Institucinis pasaulio požiūris į pabėgėlius prieš septynis dešimtmečius užgimė Europoje. Žemynui pamokas reikia mokytis iš naujo.
1951-aisiais Ženevoje susirinkusi grupė diplomatų įpareigojo savo šalis priimti daugybę pabėgėlių iš etninės neapykantos, fanatiškų ideologijų ir, atrodytų, nepabaigiamo karo draskomo regiono – Europos. Po Antrojo pasaulinio karo nusiaubtame žemyne klaidžiojo milijonai žmonių. Vokietijai pralaimėjus, per kelerius metus Lenkija, Čekoslovakija ir Sovietų Sąjunga deportavo 14 mln. vokiečių. Perbraižius sienas, namus prarado milijonai ukrainiečių, serbų ir kitų tautybių gyventojų. Praėjus šešeriems metams 400 tūkst. žmonių tebebuvo įstrigę „perkeltųjų asmenų“ stovyklose, neturėdami aiškių perspektyvų įsikurti kitur.
Jungtinių Tautų nurodymu surengta Ženevos konferencija parengė konvenciją, kuri reikalavo, kad signatarės įvertintų visų jų teritorijoje esančių asmenų teisę gauti pabėgėlio statusą ir jį visada suteikti, jei migrantas „pagrįstai bijo būti persekiojamas“ tėvynėje. Iš pradžių teisę į prieglobstį turėjo tik europiečiai, bet vėliau, kai 1967 m. pasirašius naują protokolą konvencija tapo pasaulinė, šis apribojimas panaikintas. Šiandien pabėgėlių konvenciją yra ratifikavusios 147 šalys. Jau 64 metus būtent ji lemia tarptautinę reakciją į pasaulyje vykstančias humanitarines krizes (žr. 1 diagramą).
Konvencijos priėmimas buvo vienas iš pokariui būdingų „daugiau niekada“ momentų, kai valstybės pasižadėjo įveikti karo išryškintas šių laikų blogybes. Šią vasarą Europą užplūdę šimtai tūkstančių pabėgėlių pažadą ne tik priminė, bet ir privertė juo suabejoti. Ištisus mėnesius žmonės iš Sirijos, Afganistano ir Eritrėjos traukė XX a. 5-ojo dešimtmečio Europos pabėgėlių maršrutais. Prie šiaurinės Serbijos sienos, per kurią kadaise etniniai vengrai spruko nuo Tito vadovaujamų partizanų, jiems tenka įveikti ašmeninės vielos tvorą. Per Austriją jie slapta vežami sunkvežimiais, kaip kadaise iš Lenkijos į Palestiną keliavo žydai. Bet šįkart srauto kryptis priešinga – į Vokietiją.
