Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Socialdemokratija – XX a. atgyvena?

Centro kairės padėtis labai silpna visoje Europoje

„Jie dingo. Net nežinau, ar jie dar turi čia patalpas“, – biure, pro kurio langus matyti saulės išdegintos Pirėjo prieplaukos ir kranai, svarsto dokininkų profsąjungos vadovas Giorgas Gogas. Jis kalba apie socialdemokratų partiją „Pasok“, kuri ne vieną dešimtmetį dominavo šio išdrikusio Graikijos uosto politikoje ir daug metų gaudavo apie 45 proc. rinkėjų balsų. Tada prasidėjo ekonomikos krizė. Prispirta Europos institucijų, „Pasok“ vyriausybė sutiko privatizuoti Pirėjo konteinerių terminalą.

Nusivylę darbininkai nuo partijos nusisuko – pasirinko kraštutinę kairę ir dešinę, todėl 2015-aisiais socialdemokratams teko vos 4 proc. balsų. Sandėlio sienos išmargintos radikalizacijos ženklais: kūjais ir pjautuvais, svastikomis, užrašais „Pirėjo uosto valdžią darbininkams!“. „Kam žmonėms dabar balsuoti už „Pasok“? – klausia buvęs partijos aktyvistas Kiriakas. – Ji niekam neatstovauja.“

Graikijos ekonominė ir politinė sumaištis neturi lygių. Bet galbūt G. Gogas netuščiai juokauja, kad Graikija – tai „Europa pagreitintai“. Senojo žemyno centro kairę tyrinėjantys politologai kalba, jog „pasokifikacija“ apima visą Europą. Socialdemokratų partijos neregėtu tempu praranda palaikymą.

Šio amžiaus pradžioje galėjai sėsti prie vairo Invernese Škotijoje ir pasiekti Vilnių nekirtęs nė vienos dešiniųjų valdomos šalies, taip pat keliaudamas keltu per Skandinaviją. Socialdemokratai vadovavo Europos Komisijai, siekė būti Europos Parlamento centre. Bet pastaruoju metu nacionaliniuose (ir Europos) rinkimuose jiems tenkanti balsų dalis sumažėjo trečdaliu, o tai – didžiausias krytis per 70 metų. Iš penkių ES valstybių, kuriose pernai vyko nacionaliniai rinkimai, socialdemokratai prarado valdžią Danijoje, sulaukė pačių blogiausių rezultatų Suomijoje, Lenkijoje ir Ispanijoje, tik per plauką to išvengė Jungtinėje Karalystėje.

Šio amžiaus pradžioje galėjai sėsti prie vairo Invernese Škotijoje ir pasiekti Vilnių nekirtęs nė vienos dešiniųjų valdomos šalies, taip pat keliaudamas keltu per Skandinaviją.

Kitur centro kairė tebėra valdžioje. Vokietijoje ir Nyderlanduose – kaip nemylima ir ideologiškai neapibrėžta antraeilė partija. Švedijoje, Portugalijoje ir Austrijoje – prie netvirtų koalicijų vairo. O juk anksčiau tose šalyse jos buvo įprastos valdančiosios partijos. Prancūzijoje prezidentas François Hollande’as „gerina“ nepopuliarumo rekordus ir kitąmet gali nepatekti į antrą šalies vadovo rinkimų turą. Dinamiškasis Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi laikosi geriau, bet jo partija vis tiek praranda paramą (gegužę gali neišlaikyti ir Romos mero posto), nes žmonės mieliau renkasi tinklaraštininko įkurtą prieš sistemą nusistačiusį „Penkių žvaigždučių judėjimą“ (M5S). Iš centro kairės rankų išslydo tokie tradiciniai miestų ir regioninės valdžios bastionai kaip Londonas ir Amsterdamas, Katalonija ir Škotija.

Kam atitenka tie balsai? Nemaža dalis – populistams.

Visą straipsnį skaitykite žurnalo IQ Nr. 74 arba savo „Apple“ ar „Android“ išmaniajame įrenginyje.

2016 05 29 16:22
Spausdinti