Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Spektaklio strategija

V. Putinas nori ir geba imtis veiksmų užsienyje ir tėvynėje iš to gauna dividendų

Pastaruoju metu Dmitrijus Kiseliovas, savaitinę TV laidą „Vesti Nedeli“ vedantis pagrindinis Rusijos propagandininkas, daug kalbėjo apie pergalę. Laidos žiūrovams jis teigė, kad Sirijoje paskelbtos paliaubos – „neabejotinai Rusijos pergalė“, kuri tapo įmanoma pastarajai ir JAV, dviem įtakingoms valstybėms, prisiėmus bendrą atsakomybę už pasaulį ištikusią rimčiausią krizę. Amerikiečius „dirbti su mumis ir pamiršti savo išskirtinumą“ įtikino ir diplomatiniai Maskvos žingsniai, ir pademonstruota karinė galia: bombų tikslumas, pilotų profesionalumas ir raketų, „kurios, lyg tarp kitko, gali nešti branduolinius užtaisus“, nuotolis.

Larisai Kirilovai, pensininkei iš Kursko, jo žodžiai skambėjo kaip muzika. Taip, moters pensija nebekyla, nors maistas gerokai pabrango. Taip, jos dukra neteko darbo. Bet Rusija – vėl galinga valstybė. „Žinoma, kad sunku, tačiau mus supa priešai ir mes ištversime šią krizę“, – ryžtingai tvirtino ji.

Kovo 13-ąją, žingsniuodamas palei Hmeimimo bazėje, Latakijoje, rusų karinių oro pajėgų operacijų Sirijoje centre, išrikiuotus lėktuvus, D. Kiseliovas džiaugėsi „gėrio pergale prieš blogį“ ir šlovino tai atnešusią Rusijos ugnies galią bei nuovokumą. „Rusijos lėktuvai gražūs ir puikūs <…>. Mūsų smūgiai tikslesni ir efektyvesni nei JAV. Mes greičiau susitariame su nuosaikiąja opozicija ir sparčiau pristatome humanitarinę pagalbą. Amerikiečiai dar tik pradeda įsivažiuoti, o mes jau draugaujame, maitiname ir gydome.“ Aiškiau negalėjo būti, fone tetrūko transparanto su užrašu „Misija įvykdyta“.

Kitą dieną, kai Ženevoje turėjo prasidėti taikos derybos, Vladimiras Putinas televizijoje paskelbė, kad rusų kariai išvedami iš Sirijos: „Gynybos ministerijai ir karinėms pajėgoms iškelta užduotis įvykdyta.“ Sustiprinta Basharo al Assado padėtis (nors ne tiek, kiek jis būtų norėjęs), JAV pristatytos kaip efektyvumo ir ryžto stokojanti valstybė, erzinanti Turkija nustumta į šalį. Nors visi šie pasiekimai V. Putinui malonūs, yra dar vienas, bendresnis.

Rugsėjį Rusijai pradėjus antskrydžius, Barackas Obama įspėjo, kad Sirija – tai „ne supervalstybių šachmatų varžybos, o visi įvykius pateikiantys tokioje šviesoje ne itin atidžiai stebi, kas vyksta ant šachmatų lentos“. Tačiau B. Obamai atrodė vienaip, V. Putinui – priešingai. Ir nors jam itin rūpėjo, kaip susiklostys padėtis šachmatų lentoje, dar svarbesnis pats žaidimo faktas.

Veiksmais Sirijoje Maskva neturėjo tikslo tik paremti B. al Assado režimą ar išspręsti kol kas didžiausią šio amžiaus humanitarinę krizę. Jei tik ši kelia bėdų ES, Rusijai ji visai tinka. V. Putinas norėjo priversti Vakarus pripažinti: kad ir kiek jie smerktų veiksmus Ukrainoje ir siektų Rusiją izoliuoti sankcijomis, ji yra pasaulinio kalibro valstybė, sėdinti kitoje lentos pusėje. „Pasirodyti kaip labai įtakingai šaliai yra svarbiau nei pasiektas rezultatas“, – sakė Maria Lipman, žurnalo „Counterpoint“ redaktorė.

Jei tik krizė kelia bėdų ES, Rusijai ji visai tinka.

B. Obama mano, kad V. Putino nuotykiai Ukrainoje ir Sirijoje atskleidžia esminį klaidingą įsivaizdavimą, kaip užsienio politikoje veikia galia. „Reali galia reiškia, kad gali gauti, ką nori, bet nereikia imtis žiaurių veiksmų“, – šiuos jo žodžius žurnale „The Atlantic“ neseniai citavo Jeffrey Goldbergas. Bet norint, kad užsienio politika būtų naudinga V. Putino planams tėvynėje ir būtų patenkinti tokių žmonių kaip L. Kirilovos poreikiai, žiaurūs veiksmai yra būtini. Tai ne tik būdas gauti tai, ko nori V. Putinas, bet ir tikslas savaime. Kol matomas ekrane.

O, Jalta Jalta

Pirmos dvi V. Putino kadencijos prezidento poste (2000–2008 m.) įvardytos kaip politinės stabili-zacijos ir ekonomikos augimo laikotarpis. Trečioji, prasidėjusi 2012 m., nedavė nei viena, nei kita (žr. 1 grafiką). Šalyje neatsirado daugiau stabilumo, o ūkio padėtis aiškiai blogėja. Pernai ekonomika susitraukė 4 proc. Disponuojamosios pajamos mažėja nuo 2013-ųjų. Todėl ir reikia, kad ši kadencija taptų karo meto prezidentavimu, o padailintus laimėjimus pristato tokie vyrai ir moterys kaip D. Kiseliovas.

Siekiant sutvirtinti šią politiką, pasaulį būtina interpretuoti įvairiais, atrodytų, prieštaringais būdais. JAV reikia laikyti ir modernizacijos pavyzdžiu, ir blogio, kuriam privalu pasipriešinti, šaltiniu. Rusiją – ir nevaržoma, ir apgulta valstybe, o toks dualizmas mena stalinizmo laikus, kai Sovietų Sąjunga buvo pasaulį į neišvengiamą komunistinę ateitį vedantis švyturys, sykiu priešų apsupta tvirtovė, kurioje pilna šnipų.

Kadaise Sovietų Sąjungos komunistų partija nutarė, kad nė vienos tarptautinės problemos negalima išspręsti be SSRS arba prieš jos valią. V. Putinui trūksta sovietų laikų ugnies galios ar ekonominių išteklių, bet jis daug vilčių sieja su anuomete geostrategine padėtimi, kurios teko atsisakyti žlugus SSRS. Jis nori grįžti į Jaltos ir Potsdamo susitarimų laikus, kai JAV, Sovietų Sąjunga ir Jungtinė Karalystė padalijo Europą į sovietų ir Vakarų įtakos sferas.

To nori ir Rusijos žmonės. V. Putinui 2000 m. pirmą kartą tapus prezidentu gyventojai labiausiai vylėsi, kad jis valstybei grąžins Sovietų Sąjungos turėtą statusą. Tuometės apklausos rodo, kad žmonėms tai rūpėjo daug labiau, nei atgauti XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje prarastas santaupas, socialinis teisingumas ar kova su korupcija. Panašiai svarbu buvo tik teisės viršenybė ir baigti karą Čečėnijoje.

Juk ne tik JAV laiko save ypatinga nacija. Sovietiniai piliečiai buvo tikinami, kad pasaulyje ir jo istorijoje jie užima ypatingą vietą. Tačiau 1991 m. pusei Rusijos gyventojų atrodė, jog jų šalis atsidūrė aklavietėje. Žurnalistai niekinamai kalbėjo apie tėvynę, patyrusią vieną rimčiausių traumų per neramią savo istoriją. Beveik mazochistinis malonumas, su kuriuo daugelis paprato užsiimti nacionaline saviplaka, buvo buvusio ir būsimo išskirtinumo jausmo priešybė.

Nieko keisto, kad 2000-aisiais dažnas jau troško susigrąžinti tai, kas buvo, ir kad jie dėkingi V. Putinui, nes jis tai davė (žr. 2 grafiką). 1996 m. 36 proc. rusų didžiavosi savo šalies politine įtaka pasaulyje, o pernai metų pabaigoje tokių buvo 68 proc. Pasididžiavimas armija per tą patį laiką pašoko nuo 40 iki 85 proc.

Levas Gudkovas iš nuomonės tyrimų bendrovės Levados centro teigia, kad pasididžiavimo ir savivertės augimas neatsiejamas nuo antiamerikietiškų nuotaikų: „Rusijos kolektyvinė tapatybė neigiama: žmonės susivienija tik prieš įsivaizduojamą išorinio priešo keliamą grėsmę.“ Rusai nenori ir negali paveikti vidaus politikos, todėl juos lengva įtikinti pyktį nukreipti į JAV ir Vakarus. Taip, anot L. Gudkovo, jie į JAV suprojektuoja savo šalies valdančiosios klasės savybes: cinizmą, žmogaus teisių nepaisymą, godumą ir korupciją.

Šitaip vertindami Vakarus, rusai gali atleisti save nuo atsakomybės už bet kokius blogus darbus ir prisiimti aukos vaidmenį. Apie 80 proc. gyventojų dėl Vakarus prieš Rusiją nuteikiančių konfrontacijų kaltina Europos ir Amerikos priešiškumą, nors ir sako, kad asmeniškai nejaučia neapykantos Vakarams. Kremlius Krymo aneksiją ir Sirijos bombardavimą pateikia kaip gynybą. Remiantis rusų propaganda, perversmą Ukrainoje suorganizavo JAV, kad ją atplėštų nuo Rusijos. Geriausias būdas neleisti ES ir NATO artėti prie Rusijos sienų – bandyti pakenkti abiem aljansams ir juos pakirsti.

Pasirūpink nuotraukomis…

Antiamerikietiškas nuotaikas režimas pasigavo po 2008–2009 m. ekonomikos recesijos. Po krizės V. Putino populiarumas smuko, ir nors netrukus bendrasis vidaus produktas pradėjo augti, jo reitingai į buvusias aukštumas negrįžo. 2011 m. pabaigoje ir 2012 m. pradžioje dešimtys tūkstančių vidurinės klasės gyventojų išėjo į gatves ir reikalavo šiuolaikinės, europietiško tipo valstybės.

Viskas pasikeitė aneksavus Krymą 2014-ųjų pradžioje. Tai nukreipė žmonių dėmesį nuo kasdienių gyvenimų, kuriems valstybė kėlė grėsmę, prie istorinio naratyvo, kad valstybė – Rusijos didybės šaltinis. Atsigavo jau beveik dešimtmetį kritę TV žinių reitingai. V. Putino populiarumas pasiekė naujas aukštumas. „Šiandien jo mandatas daug platesnis nei prezidento pareigos; jis – Rusijos valstybingumo įkūnijimas“, – teigė M. Lipman.

Būtent dėl to, kad simbolizuoja atgimstančią naciją, V. Putinas išlieka populiarus, nors siaučia viena rimčiausių ekonomikos krizių šių dienų Rusijos istorijoje. Dar prieš pirmuosius antskrydžius Sirijoje daugelis manė, kad ši recesija bus trumpalaikė ir pakenčiama kaip ankstesnė. Nieko panašaus. Nors ji prasidėjo tik 2014 m. trečią ketvirtį, ūkio apsukos ėmė kristi 2012-ųjų pabaigoje, kai naftos kainos tebebuvo aukštos, o Krymas tebepriklausė Ukrainai. Kaip tvirtina Rusijos regionų ekspertė Natalija Zubarevič, neįgalios institucijos ir nevykęs valdymas paskatino lėtą ir slegiantį nuosmukį, galintį virsti ilgalaike degradacija. Augančių pajamų iš naftos perskirstymu pagrįstas ūkio augimo modelis išsisėmė.

Padėtį pablogino naujausias naftos kainų šokas, papildytas Vakarų sankcijomis, kurios valstybę atkirto nuo Vakarų kapitalo rinkų. Pernai tiesioginės užsienio investicijos susitraukė net 92 proc. „Šalis, kurioje investicijos smunka trejus metus iš eilės, yra šalis, kuri suvaržo savo ateitį“, – teigė N. Zubarevič. „Tarp elito tvyro jausmas, kad istorijos traukiniui lekiant pirmyn Rusija lieka užpakalyje“, – pritarė politologė Jekaterina Šulman.

2008–2009 m. krizė labiausiai kirto verslui, o gyventojus apsaugojo didesnės išlaidos. Šįkart nukentėjo piliečiai. Stambioms bendrovėms griežtai įsakyta neatleisti žmonių, bet jos sutrumpino darbo laiką ir apkarpė atlyginimus. Kadangi importas sudaro didelę dalį Rusijoje suvartojamų prekių, rublio devalvacija skausminga visiems. Vertinant doleriais, vidutinis mėnesinis atlyginimas per metus nuo 2015-ųjų sausio sumažėjo nuo 850 iki 450 JAV dolerių.

Tačiau tai nereiškia, kad rusai ruošiasi išeiti į gatves. Vidurinė miestiečių klasė nepajuto noro viešai protestuoti kaip 2011–2012 m. „Kai visko pradeda trūkti, suveikia sovietinis instinktas: žmonės išgyvena nedidelėmis grupėmis, palaikydami ryšį su draugais ir giminaičiais“, – kalbėjo N. Zubarevič. Sistemos apsauginis vožtuvas yra tai, kad sulaukusiems sėkmės gana lengva išvykti iš šalies.

Buvo protestų atskiruose sektoriuose: nepasitenkinimą reiškė sunkvežimių vairuotojai, gydytojai. Tačiau kol kas protestuotojai dažniau kreipiasi į V. Putiną su prašymais, nei jį puola. Naujausios apklausos rodo, kad dėl Rusijos svorio pasaulyje dauguma gyventojų mielai atsisako vakarietiškų prekių ir kelionių į JAV ar Europą. Bet jie nepasiruošę prarasti darbo arba susitaikyti su įšaldytais atlyginimais ir pensijomis. O būtent link to suka ūkis.

Kremlius ruošiasi nenumatytiems atvejams. Riaušių policijai algos nebuvo nurėžtos, o pernai gruodį V. Putinas pasirašė įstatymą, kuris leidžia Federalinei saugumo tarnybai šaudyti į minias. Nors prezidentas pasižymi autoritarizmu, jis – ne kraujo ištroškęs diktatorius, o atsargus buvęs KGB karininkas. Jam mieliau manipuliuoti masėmis, nei imtis brutalių represijų.

…aš susitelksiu į karą

Siekiant šio tikslo, naudojamos jo mėgstamos priemonės – valstybiniai TV kanalai. Prezidentas pasistengė tapti „TV persona“, kaip sako Fiona Hill iš idėjų kalvės „Brookings Institution“. V. Putinas rengiasi įvairiais kostiumais (arba nusirengia) ir varžosi dziudo rungtynėse, lengvuoju orlaiviu skraido su migruojančiais gandrais, geriausiu eterio laiku ieško nuskendusio lobio. Karo lyderio vaidmuo svaresnis, bet nėra visai kitoks.

Nepriklausomas politikos analitikas Kirilas Rogovas tvirtino, kad parama V. Putino režimui susijusi su televizijos gebėjimu atitraukti visuomenę nuo kasdienių patirčių ir įtraukti į naujienų kuriamas plotmes. Kai išjungę žinias žmonės apsidairo ir mato šlubuojantį ūkį, paprastai smunka ir šalies lyderio reitingai. Krymo aneksija ir karas Ukrainoje prezidentui padėjo atgauti pozicijas (žr. 3 grafiką). Anksčiau politika nesidomėjusius žmones užbūrė dramatiški vaizdai, karinga muzika, gerai surežisuoti ir sumontuoti veiksmai.

Rusijos televizija ne tik informuoja apie užsienio politikos skatinamus karus. Nuotykius užsienyje ji naudoja kaip žaliavą lipdyti įvykiams, kurstantiems vietos aistras ir sustiprinantiems valdžios naratyvą. Pavyzdžiui, tokios išgalvotos istorijos, kaip toji apie Rytų Ukrainoje rusų berniuką nukryžiavusius „fašistus“, 2014 m. padėjo tenykščius gyventojus nuteikti prieš Ukrainos vyriausybę. Paskleidus pramaną, kaip migrantai Vokietijoje prievartavo rusų mergaitę, Berlyne gyvenantys rusai išėjo mitinguoti prieš migrantus. Tai paaštrino Maskvos ir Berlyno ginčus, o Rusijos televizija dar gavo filmuotų kadrų.

Vietos naujienoms beveik neskiriama dėmesio, nes asmeninės patirtys leistų žmonėms kiaurai permatyti oficialius melus. Eterį pasiekiančiuose reportažuose vyrauja tvarkingi Kremliaus pareigūnų susitikimai. Mirtis ir griovimai dažniausiai – tik užsienyje. Kai vasarį Vorkutoje žuvo 31 šachtininkas ir penki gelbėtojai, apie tai tik užsiminta Rusijos vakaro naujienų laidoje. Valstybiniuose kanaluose beveik nekalbėta ir apie makabrišką istoriją, kai auklė uzbekė Maskvoje prie metro stoties iškėlė nukirstą keturmetės galvą. Jei angliakasiai būtų žuvę Ukrainoje ar galva mergaitei nukirsta Vokietijoje, Rusijos televizija būtų ištisas dienas bombardavusi auditoriją specialiais reportažais, pokalbių laidomis ir tyrimais.

Vietos naujienoms beveik neskiriama dėmesio, nes asmeninės patirtys žmonėms leistų kiaurai permatyti oficialius melus.

Kol kas televizijos susitelkusios į spektaklį, kaip iš Sirijos grįžta kariai: džiūgaujančios minios mosuoja vėliavomis, tautiniais drabužiais pasipuošusios moterys pilotus pasitinka su duona ir druska. Šis paradas nebūtinai reiškia, kad Rusija visiškai pasitraukė: dalis jos pajėgų liks bazėje Latakijoje ir galbūt toliau teiks paramą B. al Assadui. Bet vakaro žiniose atsirado laisvos vietos, todėl neramu šalies kaimynėms. Vos buvo paskelbta apie karių išvedimą iš Sirijos, pagrindiniai Rusijos naujienų kanalai parodė kadrus apie Donbase atsinaujinusias kovas, todėl Ukrainoje atsirado svarstančių, ar negali būti, kad išvedimas taps perdislokavimu.

Realiai pavojus gali grėsti bet kuriai iš buvusių sovietinių respublikų, kur gyvena daug rusų. Kaip slaptųjų tarnybų agentas, V. Putinas puikiai geba nuslėpti ketinimus. F. Hill tvirtino, kad dėl šios taktinės nuovokos jis sugebėjo viena koja lenkti oponentus gimtinėje ir užsienyje. Nuo karo su Gruzija 2008-ųjų rugpjūtį (tapusio Maskvos spektaklio strategijos šablonu) iki veiksmų Sirijoje – Rusijos nuotykiai ne kartą tapo staigmena Vakarams.

Vasarį B. Obama pranešė, kad planuojama keturiskart padidinti Centrinei ir Rytų Europai (įskaitant Baltijos valstybes) skiriamas karines išlaidas – iki 3,4 mlrd. JAV dolerių. Kaip atgrasymo priemonė tai turi prasmės. Tačiau galutinis V. Putino tikslas nėra visuotinis karas su NATO. Konfliktuose, kurie padėtų jam išlikti valdžioje, nebūtina kautis dėl teritorijos – tereikia išlaikyti aukštus reitingus ir patenkinti gyventojų troškimą girdėti pasakojimus apie pelnytai gautą viršų.

Vis dėlto tokie konfliktai turi trūkumą: V. Putinas negali sau leisti didelių praradimų. Kadruose iš Sirijos buvo rodomi aukštai virš pavojų skriejantys lėktuvai; kai Ukrainoje žuvo keli Rusijos kariai, Kremlius padarė viską, ką galėjo, kad tai nuslėptų. Būtent tokie rūpesčiai, o ne naujų sankcijų baimė sulaikė nuo noro brautis giliau į Ukrainą ar rizikuoti rimta konfrontacija su Turkija. Galima neabejoti, kad tos pačios priežastys paskatino neužsilikti Sirijoje. Kad ir kokį Rusijos žmonių pasididžiavimo jausmą ir dėkingumą V. Putinui skatintų televizija, jie nepasiruošę aukoti savo vaikų ir artimųjų gyvenimų. Kaip sako L. Kirilova iš Kursko: „Galime toleruoti bet ką, kol nėra karo.“

2016 04 12 12:34
Spausdinti