Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Svetimi svetimose šalyse

Institucinis pasaulio požiūris į pabėgėlius prieš septynis dešimtmečius užgimė Europoje. Žemynui pamokas reikia mokytis iš naujo.

1951-aisiais Ženevoje susirinkusi grupė diplomatų įpareigojo savo šalis priimti daugybę pabėgėlių iš etninės neapykantos, fanatiškų ideologijų ir, atrodytų, nepabaigiamo karo draskomo regiono – Europos. Po Antrojo pasaulinio karo nusiaubtame žemyne klaidžiojo milijonai žmonių. Vokietijai pralaimėjus, per kelerius metus Lenkija, Čekoslovakija ir Sovietų Sąjunga deportavo 14 mln. vokiečių. Perbraižius sienas, namus prarado milijonai ukrainiečių, serbų ir kitų tautybių gyventojų. Praėjus šešeriems metams 400 tūkst. žmonių tebebuvo įstrigę „perkeltųjų asmenų“ stovyklose, neturėdami aiškių perspektyvų įsikurti kitur.

Jungtinių Tautų nurodymu surengta Ženevos konferencija parengė konvenciją, kuri reikalavo, kad signatarės įvertintų visų jų teritorijoje esančių asmenų teisę gauti pabėgėlio statusą ir jį visada suteikti, jei migrantas „pagrįstai bijo būti persekiojamas“ tėvynėje. Iš pradžių teisę į prieglobstį turėjo tik europiečiai, bet vėliau, kai 1967 m. pasirašius naują protokolą konvencija tapo pasaulinė, šis apribojimas panaikintas. Šiandien pabėgėlių konvenciją yra ratifikavusios 147 šalys. Jau 64 metus būtent ji lemia tarptautinę reakciją į pasaulyje vykstančias humanitarines krizes (žr. 1 diagramą).

Konvencijos priėmimas buvo vienas iš pokariui būdingų „daugiau niekada“ momentų, kai valstybės pasižadėjo įveikti karo išryškintas šių laikų blogybes. Šią vasarą Europą užplūdę šimtai tūkstančių pabėgėlių pažadą ne tik priminė, bet ir privertė juo suabejoti. Ištisus mėnesius žmonės iš Sirijos, Afganistano ir Eritrėjos traukė XX a. 5-ojo dešimtmečio Europos pabėgėlių maršrutais. Prie šiaurinės Serbijos sienos, per kurią kadaise etniniai vengrai spruko nuo Tito vadovaujamų partizanų, jiems tenka įveikti ašmeninės vielos tvorą. Per Austriją jie slapta vežami sunkvežimiais, kaip kadaise iš Lenkijos į Palestiną keliavo žydai. Bet šįkart srauto kryptis priešinga – į Vokietiją.

Rugsėjo pradžioje Vakarų Europos šalyse, o ypač Vokietijoje, atsirado naujas svetingas požiūris į pabėgėlius. Bet Centrinė ir Rytų Europa tokio entuziazmo nepajuto. Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbáną užgriuvo liberalių europiečių neapykanta, nes nuo pabėgėlių jis atsitvėrė spygliuota viela ir sienomis, o su patekusiais į šalį elgiasi kaip su gyvuliais, atrodytų, abejingas asociacijoms su nacių koncentracijos stovyklomis ar tais laikais, kai prieš 26 metus per Vengrijos spygliuotą tvorą bėgo Rytų Vokietijos gyventojai. Rugsėjį apklausus Čekijos Respublikos gyventojus nustatyta, kad 71 proc. nenori jokių pabėgėlių.

Slovakija pareiškė, kad jei migrantus priimti privalu, verčiau tarp jų nebūtų musulmonų. O šias nuotaikas visame žemyne palaiko dešinieji politikai, kurie mielai naudojasi priešiškumu musulmonams ir būgštavimais, kad Europa nepajėgi jų priglausti. Populistai tvirtina, kad žmonės nebėga nuo persekiojimo, jiems tik reikia socialinių išmokų. Nyderlandų politikas Geertas Wildersas juos vadina „gelukszoekers“ (laimės ieškotojais), o V. Orbáno teigimu, „didžioji dauguma“ yra ekonominiai migrantai. Argumentuojama, kad plūstantys iš Sirijos į Graikiją daugiausia atvyksta iš Turkijos, kur fizinės grėsmės jiems nėra. Be abejo, tai reiškia, kad jie nėra tikri pabėgėliai?

Nereiškia. Jau vien dėl to, kad dėl istorijos posūkio Turkija sirams nesuteikia teisės likti šalyje kaip pabėgėliams, nors ir pasirašė konvenciją. Ši valstybė vienintelė 1967 m. ratifikuodama ją papildžiusį protokolą paliko pradinius geografinius apribojimus. Vadinasi, sutartis turkus įpareigoja nagrinėti tik europiečių prašymus suteikti prieglobstį. Apskritai, konvencijos signatarės prieglobsčio prašantiems asmenims privalo leisti likti, kol svarstomos jų paraiškos, net jei žmonės atvyko per kitas šalis, kur jiems negresia būti persekiojamiems. XX a. 8-ajame dešimtmetyje niekas neatstūmė iš Sovietų Sąjungos bėgusių ir JAV prieglobsčio prašančių žydų vien dėl to, kad iš pradžių jie kirto Austriją.

Yra išimčių. ES Dublino taisyklėje nurodyta, kad tuos asmenis, kurie prieglobsčio prašo ne toje Bendrijos narėje, į kurią atvyko pirmiausia, reikia grąžinti į pirmąją šalį. Be to, tarptautinė teisė leidžia pareiškėjus siųsti į saugias valstybes, kuriose sudarytos lygiavertės galimybės gauti prieglobstį. Bet tai nereiškia, kad juos galima grąžinti į Artimuosius Rytus, kur susitelkę dauguma pabėgėlių iš Sirijos (žr. 2 diagramą). Nei Libanas, nei Jordanija nepasirašiusios konvencijos, ir nors abi priėmė daug daugiau pabėgėlių nei Europa, šiandien abi anaiptol nėra svetingos.

Pernai Libanas įvedė vingrių taisyklių, kurios reikalauja, kad 1,5 mln. jame esančių sirų pasižadėtų nedirbti arba susirasti rėmėjų, o tai dažnai reiškia, jog jie išnaudojami kaip nemokama darbo jėga. Jordanija, kur 629 tūkst. pabėgėlių gyvena daugiausia vietos bendruomenėse, didina apribojimus, kurių tikslas, regis, sukišti migrantus į stovyklas arba priversti išvykti. Nesaugomi konvencijos, dauguma Jordanijoje, Libane ir Turkijoje apsistojusių sirų negali legaliai dirbti ir gyvena baisiame skurde. Pasaulinė maisto programa perpus sumažino pagalbą labiausiai vargstantiems Sirijos pabėgėliams ir skiria tik 13,5 JAV dolerio asmeniui per mėnesį. Siriją palikusiems kurdams Turkijoje nesaugu, nes vyriausybė vėl kovoja su vietos kurdais. Tokia masė žmonių į Europą šiais metais patraukė ne tiek dėl to, kad pilietinis karas pasiekė baisumo viršūnę (nors pasiekė), kiek dėl desperatiškos jų padėties gimtosios šalies kaimynėse.

Nesaugomi konvencijos, dauguma Jordanijoje, Libane ir Turkijoje apsistojusių sirų negali legaliai dirbti ir gyvena baisiame skurde.

Nenoriai nusiteikę europiečiai lieka įsitikinę, kad naujieji atvykėliai nėra „tikri“ pabėgėliai. Jei taip, kažkurioje grandyje neveikia prieglobstį teikiančios ES įstaigos, nes jos neabejoja, kad dauguma gaunamų paraiškų yra nuoširdžios. Europos šalys prieglobstį suteikia 94 proc. jo prašančių migrantų iš Sirijos, taip pat daugeliui eritrėjiečių, afganistaniečių ir irakiečių (žr. 3 diagramą).

Nesudarytų nė procento

Tai nereiškia, kad nėra ekonominių migrantų, kurie bando patekti į ES. Atmetami beveik visi Serbijos, Albanijos ir Kosovo gyventojų prašymai suteikti prieglobstį. Dažnas Viduržemio jūrą kirtęs ir į Italiją ar Maltą atvykęs Užsachario Afrikos gyventojas nebando aiškinti apie persekiojimą ir viliasi pasiekti tikslą be dokumentų. Kaip klestintis žemynas, apsuptas daug skurdesnių kraštų, artimiausiais metais ir dešimtmečiais Europa gali tikėtis dar didesnės tokios migracijos. Bet tai nereiškia, kad ji gali ignoruoti augantį teisę į apsaugą pagal konvenciją turinčių pabėgėlių srautą.

Kai nerimas, kad retą migrantą bus galima pripažinti pabėgėliu, pasirodys neturintis pagrindo, jį veikiausiai pakeis baimė, kad pripažintų bus per daug, ypač dabar, kai Vokietija plačiai atvėrė glėbį. Siriją paliko 4 mln. žmonių. Net jei jie visi atvyktų į ES, tolygiai paskirsčius žymaus demografinio pokyčio nebūtų, nes vietos gyventojų skaičius viršija 500 mln. Pagal Dublino taisyklę Graikijai ir Italijai, jų akimis, teko nesąžiningai didelė prieglobsčio prašančių žmonių dalis. Bet sirų atžvilgiu Vokietija šias taisykles jau atidėjo, o likusi ES kuria kvotų sistemą, kad paskirstymas būtų tolygesnis. Kadangi žemyno politikai jau pusantro dešimtmečio nerimauja dėl nepavykusios musulmoniškų bendruomenių integracijos, – o šia nesėkme pasinaudojo Marine Le Pen vadovaujamas prancūzų Nacionalinis frontas, G. Wilderso vedama Laisvės partija ir panašūs dariniai, – daugeliui perspektyva, kad tokių bendruomenių skaičius augs, kelia nerimą.

Ar Europai bus lengva priglausti daugiau musulmonų, labai priklauso nuo priėmimo būdo. Norėdamos numalšinti nuogąstavimus dėl sąnaudų ir nusikalstamumo, vyriausybės dažnai riboja prieglobsčio prašančių žmonių darbo leidimus ir apgyvendina juos atokiuose pabėgėlių centruose. Iš visų galimų būdų šis yra brangiausias ir neveiksmingiausias. Kai prieglobsčio prašantys žmonės įkurdinami valstybės valdomuose centruose, tai ne tik skatina atitolti, bet ir kainuoja gerokai brangiau, nei apgyvendinti bendruomenėje. Vienas britų tyrimų parodė, kad apie 100 eurų asmeniui per dieną. Leidus prieglobsčio prašantiems žmonėms dirbti (jei tik ilgalaikio nedarbo kamuojamuose kraštuose pavyks rasti darbo), valdžiai nebereikia mokėti pašalpų, o žmonės greičiau išmoksta vietos kalbos. Vis dėlto leidimo dirbti sąnaudos ne visiems vienodos. Vokiečių tyrimai apie imigracijos poveikį darbo jėgai rodo, kad nors daugiau uždirbančių žmonių, kurių įgūdžiai nesidubliuoja su imigrantų, pajamos paauga, gaunantys ir taip mažus atlyginimus šiek tiek nukenčia.

Vyriausybės dažnai riboja prieglobsčio prašančių žmonių darbo leidimus ir juos įkurdina atokiuose pabėgėlių centruose. Iš visų galimų būdų šis yra brangiausias.

Sėkmė priklauso ir nuo to, kas priima. Europos nacionalinės valstybės su staiga užgriūvančiais pabėgėlių srautais susiduria bent jau nuo masinio protestantų išsikėlimo per Trisdešimtmečio karą, t. y. tiek, kiek egzistuoja žemyno nacionalinės valstybės. Bet JAV ir Australija, įkurtos imigrantų, paprastai tvarkėsi geriau, ir turbūt abi šalis reikėtų įtraukti į Sirijos krizės sprendimą.

Vienas pavyzdžių galėtų būti valtimis iš Vietnamo bėgusių žmonių krizė, kuri prasidėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir plėtojosi panašiai kaip sirų atveju. Iš pradžių nekontroliuojama emigracija paskatino šalis kaimynes priešintis, ir tragiškai nuskendo daug žmonių. Dėl to sujudo viešoji nuomonė Vakaruose. Tad tarptautinė bendruomenė įsteigė stovyklas, priimančias ir paskirstančias prieglobsčio prašytojus. Vieni grąžinti į tėvynę, kitiems susitarimai su Vietnamu leido išvykti legaliai. Apie 1,3 mln. pabėgėlių iš Indokinijos atsidūrė JAV. Daugelis kitų išvyko į Australiją, Kanadą ir Prancūziją, o kai kurie – į kitus Europos kraštus.

Valtimis bėgę žmonės buvo mažiau kvalifikuoti nei pirmieji migrantai, sprukę 1975 m. kritus Pietų Vietnamui, ir ideologiškai mažiau tapatinosi su Vakarais. Australijoje, kur vyraujantys baltieji kolonistai jautriai reagavo į etninės tapatybės išsaugojimą, jie tapo pirmąja didele imigrantų iš Azijos grupe. Bet šiandien tie valtimis bėgę žmonės, kad ir kur būtų atsidūrę, dažniausiai gyvena sėkmingai. Palyginti su vidutiniu JAV imigrantu, iš Vietnamo kilusių amerikiečių išsilavinimas ir anglų kalbos žinios žemesnio lygio, bet pajamos ir natūralizacijos lygis – didesni.

Jei valtimis iš Vietnamo bėgusių žmonių sugretinimas su Sirijos migrantais atrodo atsainus, kaltas Vakarų šalyse paplitęs įsitikinimas, kad musulmonai kelia didesnę grėsmę nei kiti. Bijomasi ne tik kultūrinių skirtumų, bet ir galinčių sustiprėti antivakarietiškų politinių nuotaikų musulmoniškose bendruomenėse. Šį nerimą pakurstė šiųmečiai islamistų teroro išpuoliai Europoje.

Baimės lydi kiekvieną imigracijos bangą. 1709 m. dėl Ispanijos įpėdinystės karo tūkstančiai pabėgėlių iš Žemutinės Saksonijos patraukė Reinu ir per Šiaurės Jūrą į Londoną. Vadinamieji vargšai palatinai manė, kad iš ten galės laisvai vykti į Ameriką, bet atsidūrė pabėgėlių stovyklose. Danielis Defoe kartu su kitais vigais teigė, jog tai nuo Romos katalikų priespaudos bėgantys protestantai ir juos reikia apgyvendinti Anglijoje. Bet šis argumentas sutriuškintas, kai pasigilinus paaiškėjo, kad pusė palatinų patys yra katalikai. Torių frakcija tvirtino, kad tai ekonominiai migrantai, nekvalifikuoti nepageidautini asmenys, kurie taps amžina našta Karūnai. Galiausiai surasta investuotojų ir dalis atėjūnų susodinti į laivus, o atvykę į Ameriką jie įkūrė Džermantauną (Niujorko valstija).

Nepraradę ryšio

Nors JAV pasiruošusi priimti į glėbį, ši šalis taip pat kartais sudvejoja. Kai XIX a. pabaigoje atvyko milijonai žmonių iš Pietų ir Rytų Europos, nuogąstauta, kad „anglakalbių rasė“ prieš juos niekaip neatsilaikys. Po 1945 m. JAV ne vienus metus nesutiko priimti nė vieno pabėgėlio iš Rytų Europos: Vakarų Virdžinijos senatorius Chapmanas Revercombas įspėjo, kad būtų „tragiška klaida priimti tuos, kurie persigėrę komunistine minties linija“. Tokie nuogąstavimai, kaip ir šiandienės baimės dėl islamistų terorizmo, nebuvo be pagrindo. XIX a. kai kurie imigrantai iš Rytų Europos Vakarų šalyse imdavosi anarchistinio terorizmo, o XX a. dalis šnipinėjo Sovietų Sąjungai. Bet galiausiai tai nebuvo rimtos problemos.

Vis dėlto vienu atžvilgiu šiandienos pabėgėliai ir migrantai išties skiriasi nuo bėgusių ankstesniais laikais. Daugelis turi aukštąjį išsilavinimą, materialinių išteklių, Europoje jau gyvena jų šeimos nariai ar draugai, su kuriais pabėgėliai gali susisiekti telefonu ir feisbuku. Vieni planuoja pakeliui, kiti turi nuoseklią strategiją. Trumpai tariant, jie yra veiksnūs.

Rugsėjo 6-ąją Nikelsdorfo, nedidelio Austrijos kaimo, geležinkelio stotyje Waleedas al Ubaidas laukė traukinio į Kylį Vokietijoje. Miestu jis pasidomėjo naudodamas telefoną: „Dabar tiek daug sirų vyksta į Miuncheną ir Berlyną. Geriau keliauti ten, kur jų nelabai daug.“ Greta ant platformos stovintis Husseinas Serifas planuoja rasti darbą Vokietijoje, o tada kreiptis dėl stipendijos į INSEAD verslo mokyklą Prancūzijoje (kai bijodamas būti pašauktas į kariuomenę išvyko iš Damasko, jis buvo vos baigęs rinkodaros studijas).

Milijonai H. Serifo tėvynainių tebelaukia Turkijoje, Libane, Jordanijoje ir pamažu praranda viltį dėl perspektyvų tose šalyse. Žmonės žino, kokias teises jiems užtikrina konvencija, taip pat socialiniuose tinkluose pasidomi, kaip sekėsi ar nesisekė draugams, šeimos nariams. Turbūt netrukus daugelis trauks į Vakarus. Europa išgali juos priglausti, o šiuo metu ir noro priimti daugelyje kraštų yra. Sunkiausia iš to gero, šilto impulso sukurti programą, kad atvykėliai būtų saugūs, produktyvūs ir priimti.

2015 11 09 13:40
Spausdinti