Meniu
Prenumerata
pirmadienis, vasario 24 d.
TOLIMIAUSI RUSIJOS KRAŠTAI IR ARKTINĖS JAV TERITORIJOS
Rusijos Čiukotka ir JAV Aliaska gyvena skirtingais laikais
The Economist
(Scanpix nuotr.)

Nors nuo vienos iki kitos per Beringo sąsiaurį – kaip ranką paduoti

Lengva pamiršti, jei apskritai žinojote, kad per stingdančius Beringo sąsiaurio vandenis nuo Rusijos iki JAV nebus nė penkių kilometrų (žr. žemėlapį). Iš Mažosios Diomedo salos (JAV), kuri – išties mažytė, gali linksmu mostu pasveikinti arba rūsčiu žvilgsniu perlieti (priklauso nuo požiūrio) Rusijai priklausančią Ratmanovo salą (angliškai ji vadinama Didžiojo Diomedo sala). Mažojoje Diomedo saloje gyvena šimtas aliaskiečių, daugiausia inuitų, o Ratmanovo saloje – tik keli kariniai objektai ir saujelė laikinai dislokuotų Rusijos karių. Mažiausias atstumas tarp žemyninių abiejų šalių teritorijų – tik 89 kilometrai. Įžvalgūs arba nežinia ką galvojantys inžinieriai jau seniai svajoja apie tunelį, kuris būtų tik dukart ilgesnis už tą, kuris jungia Angliją ir Prancūziją.

Bet atrodo, kad abu regionai, kuriuos prieš kokius 13 tūkst. metų dar jungė sausumos juosta, tarsi būtų skirtingose planetose. Jų skirtumai, o gal dar svarbiau – panašumai, atskleidžia nevienodą abiejų šalių likimą.

Aliaska – gyvybe pulsuojanti valstija, kurioje daugėja gyventojų, verda ekonominis gyvenimas, veikia stipri demokratija, aidinti nuo piktų demokratų žodžių, negailimų prezidentą Donaldą Trumpą mylinčiam gubernatoriui iš Respublikonų partijos. Tvyro pasididžiavimas federaliniu valstijos statusu (gautu tik 1959 m.), ir net sunku patikėti, kad iki sostinės Vašingtono taip toli. Ten taip pat gyvena nemenka inuitų ir kitų vietos tautų mažuma, nepaliaujamai reikalaujanti daugiau kultūrinių ir finansinių teisių po ilgų diskriminacijos metų.

(Scanpix nuotr.)

O Čiukotkoje iš 148 tūkst. žmonių, ten gyvenusių 1991 m., kai žlugo Sovietų Sąjunga, neliko nė 48 tūkst., ir jai sunku kone visose srityse. Gyvenimo lygiu ji toli atsilieka nuo kitapus vandenų plytinčių panašių JAV teritorijų. Jos valdymą daug griežčiau kontroliuoja tolimoje Maskvoje – net toliau nei Vašingtonas nuo Aliaskos – sėdintys viršininkai, o ūkis beveik išimtinai priklauso nuo aukso (kanadiečių įmonės žinioje), akmens anglių (australų įmonės žinioje) ir menkų Maskvos duodamų subsidijų. Tenykščiams čiabuviams daug sunkiau bandyti pareikšti savo teises. Iš pagrindinės Rusijos čiabuvių asociacijos prezidentas Vladimiras Putinas atėmė nagus.

Kai XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje piką pasiekė viltys, kad šilti M. Gorbačiovo ir R. Reagano žvilgsniai ištirpdys senas priešes skiriančią ledo uždangą, sužydėjo abipusė draugystė.

Kai XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje piką pasiekė viltys, kad šilti Michailo Gorbačiovo ir Ronaldo Reagano žvilgsniai ištirpdys senas priešes skiriančią ledo uždangą, sužydėjo abipusė draugystė. Nedidukas Aliaskos pakrantės miestas Nomas, įkurtas prieš maždaug 100 metų aukso karštinės laikais, per bangas ištiesė ranką artimiausiam sovietiniam Providenijos uostui. 1988 m. keli žymūs aliaskiečiai su valstijos gubernatoriumi priešakyje, lydimi grupės Aliaskos čiabuvių (kaip save mielai vadina dar iki Kolumbo ten gyvenusių vietinių palikuonys), lėktuvu įveikė nedidelį atstumą per jūrą iš Nomo į Provideniją ir surengė draugišką vizitą kaip naujos mokslinio, aplinkosauginio, komercinio, kultūrinio ir diplomatinio bendradarbiavimo eros šaukliai. 

Atskirtos dvynės

Optimistai, ypač Aliaskoje, tebebando atgaivinti tą draugystę. Bet trukdo dvi kliūtys: skirtingas abiejų kraštų likimas ir vėl iškilusi ledo siena, nors D. Trumpo santykiuose su V. Putinu nuotaikos atrodo neva geros.

Tarpžemyninė draugystė XX a. 9-ajame dešimtmetyje prasidėjo nuo grąžintų bevizių kelionių vienos ir kitos šalies čiabuviams. Daugelis jų kalbėjo ta pačia kalba, daugelis buvo giminaičiai, nesimatę nuo 1948 m., kai brolystę nutraukė Šaltasis karas. Po 1988 m. buvo džiugių susitikimų, kalbų apie atviras sienas.

Abu beveik nosis suglaudę pusiasaliai turi daug bendro. Pavyzdžiui, jų klimatas yra vienas atšiauriausių planetoje (temperatūra Čiukotkoje kartą nukrito iki –61 °C). Abipus sąsiaurio daug dykynių, bet tundra, ežerai ir kalnai susipina į gražų, aštuonis metų mėnesius sniego ir ledo kaustomą kraštovaizdį. Tik Antarktidoje ir kai kur Sacharoje gyventojų tankis mažesnis nei Čiukotkoje.

Šiauriniai Aliaskos plotai panašiai tušti, o klimatas tik mažumėlę švelnesnis. Beringo sąsiaurio regione, kitapus nuo Providenijos, gyvena apie 20 tūkst. žmonių. Ir vienoje, ir kitoje pusėje vanduo prie kranto didžiąją metų dalį būna užšalęs. Iki 1867 m. Aliaska priklausė Rusijai, o po to ją nusipirko JAV, nors daugeliui Vašingtone anuomet tai atrodė tikra kvailystė. Už vos 7,2 mln. JAV dolerių (125 mln. pagal šiandienos kursą, t. y. maždaug tiek, kiek valstijos naftos telkiniai duoda pajamų per keturias dienas).

Netrūksta kitų panašumų. Net vasarą Vakarų Aliaskoje išvažiuojamų kelių ne daugiau nei Čiukotkoje. Iš Nomo į valstijos komercinę sostinę Ankoridžą už 864 kilometrų nukaksi tik oru, o jei gali paaukoti trumpalaikės vasaros savaitę – galima ir jūra. Čiukotkoje nėra bet kokiomis oro sąlygoms veikiančio kelių tinklo, nors zimnikai (žiemos keliai iš ledo ir sniego) stebuklingai veikia.

Dėl amžinojo įšalo namai abipus sąsiaurio statomi ant reguliuojamų storų polių, kuriuos galima pritaikyti prie žemės poslinkių trumpam atidrėkus ilgai įšalusiai žemei. Praeiviams tai atveria nedailius vamzdynus ir susikaupusias šiukšles. Amžinai įšalusioje žemėje sunku ką nors pakasti ar paslėpti, todėl abiejose jūros pusėse kaimus ir aplinkinę tundrą bjauroja išmesti automobiliai, valtys, šaldytuvai, unitazai.

Čiukotkos pakraščiai atrodo ypač nykiai. Kadaise gyvame Providenijos uoste, kur po apylinkes, įskaitant karinę ir jūrų bazę, išsibarstę gyveno apie 10 tūkst. žmonių, liko vos kokie 2 tūkst. Miestas primena įtrūkusią kriauklę. Virš duobėtos, purvinos pagrindinės gatvės, kuria beveik niekas nevažinėja, stūkso milžiniška, pilka, apirusi akmens anglimis kūrenama jėgainė išdaužytais langais. Liepą arba rugpjūtį ji išjungiama.

Mieste nėra normalaus viešbučio, tik penkių kambarių koridorius su bendra prausykla ketvirtame nutriušusio daugiabučio aukšte, pasiekiamame per dvokiančią, neapšviestą laiptinę be jokių ženklų. Veikia vienintelis nedidelis restoranas „Ujut“ („Jaukumas“), narsiai pateisinantis pavadinimą, bet dažnai tuščias. Miestą aptarnauja prastai dirbanti valstybinė oro bendrovė. Šių eilučių autorius buvo įstrigęs tris dienas. „Pasisekė, kad ne dvi savaites“, – pasakė linksmai nusiteikęs vietinis. 36 valandų kelionė laivu į Anadyrį buvo vienintelė galima alternatyva.

O štai Nome, kuris iki šiol oficialiai yra Providenijos partneris, viskas geriau sustyguota, nors yra panašių problemų: siaubingai šaltos ir ilgos žiemos, per daug alkoholizmo ir panašus jausmas tarp vietinių inuitų (daugiau kaip pusės iš 3,7 tūkst. miesto gyventojų), kad jų kalbai ir kultūrai gresia pavojus. Trūksta būsto, kai kuriems atokesniems kaimams vienintelė kanalizacija iki šiol – kibiras.

Tačiau nors Nome ir yra sunkaus gyvenimo paribio mieste atgarsių, jame veikia geras viešbutis (valdomas vietos čiabuvių korporacijos), keli populiarūs restoranai (du iš jų priklauso korėjiečiams), trys radijo stotys, gyvos bažnyčios, puiki biblioteka ir muziejus, iš Vokietijos kilusios poros leidžiamas vietos laikraštis „Nome Nugget“, pora parduotuvių, legaliai prekiaujančių kanapėmis, ir du didžiuliai prekybos centrai, iš kurių vieną valdo kanadiečiai. Nors seniau Aliaskos čiabuviai buvo siaubingai diskriminuojami (parduotuvėse ir užeigose kartais kabodavo užrašas, kad šunys ir eskimai nelaukiami), šiandien vietinių teisės uoliai propaguojamos. „Jei Nome esi rasistas, – sakė „Nugget“ leidėja Diana Haeker, – čia ilgai negyvensi.“

Kasdien į Ankoridžą kursuoja didžiulis „Boeing“, o iš ten lengva pasiekti likusį pasaulį. Efektyviai dirbanti privati vietos oro bendrovė „Bering Air“ kasdien ištisus metus skraidina į ne mažiau kaip 32 kaimus Beringo sąsiaurio regione, kelis net visai mažyčius. Iš Niujorko kilęs, vietoje nenustygstantis Nomo meras Richardas Beneville’is tikisi, kad federalinė valdžia investuos 500 mln. JAV dolerių į Nomo uosto plėtrą, nes kylant Arkties temperatūrai uostą vis mažiau kausto ledas ir pro šalį dažniau plaukia kruiziniai laivai.

Abipus sąsiaurio grėsmės čiabuviškam gyvenimo būdui panašios. Čiukotkoje apie 14 tūkst. čiukčių medžioja banginius ir jūrų vėplius arba augina šiaurinius elnius. Dar apie 1,5 tūkst. jupikų taip pat iš esmės gyvena iš jūros, o jų tikėjimas ir kalba turi daug bendro su kitomis inuitų tautomis iš Šiaurės Aliaskos, Kanados ir Grenlandijos.

Kai 1991 m. žlugo Sovietų Sąjunga, Čiukotkos regionas paniro į gilią neviltį, net badą. Išseko subsidijos, subyrėjo administracija, išvyko nemažai etninių rusų, kartu su broliais ukrainiečiais sudariusių gyventojų daugumą. Šiandien daug etninių rusų atvažiuoja padirbėti, pasirašę sutartis už 2–3 kartus didesnį atlyginimą dėl atšiaurių sąlygų, nei siūloma Rusijos vakaruose, o po keleto metų grįžta namo. Kiti lieka, susižavėję iššūkiu gyventi skurdžioje, bet gražioje laukinėje gamtoje. Juose rusena tokia pat kaip panašiai mąstančių Aliaskos gyventojų dvasia užkariauti naujas teritorijas, papildyta patriotizmu.

Nuo Čiukotkos iki Čelsio

Čiukotką nuo katastrofos išgelbėjo mineralų milijardierius Romanas Abramovičius, kuriam šiandien priklauso Londono futbolo klubas „Chelsea“. 1999 m. nuo Čiukotkos jis buvo išrinktas į Rusijos valstybės dūmą, o 2001–2008 m. dirbo gubernatoriumi. Praėjo jau dešimt metų, bet regione jis iki šiol garbinamas. Atvykęs R. Abramovičius taip pasibaisėjo pamatęs, kaip gyvena rinkėjai, kad skyrė 2 mlrd. JAV dolerių iš savų arba savo įmonės pinigų – į beviltišką padėtį patekusiems gyventojams suteikė bent minimalią sveikatos priežiūrą, švietimą, būstą ir net geresnes sanitarines sąlygas.

Keista, bet žlugus sovietinei subsidijų sistemai ir staiga nutrūkus dažnai nevykusioms pastangoms iš šiaurinių elnių augintojų ir banginių medžiotojų padaryti Homo sovieticus atsigavo tradicinis gyvenimo būdas, nes tai ir vėl buvo vienintelis šansas išgyventi. Nors Tarptautinė banginių medžioklės komisija visame pasaulyje draudžia medžioti banginius, čiabuviams abipus Beringo sąsiaurio taikoma išimtis ir paskirstomos kvotos, kad užtektų pragyventi. Žiemą banginių ir jūrų vėplių mėsa žmonėms iš esmės – vienintelis būdas pramisti.

Žymiausio kaimo medžiotojo šių eilučių autoriui teko laukti visą dieną. Paaiškinimas buvo nuobodžiai dalykiškas: „Jis geria.“

Medžiotojams valstybė duoda įrangos, degalų, kartais atlyginimą, bet daug žmonių vis tiek migruoja į Anadyrį ar Rusijos vakarus arba įpuola į tinginystę ir alkoholizmą. Žymiausio kaimo medžiotojo šių eilučių autoriui teko laukti visą dieną. Paaiškinimas buvo nuobodžiai dalykiškas: „Jis geria.“ Rusijos Raudonojo Kryžiaus duomenimis, per XX a. paskutinį dešimtmetį vidutinė vyro gyvenimo trukmė susitraukė iki 34 metų. Prieš dvejus metus Rusijos sveikatos ministras nurodė, kad Čiukotkoje alkoholizmo lygis yra beveik šešiskart didesnis nei kitur Rusijoje, kuriai ir šiaip nebūdingas pavyzdinis blaivumas.

Ilga, sunki žiema

Kai kurie bando kovoti su savo demonais. Čiukotkos banginių medžiotojų kaime Lorine renkasi anoniminių alkoholikų grupė, kur tuzinas narių pasakoja apie savo pastangas. Vieni drovisi, kiti mielai atsiskleidžia. Grupėje tvyro šilta nuotaika. Juokas pro ašaras, kaip sako rusai.

Banginių medžiotojas randuotu veidu pasakoja, kaip stengiasi būti sąžiningas, kad turėtų geresnį gyvenimą be alkoholio. O įspūdinga iš Maskvos su Raudonuoju Kryžiumi atvykusi rusė, įkopusi į penktą dešimtį, pasakoja, koks atperkantis džiaugsmas aplankė atsisakius butelio. Aplinkui sukiojasi trys nuobodžiaujantys draugingi 5–8 metų vaikai, nes nėra auklių. Nuo sienos rūsčiai žiūri V. Putino portretas.

Vakarų Aliaskos čiabuviai turi daug tokių pat bėdų, ypač dėl alkoholizmo ir skurdo: Aliaskos komercinėje sostinėje Ankoridže renkasi ne mažiau kaip 33 anoniminių alkoholikų grupės. Jiems taip pat nelengva išsaugoti savo kultūrą ir kalbą, kurią krikščionių misionieriai kadaise bandė išstumti. Vis daugiau žmonių kalba tik angliškai.

Nomo meras apgailestauja, kad labai trūksta tinkamo būsto. Pustuzinis kaimų Beringo sąsiaurio regione neturi normalios kanalizacijos. Vidutinės čiabuvių pajamos iki šiol gerokai atsilieka nuo baltųjų aliaskiečių. Jie sudaro 15 proc. Aliaskos gyventojų, bet žemuosiuose valstijos rūmuose turi tik keturis atstovus iš 40, o Senate – tik du iš 20. Nomo miesto taryboje tik vienas čiabuvis. Vis dėlto čiabuvių teisės daug labiau gerbiamos nei kadaise.

Naujesnę lyginamąją Čiukotkos ir Aliaskos gyventojų socialinę statistiką sunku gauti. Iš esmės dėl to, kad rusai pabūgo po išsamiausios bendros analizės – Gyvenimo sąlygų Arktyje tyrimo (SLICA), kurį 2007 m. pristatė Arkties taryba, suformuota visų aštuonių arktinių valstybių. Šiandien pakartojus SLICA, Čiukotkos rezultatai turbūt būtų dar blogesni, nes pasitraukus R. Abramovičiui ir filantropiniams jo darbams vėl plaukiama pasroviui.

Paskutinė SLICA ataskaita atskleidė, kaip smarkiai skiriasi požiūriai. Uždavus klausimą, ar žmonės patenkinti savo „įtaka tokių gamtos išteklių kaip žuvys, medžiojamieji gyvūnai, nafta, kasyklos ir aplinka valdymui“, 83 proc. Čiukotkos čiabuvių atsakė esantys nepatenkinti, o tarp Aliaskos čiabuvių iš Beringo sąsiaurio regiono – tik 32 proc. Patenkinti buvo vos 4 proc. Čiukotkos čiabuvių, palyginti su 35 proc. gyvenančių Beringo sąsiaurio regione. Šiauriau Aliaskoje, kur gausu naftos, 66 proc. sakėsi esą patenkinti.

Čiukotkos čiabuviams 2,5 karto didesnė tikimybė jausti depresiją. Apie 97 proc. iš jų laiko savižudybę socialine problema, palyginti su 60 proc. Aliaskos gyventojų. Čiukotkoje tik penktadalis čiabuvių manė, kad jų sveikata gera, o Aliaskoje – net pusė. Aliaskoje dukart daugiau čiabuvių nei Čiukotkoje manė, jog mokykloje tinkamai mokoma čiabuvių kultūros ir istorijos.

Aliaskoje visų etninių grupių žmonės už darbą gauna gerokai daugiau nei Čiukotkoje, o pragyvenimo kaina gana panaši. Rusijoje federalinis minimalus atlyginimas – 174 JAV doleriai per mėnesį. Tai tik mažytė dalis nuo 1582 JAV dolerius siekiančio minimumo Aliaskoje. Pritaikius Rusijos „regioninį koeficientą“, skirtą gyvenimo ekstremaliuose Šiaurės Rytuose sunkumams kompensuoti, daugelis atlyginimų Čiukotkoje išauga iki maždaug 462 JAV dolerių. Aliaskoje jie paprastai 4–5 kartus didesni.

Akivaizdžiausiai skiriasi prieinamos galimybės. Čiukotką siaubingai sunku pasiekti, o Aliaskoje bet kurį kraštą galima pasiekti gana lengvai. Čiukotka iki šiol neturi normalaus interneto ryšio, ką ir kalbėti apie gerą infrastruktūrą.

Normalių kelių nerasi nė vienoje pusėje, bet Aliaskoje veikia nepalyginamai geresnis skrydžių tinklas, todėl susisiekimas ten neblogas. Aliaskoje dirba daugiau kaip 8,2 tūkst. licencijuotų pilotų – tai didžiausia proporcija iš visų JAV valstijų, o gal net pasaulyje. Nomo pakraštyje stovi keli privatūs lėktuvai, taip pat „Bering Air“ orlaiviai.

Jei Čiukotkoje būtų tokia pat laisvė keliauti oru, pasikeistų taip reklamuojamo prabangaus turizmo regione perspektyvos. Bet dar neseniai Čiukotka buvo „uždara zona“, į kurią galėjo patekti net ne kiekvienas Rusijos pilietis. Užsiminus, kad Beringijos nacionaliniam parkui, pristatomam kaip gamtosaugos pavyzdys, būtų naudos, jei kursuotų nedideli privatūs lėktuvai, vietos gidė nusijuokė: „Biurokratai niekada to neleistų.“ Ji netiesiogiai turėjo omenyje visur knibždančius pasieniečius, kuriems vadovauja KGB funkcijas perėmęs organas.

Palyginti skirtingi

Kitas rimtas skirtumas – demokratija. Nepaisant R. Abramovičiaus pastangų, Čiukotka kol kas neatsigavo nuo beveik 100 metų trukusių politinių represijų ir brutaliai buko komunistų nesugebėjimo valdyti. Šiandien pareigūnai paklūsta V. Putinui. Regionas turi vienintelį laikraštį, Anadyre leidžiamą savaitraštį „Kraini sever“ ( „Tolimoji Šiaurė“). Jis – valstybinis. Nėra nepriklausomo radijo ar spaudos. Čiukotkos gyventojai renka savo atstovus, bet svarbiausius sprendimus, įskaitant dėl subsidijų dydžio ir paskirstymo, diktuoja Maskva.

Valdant V. Putinui, Rusijos čiabuvių tautų asociacijos prarado nepriklausomybę. Maskvos nerimas, kad nerusiškos tautos pareikalaus daugiau autonomijos, o gal ir visiškos, siekia net Čiukotką. Kai šių eilučių autorius profesorei iš Anadyrio paaiškino apie Aliaskos čiabuvių turimas apsisprendimo teises, ji sušuko: „Ačiū Dievui, čia nieko panašaus neturime!“

Vakarų Aliaskoje akivaizdžiai linksmiau. Nors tenykštė visuomenė atsiskyrusi, ji atvira.

Vakarų Aliaskoje akivaizdžiai linksmiau. Nors tenykštė visuomenė atsiskyrusi, ji atvira. Nome dirba energinga taryba, turinti galią rinkti mokesčius. Nors kol kas Aliaskos čiabuviai anaiptol nėra visuotinai laimingi, jų likimą pakeitė 1971 m. priimtas Aliaskos čiabuvių reikalavimų vykdymo įstatymas, pagal kurį atlyginant už praeities skriaudas buvo paskirstyta beveik 1 mlrd. JAV dolerių ir į čiabuvių rankas perduota dešimtadalis valstijos teritorijos. Dalis iš 13 čiabuvių valdomų Aliaskos korporacijų aršiai derasi su naftos ir kitomis bendrovėmis.

Čiukotkos tragedija, kad ji ir vėl atkirsta nuo Aliaskos. Esant tokiam politiniam klimatui ledo uždanga vargu ar greitai ištirps. Kadaise gubernatorius R. Abramovičius sakė kolegai kitapus jūros, kad norėtų nusižiūrėti nuo Aliaskos modelio. Būtų gerai.

2019 12 20 00:05
Spausdinti