesnis Brunėjus turbūt augs greičiau, nes gal Alachas leis atrasti daugiau naftos.

Būtent tokio vangumo fone sultonas ima dogmatiškiau žiūrėti, kaip vertinti religinį valstybės paveldą. Vis griežtesnis islamiškas Brunėjaus baudžiamasis kodeksas gali greitai leisti užmėtyti akmenimis ir nukirsti galūnes. Pirmas iš trijų absoliutaus šariato įvedimo etapų, prasidėjęs 2014-ųjų gegužę, privertė laikytis ramadano pasninko ir nebeleidžia švęsti Kalėdų ir Naujųjų metų. Jau numatytas dar griežtesnis antrasis etapas, bet jis, regis, trumpam atidėtas. Ši permaina kenkia vienam svarbių Brunėjus patrauklumo tarp investuotojų aspektų – stabiliai teisinei sistemai, pagrįstai anglų teise.

Yra manančių, jog kuriant naują baudžiamąjį kodeksą siekiama karališkajai Brunėjaus šeimai įteikti daugiau priemonių pasipriešinimui slopinti. Kita paprastesnė teorija – sultonas, kurio jaunystė buvo audringa, tapo religingesnis. Fanatikai įrodinėja, kad dievotesnis Brunėjus turbūt augs greičiau, nes gal Alachas leis atrasti daugiau naftos. „Vis labiau sutariama, kad nereikia dirbti, užtenka melstis“, – sakė vienas analitikas.

2015 10 05 09:54
Spausdinti