Meniu
Prenumerata

trečiadienis, spalio 28 d.
Tarp sienų

Europos vienybės idėja sudėtingesnė, nei pripažįsta jos šalininkai ar kritikai.

Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje yra daug puikių dalykų, bet įspūdingiausia – Laikrodžio salė (pranc. Salon de l’Horloge). Būtent šioje ištaigingoje auksu ir marmuru, sietynais ir šilkais padabintoje salėje, užlietoje nuo Senos atsispindinčios šviesos, solidūs vyrai po Pirmojo pasaulinio karo aptarė Versalio sutarties detales. 1928-aisiais čia pasirašytas Kelloggo-Briando paktas, pasižadant gin­kluo­tą agresiją visiems laikams išstumti už įstatymo ribų. O 1951 m. balandžio 18 d. Vakarų Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir trijų Beniliukso valstybių ministrai, pakiliai nuteikti imperijos atributų, pasirašė Paryžiaus sutartį, davusią pradžią tam, kas po keturių dešimtmečių taps ES.

Į plano valdyti anglių ir plieno gamybą drabužį įvilktos sutarties esmė buvo Prancūzijos ir Vokietijos taikos susitarimas. Fizinė jos forma derėjo prie aplinkos – buvo prašmatni ir simbolinė. Sutarties su­ma­ny­tojas Jeanas Monnet memuaruose pasakoja apie dokumentą, atspausdintą Prancūzijoje ant olandiško popieriaus vokišku rašalu, įrištą į viršelį iš Belgijos ir Liuksemburgo, papuoštą itališko šilko žymekliu. Bet J. Monnet nepapasakojo, kad dėl karštligiškų derybų ministrų pasirašytas lapas buvo paliktas tuščias.

Šiandien tie ministrai, jei būtų gyvi, apstulbtų pamatę, kad jų įpėdiniai kiekvieną to tuščio lapo centimetrą užpildė institucijų ir šalių pavadinimais. Iš pradžių Bendrijoje buvo šešios narės, keturios kalbos, 177 mln. žmonių ir (2014 m. pinigais) 1,6 trln. JAV dolerių metinė gamyba. Šiandien ES yra 28 narės, 24 kalbos, 505 mln. gyventojų ir 19 trln. JAV dolerių bendrasis vidaus produktas.

2016 07 28 17:12
Spausdinti