Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Tarp sienų

Europos vienybės idėja sudėtingesnė, nei pripažįsta jos šalininkai ar kritikai.

Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje yra daug puikių dalykų, bet įspūdingiausia – Laikrodžio salė (pranc. Salon de l’Horloge). Būtent šioje ištaigingoje auksu ir marmuru, sietynais ir šilkais padabintoje salėje, užlietoje nuo Senos atsispindinčios šviesos, solidūs vyrai po Pirmojo pasaulinio karo aptarė Versalio sutarties detales. 1928-aisiais čia pasirašytas Kelloggo-Briando paktas, pasižadant gin­kluo­tą agresiją visiems laikams išstumti už įstatymo ribų. O 1951 m. balandžio 18 d. Vakarų Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir trijų Beniliukso valstybių ministrai, pakiliai nuteikti imperijos atributų, pasirašė Paryžiaus sutartį, davusią pradžią tam, kas po keturių dešimtmečių taps ES.

Į plano valdyti anglių ir plieno gamybą drabužį įvilktos sutarties esmė buvo Prancūzijos ir Vokietijos taikos susitarimas. Fizinė jos forma derėjo prie aplinkos – buvo prašmatni ir simbolinė. Sutarties su­ma­ny­tojas Jeanas Monnet memuaruose pasakoja apie dokumentą, atspausdintą Prancūzijoje ant olandiško popieriaus vokišku rašalu, įrištą į viršelį iš Belgijos ir Liuksemburgo, papuoštą itališko šilko žymekliu. Bet J. Monnet nepapasakojo, kad dėl karštligiškų derybų ministrų pasirašytas lapas buvo paliktas tuščias.

Šiandien tie ministrai, jei būtų gyvi, apstulbtų pamatę, kad jų įpėdiniai kiekvieną to tuščio lapo centimetrą užpildė institucijų ir šalių pavadinimais. Iš pradžių Bendrijoje buvo šešios narės, keturios kalbos, 177 mln. žmonių ir (2014 m. pinigais) 1,6 trln. JAV dolerių metinė gamyba. Šiandien ES yra 28 narės, 24 kalbos, 505 mln. gyventojų ir 19 trln. JAV dolerių bendrasis vidaus produktas.

Už Versalio sutartį dosnesnė ir už Kelloggo-Briando paktą praktiškesnė Paryžiaus sutartis virto unikalia viršnacionaline valdymo forma. ES turi teismą, parlamentą, vykdomąjį organą, prezidentą (tiesą sakant, kelis), ir didžioji šio aparato dalis siekia tą 1951-ųjų pavasario dieną. Tai tapo rimtu istorinės permainos pagrindu. Žemyne, kurio istorija rašyta krauju, nebeįsivaizduojama mintis, kad Prancūzija, Vokietija ar bet kuri kita didžioji Europos valstybė ginklu pultų kitą.

ES išaugo gaubiama mito, kad ministrai ir pareigūnai visada planavo pamažu, bet nenumaldomai nacionalinę valstybę palenkti aukštesnei Europos tvarkai.

Vis dėlto tie patys ministrai susikrimstų pamatę, kiek daug priežasčių skųstis turi šiandienos europiečiai. Bendroji valiuta, kurios jie nė mintyse neturėjo, pridarė daug žalos ir išprovokavo sumaištį keliančią nesantaiką. Nuo 2009-ųjų rugsėjo nedarbas euro zonoje nekrinta žemiau 10 proc. (išskyrus kelis palaimingus mėnesius 2011-aisiais, kai jis nusmuko iki 9,8 proc.). Jaunimo nedarbas ties 20 proc. laikosi visoje ES. Nuo pat pokario egzodo, kuris Laikrodžio salėje posėdžiaujantiems vyrams buvo nesenas įvykis, nematyto masto migrantų srautai skatina užverti sienas ir dar labiau skaldo Bendriją. Visame žemyne, įskaitant Vokietiją, populiarėja euroskeptiškos partijos. Visai neseniai Austrijos vadovu tik per plauką nebuvo išrinktas kraštutinės dešinės euroskeptiškas kandidatas, nusistatęs prieš migrantus. Birželio 23-iąją Jungtinės Karalystės rinkėjai pareiškė norą išeiti iš ES ir sulaužė Europos tabu. Auga spaudimas panašius referendumus surengti kitur.

Vos prieš kelerius metus žinovai rašė knygas tokiais pavadinimais kaip „The European Dream“ („Europos svajonė“) ir „Why Europe will run the 21st Century“ („Kodėl XXI a. viskas priklausys nuo Europos“). O šiandien Europos politikos profesorius Janas Zielonka iš Oksfordo universiteto pasakoja, kad kalbantis su Senojo žemyno politikos formuotojais „stulbina jų skeptiškumas“. Gegužę Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris apgailestavo, kad „anksčiau dirbome kartu <…>, kontroliavome didelę dalį istorijos. To nebėra.“ Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas kalba dar niūriau: „Vienos ES valstybės, vienos vizijos idėja <…> buvo iliuzija.“

Ir visada buvo. ES išaugo gaubiama mito, kad ministrai ir pareigūnai visada planavo pamažu, bet ne­nu­mal­do­mai nacionalinę valstybę palenkti aukštesnei Europos tvarkai. Kaip sakė buvęs Čekijos mi­nis­tras pir­mi­ninkas Václavas Klausas, šalys „ištirps Europoje kaip cukraus gabalėlis puodelyje kavos“. Nors J. Monnet ir dalis jo aplinkos žmonių išties svajojo apie Europos supervalstybę, jų idė­jas taikantys politikai tokių svajonių nepuoselėjo. Iš pradžių Paryžiaus, o vėliau Romos sutartyje (kuria 1957 m. įsteigta Europos ekonominė bendrija) numatytas tikslas sutelkti suverenumą buvo skirtas nacionalinei valstybei gelbėti, o ne palaidoti. Nuo to meto Europos vyriausybės pavydžiai saugojo savo galias.

Vienas svarbus Europos aspektas nekito, o kitas apsuko ratą. Savo planu J. Monnet siekė spręsti Vokietijos problemą, nes ji buvo per didelė sugyventi kaip pirma tarp lygiųjų, bet per maža dominuoti tarp kaimynių nenaudodama jėgos. Ilgą laiką tai buvo geras planas. Vokietija 65 metus buvo pasirengusi įsilieti į Europą, o mainais jai leista veikti kaip visateisei Vakarų aljanso narei. Šiandien dėl susijungimo ir ES plėtros, padedant galingam šalies ūkiui, Berlynas valdo Senąjį žemyną.

Niekas nemano, kad ši didžioji Europos valstybė ketina griebtis ginklų. Bet kokios sąjungos ji nori? Kokią bus pasirengusios priimti partnerės, ypač Prancūzija? Ir kokio pobūdžio reformos leistų sukurti tokią naują Europą? Paryžiaus sutartis tapo įmanoma susiklosčius nepakartojamoms, veikti skatinančioms aplinkybėms, kurias lėmė du pasauliniai karai ir nauja sovietų grėsmė. Šiandien nėra tam prilygstančių išorinių jėgų, taip pat akivaizdžios vidinės dinamikos, kuri galėtų jas pakeisti.

Kraujas ir karas

„Kas yra Europa? – 1947-ųjų gegužę klausė Winstonas Churchillis. – Griuvėsių krūva, kapinės, pragaišties ir neapykantos lopšys.“ Karas Europoje nusinešė 36,5 mln. gyvybių. Daugelyje šalių žuvo daugiau civilių nei karių. Epiniame pasakojime apie padarinius „Postwar“ („Pokaris“) istorikas Tony Judtas nurodo, kad Jugoslavijoje karas sunaikino 25 proc. vynuogynų, 50 proc. galvijų, 60 proc. kelių, 75 proc. geležinkelio tiltų, 30 proc. pramonės ir 20 proc. namų.

Išsilaisvinti ir nugalėti nebuvo lengva. Sąjungininkų pergalės prieš okupacines Vokietijos pajėgas neišgelbėjo 16 tūkst. Olandijos gyventojų, kurie alko per 1944–1945 m. bado žiemą. Sovietų kariams užėmus Vieną, per tris savaites pranešta apie 87 tūkst. moterų išprievartavimą. 1945-ųjų birželį JAV užimtoje okupuotos Vokietijos teritorijoje paros normą sudarė 860 kalorijų – trečdalis šiandien rekomenduojamo kiekio. Be tokių baisybių XX a. šeštajame dešimtmetyje užgimę tarpvyriausybiniai susitarimai būtų buvę neįmanomi.

Nieko panašaus į pokario vargus nebuvo įvykę nuo pat XVII a. Trisdešimtmečio karo, kai religiniai traukuliai pražudė panašią žemyno gyventojų dalį. Po šio karo 1648-aisiais pasirašyta Vestfalijos sutartis nulėmė, kaip tris ateinančius amžius Europa vertins konfliktus: valstybės neturi kištis į viena kitos vidaus reikalus, o šalių ambicijas galima suvaldyti palaikant jėgų pusiausvyrą.

Gal šiandien tai ir atrodo neįtikėtina, bet 1945-aisiais būgštauta, kad Vokietija vėl pakils kaip Ketvirtasis reichas.

Plėtojantis šiuolaikinei valstybei pusiausvyrą valdyti tapo sunkiau. XVIII a. Britanija iš ją sudarančių šalių suformavo imperinio masto Jungtinę Karalystę. Revoliucijos apimta Prancūzija tapo pirmąja tauta, visus valstybės išteklius metusia į karą, – Napoleono didžioji armija užkariavo žemyną. XIX a. vyriausybės naudojosi „Blut und Boden“ (kraujo ir žemės) retorika, siekdamos kurti galią didinančias nacionalines tapatybes. Tam stiprinti naudoti tautosakos rinkiniai, pasakojimai apie iškilius protėvius, kalbų genealogija ir rasinės teorijos. „Išsilavinęs, daugiakalbis, kosmopolitiškas Europos elitas nusilpo, – rašo istorikas Normanas Daviesas, – o pusiau išsilavinusios nacionalinės masės, save laikančios tik prancūzais, vokiečiais, anglais arba rusais, stiprėjo.“

Po 1814-ųjų Vokietija penkis kartus buvo užpuolusi Prancūziją. Po 1914-ųjų dėl beveik kiekviename žemyne kolonijų turinčių Europos valstybių antagonizmo ir ambicijų visas pasaulis du sykius buvo įtrauktas į karą. Gal šiandien tai ir atrodo neįtikėtina, bet 1945 m. būgštauta, kad Vokietija vėl pakils kaip Ketvirtasis reichas. Prie Vokietijos baimės prisidėjo Rusijos baimė ypač po to, kai 1948-aisiais Sovietų Sąjunga Prahoje parėmė komunistų perversmą.

Toks buvo Paryžiaus sutarties kontekstas. Europos valstybės apvylė žmones. Vienos šalys priėmė fašizmą. Kitos griuvo. Karas tapo visuotinis. Pati Europos idėja patyrė nesėkmę.

Susidūrusios su alkiu, išsekimu ir baime, žūtbūt trokšdamos užtikrinti taiką, vyriausybės siekė labiau rūpintis paprastais žmonėmis. Kaip tvirtino britų istorikas Alanas Milwardas, siekiant legitimumo tokiame susiskaldžiusiame pasaulyje, valstybei reikėjo užtikrinti klestėjimą, užimtumą ir gerovę naujiems rinkėjams – fabrikų darbininkams, kad nesusigundytų bolševizmu, ir žemdirbiams, kad nesusižavėtų fašizmu, kaip nutiko XX a. 4-ajame dešimtmetyje, kai iš žemės ūkio nebebuvo galima nieko doro uždirbti.

Europos Bendrijas pagimdė poreikis išvengti karo ir apginti valstybę. Ryšys aiškiausiai buvo matyti Prancūzijoje, kuriai klestėti reikėjo žaliavų iš Vakarų Vokietijos. Nuo vokiškų anglių Prancūzija priklausė nuo XIX a. paskutinio dešimtmečio, o XX a. ketvirtąjį dešimtmetį jau tapo didžiausia akmens anglių importuotoja pasaulyje. Vokietiją reikėjo saugoti, kad neatsinaujintų agresija. 1945 m. Charles’iui de Gaulle’iui atrodė, jog šiuos tikslus pasiekti geriausia būtų, jei Prancūzija visam laikui perimtų Rūro ir Reino krašto anglių ir plieno pramonės kontrolę. Prancūzija užsitikrintų saugumą, Vakarų Vokietiją išlaikydama kaip agrarinę valstybę.

Visa tai vetavo amerikiečiai ir britai, iš dalies sunerimę, kad nuskurdusi, prispausta Vakarų Vokietija ims priešintis arba pasiduos sovietų įtakai. Kaip atsargos priemonę Prancūzija 1946 ir 1947 m. pasirinko flirtuoti su Sovietų Sąjunga dėl aljanso Rytuose pagal seną strategiją, pagrįstą Vestfalijos sutartyje apibrėžta jėgų pusiausvyros logika. Stalinas nesusidomėjo.

1949-aisiais Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas ėmėsi to, ką Europos mitų kūrėjai vadina nauja drąsia vizija, o istorija fiksuoja kaip trečią, paskutinei priemonei artimą, pasirinkimą – J. Monnet plano įkurti Europos anglių ir plieno bendriją (EAPB). Planas, kurį R. Schumanas Laikrodžio salėje pateikė kaip deklaraciją, buvo prekybos sutartis su naujovišku kabliuku. Sutartimi įsteigta už tas šešias vyriausybes viršesnė Aukštoji valdžia susitarimo nuostatoms administruoti. Visos dalyvės buvo lygios, o paktas atviras naujoms narėms.

R. Schumanas spaudai sakė, kad tas planas buvo aklas žingsnis. Tačiau stulbina ne užmojai, bet pirminio varianto įspūdis. Europos susivienijimo idėja turi ilgą istoriją – Victoras Hugo apie Jungtines Europos valstijas kalbėjo dar 1849-aisiais. Istorikas Perry Andersonas suskaičiavo mažiausiai 600 publikacijų, kurios tarpukariu siūlė suvienytą Europą. Kone visų tokių planų kontekste Paryžiaus sutartis, daugiausia dėmesio skyrusi sunkiosios pramonės gamybos tvarkai, atrodė sausa kaip anglių dulkės.

Kodėl ji buvo tokia kukli? Iš dalies dėl paprastos priežasties – valstybės norėjo kuo mažiau ko nors atsisakyti. Tačiau iš dalies ir dėl to, kad tokie buvo laikai. Didingus planus pertvarkyti visuomenę sugadino nacizmas ir bolševizmas. Antrojo pasaulinio karo metais Albertas Speeras, Hitlerio vyriausiasis archi­tek­tas, kūrė visaeuropinės politinės tvarkos planus. Pierre’as Pucheu, nubaustas mirtimi už veiklą einant aukštas pareigas Viši Prancūzijoje, ragino įvesti bendrąją valiutą. Politika ir ais­tra vertintos įtariai. Prancūzų filosofas Raymondas Aronas manė, kad šiuolaikinę visuomenę reikia „stebėti be didelio entuziazmo ar pasipiktinimo“. „Kai Pirmasis pasaulinis karas padarė politizuojantį, radikalizuojantį poveikį, – rašo T. Judtas, – jo įpėdinio rezultatas buvo priešingas – didžiulis normalumo ilgesys.“

Sunkiai nugalimas nacionalizmas

Pirmaisiais metais valstybės pavydžiai saugojo savo privilegijas ir taip siutino J. Monnet bei jo federalistų grupę. Imkime, pavyzdžiui, 1950-aisiais pateiktą pasiūlymą sukurti Europos kariuomenę kaip al­ter­na­ty­vą (prieš metus įkurtos) NATO numatytam planui perginkluoti Vakarų Vokietiją. Vykstant Korėjos karui, laikytam grėsmingų sovietų ambicijų ženklu, idėja pasistūmėjo į priekį. Bet šešioms vyriausybėms buvo sunku susitarti, kaip tokiai Europos kariuomenei turėtų būti vadovaujama, o Prancūzijos golistai nenorėjo prarasti suverenumo. JAV grasino „skausmingai peržiūrėti [santykius]“, jei Prancūzija balsuos prieš gynybos sutartį. Vis dėlto 1954-ųjų rugpjūtį, pasibaigus Korėjos karui, Prancūzijos nacionalinė asamblėja atmetė Europos gynybos bendriją, balsams pasiskirsčius 319 prieš 264. Laimėtojai pergalę paminėjo entuziastingai sugiedota „Marseliete“.

Jei Vokietija bus atkurta be Europos integracijos, vokiečiai bandys dominuoti. Jei Vokietija nebus atkurta, dominuos Rusija.

Toks pat likimas vos neištiko derybų sumanius išplėsti EAPB ir paversti Europos ekonomine bendrija – laisvosios prekybos zona, žinoma kaip bendroji rinka. 1955-aisiais Mesinoje vykusioje konferencijoje tik po desperatiškos vėlyvo vakaro sesijos, kurioje bendravo entuziastingas delegatas iš Belgijos ir nenoriai nusiteikęs jo kolega iš Prancūzijos, prancūzai sutiko išstudijuoti planą. Po metų Prancūzijos ministras pirmininkas Guy Mollet tebedvejojo. Vedamam amžino Prancūzijos rūpesčio, iš kur gauti energijos, jam norėjosi sutarties dėl branduolinės energijos (žinomos kaip Euratomo sutartis), bet jis nebuvo tikras, ar bendroji rinka yra ta kaina, kurią verta mokėti.

1956 m. lapkričio 6 d. Konradas Adenaueris, pirmasis Vakarų Vokietijos kancleris po karo, atvyko į Paryžių, norėdamas įtikinti prancūzus priimti susitarimą. Gal jam ir būtų nepavykę, jei per susitikimą G. Mollet nebūtų sulaukęs britų ministro pirmininko Anthony Edeno skambučio. Šis pranešė, kad spaudžiant amerikiečiams Jungtinė Karalystė atšaukė karinę operaciją su prancūzais ir izraeliečiais Suece. G. Mollet įsiuto, ir K. Adenaueris pasinaudojo proga: „Europa bus jūsų kerštas.“

Kiti amerikiečių žingsniai, skatinantys Europos institucijų kūrimą, buvo tikslingesni. 1948-aisiais diplomatas George’as Kennanas apibendrino Vašingtono požiūrį: jei Vokietija bus atkurta be Europos integracijos, vokiečiai bandys dominuoti. Jei Vokietija nebus atkurta, dominuos Rusija. JAV reikėjo stiprios, klestinčios Europos, išsprendusios vokiečių klausimą, ir to buvo siekiama. Be JAV paramos sumanymas galėjo žlugti.

Ir be J. Monnet. Tai buvo nepaprastas žmogus. Gimęs Šarantos departamente, Prancūzijos vakaruose, būdamas šešiolikos jis išėjo iš mokyklos ir pradėjo dirbti šeimos konjako įmonėje Londone. Vėliau jis tapo Tautų Sąjungos generalinio sekretoriaus pavaduotoju, padirbėjo Šanchajuje, o An­trojo pasaulinio karo metais atstovavo britams Vašingtone (Johnas Maynardas Keynesas manė, kad dėl jo ge­bė­ji­mo sėkmingai įsigyti ginklų ir įrangos kovos sutrumpėjo visais metais). J. Monnet ne kartą pasinaudojo plačiais diplomatiniais ir politiniais ryšiais JAV, kai reikėjo pašalinti sumanymo kelyje pasitaikiusias kliūtis.

Tačiau jam nepavyko priversti nedrąsiai jo idėjas taikančių politikų iš tiesų įtikėti. Ch. de Gaulle’is (J. Monnet įtarė, kad šis klausėsi jo telefoninių pokalbių) nuo pat pradžių buvo skeptikas. Europą jis nurašė žodžiais „ce machin“ („tas daiktas“) ir stabdė bet ką, kas silpnino nacionalinių vyriausybių galią, o jo nuspausti stabdžiai ilgai veikė net po to, kai generolas 1969-aisiais pasitraukė ir apsigyveno Colombey-les-Deux-Eglises. XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje Prancūzijos užsienio reikalų ministras Michelis Jobert’as paklausė Édouard’o Balladuro, kuris vėliau tapo finansų ministru ir ministru pirmininku, ką iš tiesų reiškia terminas „Europos Sąjunga“. „Nieko, – atsakė E. Balladuras. – Bet čia ir jo grožis.“

Šiandien Europos projektas vertinamas žvelgiant pro XX a. 9-ojo dešimtmečio skraistę, kai pradinė bendrosios rinkos versija pritraukė naujų narių iš šiaurės (Jungtinę Karalystę, Airiją ir Daniją) ir iš neseniai demokratiniais tapusių pietų (Ispaniją, Portugaliją ir Graikiją). Integracijos protrūkis įvyko, kai Europos Bendrijoms vadovavo Jacques’as Delors’as, kitas Prancūzijos finansų ministras. Tai atnešė bendrąją rinką, ES, vyriausybių veto teisės apribojimus, išplėstas Europos Parlamento (EP) galias, galiausiai ir bendrąją valiutą. Kai žlugo Varšuvos paktas ir vėliau prie ES prisijungė buvusios komunistinės šalys, tik sustiprėjo įspūdis, kad Europos plėtra yra naujosios tvarkos dalis.

Ir ES aistruoliams, ir kritikams J. Delors’o laikų stiprinimą ir gilinimą paranku laikyti natūralia padėtimi. Tas metas atitinka atsiradimo mitą, kuris teigia, kad siekiama vis glaudesnės sąjungos, kuriai iš Briuselio vadovauja galinga biurokratija. Aistruoliams tai atrodo neišvengiama, o kritikams – sąmokslas. Bet realiai J. Delors’as buvo išimtis. Jo pasiekimams labiausiai padėjo valstybių narių noras pasinaudoti ES mechanizmais, kad būtų galima paspartinti ūkių liberalizaciją, davusią vaisių JAV ir Jungtinėje Karalystėje vadovaujant Ronaldui Reaganui ir Margaret Thatcher. Pastaroji nebuvo prieš – bendrąją rinką ji laikė tokia Europa, kokios nori Jungtinė Karalystė.

ES nebuvo nulemta iš anksto, bet lipdoma tam kartui. Karštligiškos pokario pasaulio politikos kontekste buvo įmanomos ir kitokios europos. Vis dėlto pasirinktas variantas buvo keistai patvarus. Šiandienė galvą pametusi sąjunga, kurioje dominuoja į rietenas, peštynes ir senas nuodėmes linkusios vyriausybės, nėra anomalija. Nuo to viskas prasidėjo. Tas tuščias popieriaus lapas Laikrodžio salėje simbolizavo ne tiek nerašytą Europos potencialą, kiek tai, kad integracija bus sunkiai iškovota ir neužtikrinta. Net jei vienos šalys retkarčiais atsisako kai kurių galių, kitos nesutinka nė už ką, o nesant konsensuso niekas nevyksta. Lyderiai retai imasi iniciatyvos, kol jų neišjudina krizė, todėl dažnai griebiasi nepakankamai gerų gelbėjimo priemonių.

Europos šalininkai mena aukso amžių, kai valstybės veikėjus uždegdavo bendras tikslas. Bet šis elito entuziazmas niekada nebuvo visuotinis ir vyravo labai trumpai. Viskas galėjo būti kitaip, jei Europos idėja būtų palenkusi Europos žmones.

Konfliktų draskomi ruožai

Prie pietų stalo viename Elzaso restorane André Kleinas pareiškia, kad nacionalizmas yra liga, o Europa – vaistas. Šis malonus žmogus, vilkįs elzasietišką tvido švarką apvalia apykakle, gimė Kolmare, kur prie akmenimis grįstų gatvių rikiuojasi mediniai karkasiniai namai.

1938-aisiais, kai jis gimė, jo gimtasis miestas priklausė Prancūzijai kaip šiandien. Tačiau beveik pu­sę ankstesnio amžiaus jis buvo Vokietijos dalis, o netrukus vėl tapo. Pirmas jo prisiminimas yra apie tai, kaip jį dūstantį iškasa iš po griuvėsių po to, kai ant jo namų nukrito sąjungininkų bomba. Jis mokėsi Nacionalinėje administravimo mokykloje (pranc. Ecole Nationale d’Adminstration), kurioje studijavo daug aukščiausių Prancūzijos valstybės tarnautojų ir politikų. Nors yra per daug kuklus, kad taip pasakytų, jis yra pavyzdinis ES pilietis. „Esu europietis labiau nei prancūzas, – sako jis. – Žmonės čia giliai jaučia esą europiečiai. Tai būtina taikai. Jie ir jų protėviai matė per daug konfliktų.“

Tas pasaulio kampelis, kuriame jis gyvena, beveik visą laiką buvo ginčijamas pasienio ruožas. Už 20 kilometrų į rytus nuo Kolmaro tekantis Reinas žymėjo Romos imperijos sieną. Miestas priklausė Šventajai Romos imperijai ir miestų valstybių lygai. Per Trisdešimtmečio karą jį trumpai buvo užėmę švedai, kol miestas pagal Vestfalijos taikos sutartį atiteko Prancūzijai. Bėgant amžiams miestas priklausė tai Vokietijai, tai Prancūzijai, tad susiformavo žmonių regioninė tapatybė – jų ryšiai su sostinėmis, kad ir kuri tuo metu būtų pareiškusi į juos teises, niekada per daug nesustiprėdavo.

Dabar, kai šis pasienio ruožas atsidūrė Europos širdyje, sienos beveik neegzistuoja. Pavažiavęs keliu A35 pasieksi oro uostą „EuroAirport“, kuris aptarnauja Prancūziją, Šveicariją ir Vokietiją. Neseniai vieną sekmadienį prie Reino krantų susitiko Prancūzijos ir Vokietijos protestuotojai, surengę demonstraciją dviem kalbomis prieš netoli Fesenhaime stovinčią branduolinę elektrinę. „Radioaktivität kennt keine Grenzen“ (radiacija nežino sienų) skelbė vienas transparantas.

Prie Merino, už 300 kilometrų nuo Kolmaro, yra siena, kurią subatominės dalelės stačiai ignoruoja. Bendroje Europos fizikos laboratorijoje CERN veikiantys galingi greitintuvai išdėstyti abipus Prancūziją ir Šveicariją skiriančios sienos, ir iš vienos šalies į kitą beveik šviesos greičiu šaudo protonų spinduliai. Kelerius metus A. Kleinas CERN dirbo administratoriumi. Jis mena vieną toje laboratorijoje Šaltojo karo metais vykusį tarptautinį susitikimą. Atmosfera buvo šalta, bet kai pirmininkas nusivilko švarką ir jo pavyzdžiu pasekė kiti, kinai, rusai, amerikiečiai ir europiečiai staiga tapo tik fizikais. A. Kleinas nemato prieštaros tarp kelių tapatybių. Jis kilęs iš Kolmaro, yra ir elzasietis, ir prancūzas, ir europietis vienu metu.

Marco Zanni dažnai važiuoja pro Kolmarą pakeliui iš Milano į EP Strasbūre, kur būdamas vos 29-erių yra Italijos „Penkių žvaigždučių judėjimo“ iškeltas EP narys. Jis save irgi laiko europiečiu. Kartu su studentais iš visos Europos jis studijavo verslą Barselonoje, Italijoje dirbo investiciniu bankininku, yra poliglotas.

Tačiau M. Zanni mano, kad ES, o ypač euras, skaldo Europą. Jo tėvui, kuris tarptautinėje bendrovėje „Italcementi“, gaminančioje statybines medžiagas, dirbo inžinieriumi, teko atidėti pensiją, nes per euro krizę Italija sumažino pensines išmokas. Jis prisimena atvejį, kai studijuojant Barselonoje studentas graikas šaipėsi iš bendrakursio vokiečio – sarkastiškai dėkojo, kad šis sumoka jo mokesčius. Anot M. Zanni, euro zonos režimas, kai visos šalys matuojamos vienu matu, skolininkams neleidžia rinktis, kokią politiką derinti. Griežto taupymo manija neleidžia valstybėms atkurti ekonominio augimo. Europos centrinio banko (ECB) niekas nekontroliuoja. „Pats metas pareikšti, kad euras patyrė nesėkmę, – įsitikinęs M. Zanni. – Šis projektas „supriešina italus su vokiečiais. Nėra bendruomenės. Neturime Europos tautos.“

Europa pasiklydo kažkur tarp 78 metų elzasiečio ir 29 metų milaniečio. Daugybė žmonių iki šiol palaiko ES, kai kurie labai aistringai: Baltijos šalių jaunimas, laikantis ją keliu į klestėjimą ir saugumo garantu, belgai, kurie tikisi būdo susitvarkyti su vidiniais nesutarimais, italai ir rumunai, kuriems reikia, kad būtų kam apginti nuo savų nedorų politikų. Bet niekaip nepavyksta atrasti europietiškos tapatybės.

Kai 1861-aisiais italų valstybės veikėjas Massimo d’Azeglio kalbėjo, kad „sukūrėme Italiją, dabar turime sukurti italus“, jis apibrėžė tai, kas atrodė kaip protingas projektas. Vokietija iš esmės tą patį darė su vokiečiais, Jungtinė Karalystė panašiai pasielgė su britais. Bet šiandien įrankiai, kuriais XIX a. buvo nukaltos tautos, t. y. protėviai, simboliai, kultūros pasiekimai, Briuselio rankose atrodo nemaloniai negrabiai.

ES sukūrė Europos didvyrių panteoną. Erasmus’as ir Galileo sėkmingai įsitvirtino, bet Grundtvigui ir Comeniusui dėl kažkokių priežasčių nepavyko. ES turi šį tą panašaus į vėliavą, bet, olandų istoriko Luuko van Middelaaro teigimu, oficialiai tai – „logotipas“, nes valstybės narės kratėsi vėliavos. Himną – „Odę džiaugsmui“ – ES pasiskolino iš Ludwigo van Beethoveno, bet kol kas tai labiau kūrinys koncertų salėms nei širdims.

1977-aisiais Europos Komisija pasiūlė muziejuose įrengti Europos sales, tačiau valstybės narės pasipriešino. 1990-aisiais aštuoniomis kalbomis išleista knyga „Europe – A History of its Peoples“ („Europa: jos tautų istorija“). Juokingi joje pateikti teiginiai apie Homo erectus kaip „pirmuosius europiečius“ ir apgailestavimas, kad Europą „pralenkė neolito revoliucija“, vykusi Artimuosiuose Rytuose 8000 m. pr. Kr. Vadovėlis ir papiktino: britams nepatiko, kad už paskandintą ispanų armadą jų garbinamas seras Francis Drake’as buvo nurašytas kaip „piratas“, vokiečiai pažeminimu laikė pasakojimus apie tai, kaip Galiją nusiaubė „barbarai“ iš kitapus Reino, ir pasirūpino, kad terminas būtų pakeistas į „germanų gentis“.

Daug metų tokios kvailystės nieko nereiškė. Po to, kai Prancūzija 1954-aisiais atmetė planus sukurti Europos kariuomenę, Senasis žemynas daugiausia dėmesio skyrė tam, ką L. van Middelaaras vadina „žemąja politika“, – tarifams ir prekybai, o aukštoji didžiosios strategijos politika liko nuošalyje. Rinkėjų parama tokiam susitarimui niekada nebuvo itin reikalinga, ir žmonėms nerūpėjo, kad Europos projektas yra techninis ir tolimas.

Vėliau ES atėjo į žmonių gyvenimus. J. Delors’o laikų integracijos protrūkis prasidėjo 1986-aisiais, priėmus Suvestinį Europos aktą – pirmą ambicingą naują Romos sutarties versiją. Aktu buvo sukurta bendroji rinka, numatyta vartotojų apsauga ir produktų reguliavimas. Po šešerių metų franko, liros, eskudo galą paskelbė Mastrichto sutartis kaip netobulas bandymas sustiprinti sąjungą reaguojant į įsivaizduotą Vokietijos susijungimo krizę. Prie ES prisijungus Rytų Europos šalims, judėjimo laisvės taisyklės į paryžiečių ir londoniečių kasdienybę atvedė santechnikus iš Lenkijos ir stogdengius iš Rumunijos.

Todėl ES reikėjo legitimumo visuomenės akyse. Vienas būdų to siekti buvo naujos politinės galios institucijos tikintis, kad įkandin susiformuos politinė tapatybė. Todėl 2009-aisiais tiesiogiai renkamas EP buvo įgaliotas greta vyriausybių leisti ES įstatymus. Be to, dabar jis padeda rinkti Europos Komisijos pirmininką.

Tačiau parlamentas nesukuria tautos. 2014-aisiais, prieš pastaruosius rinkimus, atlikus apklausą nus­ta­ty­ta, kad tik vienas iš dešimties britų gali nurodyti, kas jiems atstovauja EP Stras­bū­re, bet net pusė galėjo nurodyti parlamento narį, jiems atstovaujantį Vestminsteryje. Daug rinkėjų EP rinkimus traktuoja kaip nacionalinius, t. y. proga pareikšti protestą prieš tuometę savo šalies valdžią. Todėl institucijoje, kuri turėtų įkūnyti Europos susivienijimo dvasią, maždaug trečdalis narių yra nusiteikę euroskeptiškai. Sykiu parlamentas žino, kad didžiausią įtaką vis tiek turi valstybės narės. Todėl jo mintis užvaldęs ES procesas, laikas skiriamas reikalauti daugiau galių ir didesnių biudžetų, tarsi tai būtų lobistų grupė, o ne įstatymų leidėjas. Dėl to parlamentas atrodo tik tolimesnis.

2001-aisiais ES bandė taisyti padėtį pasiūliusi konstituciją, kuria būtų įtvirtinta sąjunga kaip tiesioginis europiečių susitarimas, o ne jų vyriausybių suderintas sandoris. Europos Konvente tvyrojo Filadelfijos dvasia, ypač jam pirmininkaujančio buvusio Prancūzijos prezidento Valéry Giscard’o d’Estaing’o, norėjusio tapti antruoju Madisonu, mintyse.

Net ir didžiausius pasiekimus nugludina laikas. Tokia ilgalaikė nauda kaip taika netrukus tampa savaime suprantama.

Tačiau 446 konstitucijos straipsniai ir 36 papildomi protokolai užėmė daugiau nei 500 puslapių. P. Andersonas smerkiamai pavadino ją „neperprantamu oligarchinės galios perskirstymo planu“. 2005-aisiais Nyderlandų ir (didžiai jų vadovų nuostabai) Prancūzijos rinkėjai konstituciją tiesiai šviesiai atmetė. Po to ji virto Lisabonos sutartimi. Šioji sulaukė Airijos rinkėjų „ne“, bet vėliau jie buvo priversti pagrindinį įstatymą ratifikuoti.

Pokyčių, kurie prasidėjo pasirašius Mastrichto sutartį ir sukūrus eurą, nebuvo galima pateisinti teiginiu, kad už tai balsavo bendras Europos elektoratas, nes tokio nebuvo. ES teko grįžti prie vadinamojo išeigos legitimumo – minties, kad Europą pateisina rezultatai. Ji iš tiesų duoda daug naudos. Tai ne tik taika ir rinkos, bet ir svoris derybose dėl tokių dalykų kaip prekyba ir klimato kaita, tai įtaka ginčuose su Iranu ir Rusija, ką ir kalbėti apie teisę laisvai keliauti ir dirbti užsienyje.

Net ir didžiausius pasiekimus nugludina laikas. Tokia ilgalaikė nauda kaip taika netrukus tampa savaime suprantama. Kaltindamos ES dėl padorių, bet nepopuliarių susitarimų, kuriuos pasirašė, vyriausybės griauna pasitikėjimą „Briuseliu“. Be to, legitimumas iš prigimties yra silpniausias tada, kai jo labiausiai reikia. Sistema piktinamasi kaip tik tada, kai ją reikia paremti – tada, kai bus smukęs pasitikėjimas, kad ji neša naudą.

Legitimumo deficitas

Rašydamas apie pasaulio tvarką buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris pabrėžia, kad siekiant stabilumo geopolitinei sistemai reikia subalansuoti galią ir legitimumą. Sistemai kyla iššūkių, kai pasikeičia galios pusiausvyra arba legitimumo šaltiniai. Sovietų Sąjunga žlugo sumenkus Rusijos galiai. Imperinė Kinija griuvo, kai Čingų dinastijai nebepavyko užsitikrinti lojalumo.

Europai vystantis J. Monnet svajonės šalininkai manė, kad vyriausybes kaip jos legitimumo šaltinį turėtų pakeisti piliečiai. Bet šie priešinosi. Galios pusiausvyra pasikeitė. Žlugus Sovietų Sąjungai, iš pradžių dėl susijungimo, vėliau dėl Vidurio ir Rytų Europos šalių įstojimo, augo Vokietijos valdymo vaidmuo. Euras ją dar labiau sustiprino. Kai bendrosios valiutos sistemai reikia, kad kas nors išrašytų čekį, rašiklis atitenka Angelai Merkel.

J. Monnet kartą pasakė, kad šešios steigiamosios Europos šalys pagamino „pokyčių raugą“, pradėju­sios „nuolatinių reformų procesą, kuris rytojaus pasaulį gali paveikti ilgesniam laikui nei revoliucijos principai, paplitę už Vakarų ribų“. Tai patraukli vizija, bet raugas išsikvėpė. Reikia naujo susitarimo. Deja, (šiuo atžvilgiu) šiandien veikiančios jėgos neturi naciją sukrečiančio primygtinumo, iš kurio tąsyk Laikrodžio salėje užgimė Bendrija. O neišugdžiusi pakankamai tokių europiečių kaip A. Kleinas, ES neturi legitimumo visuomenės akyse, kurio reikia reformoms.

Netrūksta patarimų, kaip kompensuoti šiuos trūkumus. Vienas komentatorius mano, kad trūksta religinio tikėjimo. Kitam atrodo, jog ES nusivažiavo, kai nustojo būti „nuobodi“. Nors daugelis šalių migrantus iš Sirijos priėmė šaltai, tebėra įsitikinusių, kad ES svarbi kaip moralinis pavyzdys pasauliui, įstrigusiam vestfališkosios valstybės nulinės sumos lošime. Kiti ragina masiškai perduoti galias ir politiką centrui. Jiems priešinasi radikalios decentralizacijos – iki regiono ir miesto lygio – gerbėjai. Yra ir tokių, kurie ruošia ES išardymo planus.

Jei Prancūzija ims protestuoti, išsikapanoti nepavyks.

„Brexit“ nėra didžiausia ES problema. Nesvarbu, Jungtinė Karalystė liks ar išeis, Bendrijai reikės spręsti daug sudėtingesnes migracijos ir euro problemas. Progresą stabdys ekonomikos sąstingis. Nedarbas toliau maitins populizmą ir pasipiktinimą elitu. Skolininkai ir kreditoriai kariaus dėl griežto taupymo, atleidimo nuo skolos ir ECB. Kol žmonės jaus ekonominius sunkumus, tol bus dar mažiau linkę priimti imigrantus. Vokiečiai nesitaikstys su parazitavimu, rytiečiai nenumatys kolektyvinių sprendimo priemonių, o migrantai toliau plauks.

Galvojantys tai išspręsti integracijos šuoliu veikiausiai nusivils. Suverenumo telkimo politika retai lengvai skinasi kelią. Paprastai atidėliojama. Tačiau tikėtina, kad nusivils ir euroskeptikai, ES laikantys kortų nameliu. Kai tenka neišvengiamai rinktis, lyderiai randa kompromisą, kaip išsilaikyti iki kitos krizės. Jie labai vertina ES ir pagrįstai bijo padarinių jai žlugus.

Prancūzijai ir Vokietijai, kaip visada, teks neproporcingai svarbus vaidmuo sprendžiant, didžiulės migracijos ir euro problemos baigsis naujai sukurtu stabilumu ar griūtimi. Prancūzija prie Europos jungėsi anaiptol ne kaip jaunesnioji partnerė, bet dėl Vokietijos pranašumo ja tapo. Galbūt augant gyventojų skaičiui šalis susigrąžins gyvybinę jėgą. O gal, prislėgta ūkio sąstingio ir prieš ES nusistačiusio kraštutinio dešiniojo Nacionalinio fronto naštos, ji taps nepatenkinta ir ardančia jėga. Jei Prancūzija ims protestuoti, išsikapanoti nepavyks.

Dar svarbesnė Vokietija. Jai nebereikia Europos kaip Antrojo pasaulinio karo nuodėmių atleidimo, o pati šalis šiandien per daug didelė, kad būtų tik viena įtakinga valstybė tarp daugelio. Sykiu ji per maža, kad ES naštą temptų viena. Toks šiandien yra Vokietijos klausimas. Šalies rinkėjai kratosi „perskirstymo sąjungos“, kai iš jų santaupų gelbėjamos į bėdą pakliuvusios valstybės. Jei už vieningą Europą reikia mokėti perskirstymu ir atleidimu nuo skolų, ar Vokietija sutiks mokėti? O gal pasuks savais keliais, pasiėmusi artimus vienminčius sekėjus? Kur baigiasi galimybės?

Europietiškiausia tapatybė

Varšuvoje sėdęs į traukinį, kuris per pušynus, pro ežerus rieda link Lenkijos ir Baltarusijos pasienio, galiausiai atsidursi Krasnagrūdoje. Kadaise ten buvo poeto Czesławo Miłoszo šeimos dvaras. Šiandien ten, Europos pakraštyje, įsikūrė „Fundacja Pogranicze“ (lenk. Pasienio institutas).

Žmonėms reikėjo apsispręsti, tarkime, jie lenkai ar lietuviai, kai dažnai buvo ir vieno, ir kito po truputį.

Tenykščio lenkų, lietuvių, rusų stačiatikių, romų, baltarusių, ukrainiečių ir vieno kito totoriaus gyvenamo krašto žemė permirkusi krauju – ne mažiau nei Elzasas, gal net daugiau. Ten toli lieka valstybės veikėjai ir jų padėjėjai, įnikę į kivirčus dėl sutarčių ir Laikrodžio salėje kuriantys istoriją.

Institutui vadovaujantis Krzysztofas Czyzewskis aiškina, kad čia nacionalizmas išskyrė šeimas. Žmonėms reikėjo apsispręsti, tarkime, jie lenkai ar lietuviai, kai dažnai buvo ir vieno, ir kito po truputį. Tokiuose pasienio kraštuose kilus neramumams gyventojus lengva įtikinti užsisklęsti savo tapatybėse, kai į visus kitus žiūrima pro siaurą priešiškumo langą, kaip XX a. pabaigoje nutiko Jugoslavijai plėšant save į gabalus.

Bet taikiais laikais pasienio ruožai yra stiprūs. Tenykščiai geba laviruoti tarp sudėtingų, įdėtinių tapatybių, kurios yra etninės, nacionalinės. Ir europietiškos.

K. Czyzewskis save vadina tiltų statytoju. Jo darbas – suvienyti žmones. Jam nepriimtina sustabarėjusi nacionalinių valstybių kultūra ir pasmerktos iš viršaus į apačią nuleidžiamos schemos, skirtos europiečiams pagal Briuselio kurpalį kurti. Galimos ir kitokios europos. Jo manymu, žmonėms reikia agoros – bendros erdvės, kur sugyventų skirtumai. Reikia taikių, taikiai kertamų sienų, ar tai būtų vietovė pačiame centre, kaip Kolmaras, ar pakraštyje, kaip Krasnagrūda.

Saugumas ir pamažu augantis pasitikėjimas gali padėti žmonėms peržengti nacionalizmą ir priimti naują Europos regionų, kultūrų ir miestų peizažą. Tokią Europą galima rasti Kolmare ir CERN, studentų lankomuose universitetų baruose, net jei studentai vokiečiai ir graikai provokuodami ten šaiposi vieni iš kitų. Taip pat istorinių mūšių laukuose, kur netrūksta poilsinių namelių greta praeities šlovės, ir futbolo stadionuose, kur geriausi Europos klubai varžosi dėl taurės.

Po daugiau kaip 60 integracijos metų nacionalinės valstybės atkakliai laikosi – užsispyrusios ir iš pažiūros nepajudinamos. Jos niekur nedings. Bet geriausiu metu, kai pasiekta ilgalaikė taika, Europa atskleidžia tai, kas yra tarp tokių valstybių, kas jas peržengia. Norėdami, kad ES klestėtų, šalininkai turi ją priversti perimti dalį tos margaspalvės vizijos, kurią tarp ežerų ir miškų dėsto K. Czyzewskis. Jie turi pradėti suprasti tą patį, ką K. Czyzewskis ir A. Kleinas, – kad pasienio ruožų etninė mozaika yra pati europietiškiausia tapatybė.

—–

Nuo Paryžiaus iki „Brexit“, 1952–2016 m.

Mesinos konferencija
1955 m. šešios EAPB priklausančios valstybės paklojo pagrindą Europos ekonominei bendrijai (EEB) – bendrajai rinkai.

Romos sutartis
1957 m. įkurta EEB – tai pirmas kartas, kai valstybės narės įsipareigojo kurti „vis glaudesnę sąjungą“.

Tuščios kėdės krizė
1965 m. Prancūzijos prezidentas Ch. de Gaulle’is (amžinas nacionalistas) boikotavo Europos Bendrijų institucijas.

Ispanijos permaina
1975 m. karūnuotam karaliui Jonui Karoliui perspektyva prisijungti prie Europos buvo lemiamas žingsnis diktatūrą Ispanijoje keičiant demokratijai.

Pirmasis britų referendumas
1975 m. Haroldas Wilsonas, kurio vadovautoje Leiboristų partijoje išsiskyrė nuomonės dėl Europos, sugebėjo užsitikrinti stiprų opozicijos lyderės M. Thatcher palaikymą.

Kohlis ir Mitterrand’as
Pradinis Bendrijų tikslas buvo Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymas. 1984 m. šių valstybių vadovai susitiko Verduno kapinėse.

Berlyno sienos griūtis
Vokietijos susijungimas, rimčiausia nuo Bendrijų įsteigimo Europoje įvykusi permaina, išjudino giluminius ES pokyčius.

Jacques’as Delors’as
Tai žymiausias Europos vadovų, kuriam vadovaujant buvo sukurta bendroji rinka ir pasirašyta Mastrichto sutartis.

Įvestas euras
1999 m. sausio 1 d. įvesta Mastrichto sutartimi numatyta bendroji valiuta. Retas apskaičiavo, kokių problemų atneš pinigų sąjunga.

Euro krizė
2015 m. Graikija, kuriai euro zonos skolų krizė kirto skaudžiausiai, gavo trečią gelbėjimo paketą.

Populistų iškilimas
Euro zonos problemos rinkimuose padeda tokiems dešiniesiems populistams kaip Marine Le Pen Prancūzijoje ir Geertas Wildersas Nyderlanduose.

Antrasis britų referendumas
2016 m. birželio 23 d. Jungtinės Karalystės rinkėjai referendume balsavo už šalies pasitraukimą iš ES.

2016 07 28 16:12
Spausdinti