Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Radioaktyviųjų atliekų laidojimas: iki kito ledynmečio ir ilgiau
The Economist
(Posivos nuotr.)

Suomija rodo kelią, pradėjusi projektą, kuris turėtų trukti 100 tūkst. metų

Stati spiralinė penkių kilometrų ilgio rampa jungia tunelio angą (nuotr.) su Žemės gelmėmis. Ten, giliai, geltonas gręžimo bokštas uoloje daro skyles, nes ji ruošiama sprogdinti. Justi žvarba, bet po keleto metų čia gali būti labiau panašu į suomišką pirtį. Duobėse bus palaidoti variniai 5,2 metro ilgio konteineriai su bene radioaktyviausių pasaulyje branduolinių atliekų likučiais. Kai bus baigta gręžti (maždaug po šimto metų), tuneliuose, kurių bendras ilgis sieks iki 70 kilometrų, tokių konteinerių bus 3250, o kiekviename – po pusę tonos panaudoto kuro. Tada visa teritorija bus izoliuota, kad nekeltų pavojaus ateities kartoms. Šimtas metų reiškia, kad vykdomas megaprojektas. Bet tai tik pradžia. Kad nebekeltų pavojaus, branduolinėms elektrinėms reikalingus radioaktyviuosius plutonio izotopus reikia saugoti dešimtis tūkstančių metų. Suomija siekia susikaupusias atliekas bent 100 tūkst. metų izoliuoti Onkalo atliekyne, palaidojusi giliai po nedidele miškinga Olkiluoto sala, kur stovi viena iš dviejų šalies branduolinių elektrinių. Geologiniu atžvilgiu tai – širdies dūžis. Pamatinei Suomijos uolienai jau 1,9 mlrd. metų. Bet skaičiuojant pagal žmogaus gyvenimą 4 tūkst. kartų – beveik nesuvokiama. Kaip sako projektą prižiūrinčios suomių įmonės „Posiva“, kurią valdo energetikos bendrovės, vadovas Mika Pohjonenas, niekas nežino, ar po tiek laiko Žemė bepriklausys žmonėms, padarams (arba mašinoms), ką ir kalbėti apie tai, ar jie sugebės perskaityti šiandienes saugos instrukcijas. Prieš 100 tūkst. metų Suomiją dengė ledas, o Homo sapiens dar nebuvo pasiekę Europos. „Posiva“ užsakė tyrimus nustatyti, ar per tuos tūkstantmečius teritorija gali atsidurti po vandeniu, dėl visuotinio atšilimo pakilus jūros lygiui, o gal tą vietą ir vėl dengs kelių kilometrų storio ledo sluoksnis. Kaip ledo sukaustytos Suomijos analogą mokslininkai tyrinėjo Grenlandiją. Įmonė ateities kartas patikina, kad, kokiam suomiui po dešimčių tūkstančių metų išsikasus 400 metrų gylio šulinį ir pasisėmus XXI a. radioaktyviosiomis atliekomis užteršto vandens, atsigerti bus saugu. Svarbiausias „Posivos“ prioritetas – kapinyno duobes išdėstyti gana toli nuo įskilimų uolienose ir gruntinių vandenų, kad prasidėjus 3-iajam dešimtmečiui branduolinę saugą reguliuojančios Suomijos institucijos leistų pradėti laidoti konteinerius. „Tai gręžimas mūvint šilkines pirštines, – sako M. Pohjonenas, šalia kurtinančiai riaumojant uolą kapojančiai mašinai. – Reikia atsargiai dirbti.“ Įvykius susidomėjusios stebi branduolinę saugą reguliuojančios įvairios pasaulio institucijos, nes per porą pastarųjų metų Suomija pirmoji iš šalių suteikė licenciją ir pradėjo statyti galutinį itin radioaktyvaus branduolinių reaktorių kuro atliekyną. Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) ekspertai sako, kad ant kulnų lipa kitos valstybės, kaip antai Švedija ir Prancūzija. JAV Donaldo Trumpo administracija prašo į biudžetą įtraukti 120 mln. JAV dolerių aukšto lygio atliekyno statyboms Jukos kalne, Nevadoje, atnaujinti. Vieta pasirinkta 1987-aisiais, bet nuo 2010 m. darbai įstrigę.

Atidėtas atpildas

Branduolinio kuro atliekų šalinimas – vienas sunkiausiai suvaldomų infrastruktūros projektų. O pasaulio saugyklose jų jau susikaupė 266 tūkst. tonų – apie 70 tūkst. tonų daugiau nei prieš dešimt metų. Kaip sako Sasekso universitete dirbantis suomių mokslininkas Markku Lehtonenas, sąnaudos didžiulės, nauda susijusi su išvengta žala, o ne pridėtine verte, ir svarbu ne nustatyti riziką, bet spręsti su ilguoju laikotarpiu susijusio „netikrumo, nevienareikšmiškumo ir nežinojimo“ klausimą. O ir ne visi įsitikinę, kad laidoti visiems laikams – skubu. Kai kurie tvirtina, kad iš dalies aušinamą kurą galima daug metų laikyti cementiniuose sauso tipo sarkofaguose, kaip daug kur JAV, kol bus sukurtos technologijos jam tvarkyti. JAV mėlynojo kaspino komisija 2012 m. minėjo, kad naudinga panaudoto kuro atliekas palaikyti ilgiau ir pasilikti galimybę rinktis. Bet sykiu sakė, kad galutiniai atliekynai – būtini.
Branduolinio kuro atliekų šalinimas – vienas sunkiausiai suvaldomų infrastruktūros projektų. O pasaulio saugyklose jų jau susikaupė 266 tūkst. tonų – apie 70 tūkst. tonų daugiau nei prieš dešimt metų.
Iš tiek laidoti apsiėmusių šalių Suomija pagaliau žengia teisinga linkme, to seniai reikėjo. Iš jos galima pasimokyti dviejų dalykų. Pirma, reikia rasti palyginti stabilią geologinę zoną ir patikimų laikymo technologijų. Antra, būtina užsitikrinti platų konsensusą, kad tokios atliekos gali būti tvarkomos ir šalinamos atsakingai. Kaip ir kitas Šiaurės šalių sėkmės istorijas, šią pakartoti bus sunku. „Suomija turi savotiškai unikalų institucinį kontekstą – didelį pasitikėjimą ekspertais ir atstovaujamąja demokratija, – sako Matti Kojo iš Suomijos Tamperės universiteto. – Negali tiesiog nukopijuoti Suomijos modelio.“

Po tvirta žeme

Nors geologiniai aspektai aprėpia didžiausią laikotarpį, jie turbūt kelia mažiausiai keblumų. Tinkamos vietos Suomija pradėjo ieškoti 1983 m., netrukus po to, kai paleido branduolinę elektrinę, o Olkiluotas pasirinktas apžiūrėjus 100 vietų. Buvo sudarytas pamatinės uolienos sprūdžių ir įskilimų žemėlapis, atliekynui parinkta seismiškai rami zona. Šalis informuoja, jog stengsis nelaidoti konteinerių arti galimų spaudimo taškų, kad sumažėtų pavojus, jog judėdamos uolienos juos sutraiškys ar sudraskys ir išlaisvins radioaktyviąsias medžiagas. Suomijos radiacinės ir branduolinės saugos inspekcija (STUK) „Posivos“ parengtą pamatinės uolienos ir gruntinių vandenų analizę laiko atlikta pagal naujausius mokslo laimėjimus.
(Posivos nuotr.) Pasak Ismo Aaltoneno, vyriausiojo „Posivos“ geologo, negalima atmesti žemės drebėjimų, ypač jei pamatinė uoliena ateityje, prasidėjus atotirpiui po naujo ledynmečio, pradės kilti. Olkiluotas iki šiol kyla, nes atsigauna po pastarojo ledynmečio, kuris baigėsi daugiau kaip prieš 10 tūkst. metų. Prie įėjimo į atliekyną geologas rodo įbrėžimus ant uolų – praėjusio ledynmečio pėdsakus, paliktus besitraukiančio ledo. Tačiau ar bus laidojama granite, kaip Suomijoje ir Švedijoje, ar molžemyje, kaip Prancūzijoje, ar vulkaninėje uolienoje, kaip Jukos kalne, branduolinės energetikos ekspertai įsitikinę, kad laikyti žemės gelmėse gali būti saugu. „Netrūksta įrodymų, kad pasaulyje galima rasti daug vietų, kurių geologinės ypatybės pakankamos reikiamam saugumui užtikrinti“, – tvirtino atliekų tvarkymo ekspertas Stefanas Mayeris iš TATENA. Kita problema – technologijos. Konteinerius nuo žemės paviršiaus skirs ne tik 400–500 metrų pamatinės uolienos, bet ir keli žmogaus sukurti sluoksniai: plienas, varis, vandenį sugeriantis konteinerius gaubiantis bentonitinis molis, duobes dengiantys bentonito kamščiai ir pagaliau į atliekyną vedantis tunelis. Žiūrint į lankytojų centre eksponuojamą modelį su mobiliomis detalėmis, miniatiūrinę konstrukcijos versiją, viskas atrodo saugiau už Fort Noksą. „Posivos“ teigimu, vertinant korozijos tikimybę buvo modeliuojamos senovinių uolienų vario nuosėdos. Bet STUK tvirtina, kad reikės daugiau tyrimų, kiek varis gali nusidėvėti. Daliai mokslininkų, įskaitant M. Kojo, neramu, kad Suomijos žiniasklaida nuvertino susirūpinimo dėl vario korozijos svarbą, skirtingai nei kitos panašias „kelių sluoksnių“ apsaugos sistemas taikančios šalys. Kebliausia užsitikrinti platesnį visuomenės pritarimą. Suomijai, regis, pavyko pradėjus anksti ir nenukrypstant nuo grafiko. Sprendimas rasti vietą ir radioaktyviąsias atliekas pradėti laidoti 3-iajame šio amžiaus dešimtmetyje priimtas prieš 40 metų. 1994-aisiais šalies parlamentas uždraudė importuoti ir eksportuoti panaudotą branduolinį kurą, todėl buvo dar svarbiau rasti sprendimą vietoje. Maža kitų tokį ryžtą parodžiusių šalių. Kadangi atliekas prieš laidojant reikia 30–50 metų aušinti rezervuaruose, branduolinę energetiką sparčiai diegiančios naujokės, kaip antai Kinija, turi laiko pasiruošti. Nors būta avarijų kituose kraštuose, pavyzdžiui, 1986 m. Černobylyje ir 2011 m. Fukušimoje, suomių pasitikėjimas savo branduoliniu sektoriumi liko aukštas. Keturių Suomijos branduolinių reaktorių galios išnaudojimo koeficientai – vieni didžiausių pasaulyje, iš jų šalis gauna 26 proc. elektros. Dvi branduolinės bendrovės TVO ir „Fortum“, „Posivos“ savininkės, pačios priklauso elektros sistemai, kurios dalį turi Suomijos pramonė ir daug savivaldybių, ir tai sustiprina visuomenės paramą. Onkalo atliekynas yra šalia dviejų veikiančių TVO reaktorių Olkiluote, taigi netoli gyvenantys žmonės, kaip sako mokslininkai, „branduolizuoti“, t. y. neabejoja branduolinės energetikos nauda. Apklausos rodo, kad teigiamai vertinančių branduolinę energetiką šalyje yra daugiau nei skeptikų. Suomiai labai pasitiki valdžia kaip visuma. Pasak Vesos Lakaniemi, Eurajokio savivaldybės, kurioje gyvena 9,3 tūkst. žmonių ir kuriai priklauso Olkiluotas, mero (kartą vasarą dirbusio TVO), nebuvo sunku įtikinti gyventojus pritarti dėl pasirinktos vietos. Pajamos iš branduolinės energetikos jiems užtikrina mažesnius mokesčius, geras viešąsias paslaugas ir restauruotą dvarą senoliams. Jie tiki, kad atliekos bus tvarkomos saugiai ir skaidriai. „Tai suomiškas projektas. Suomiškas akmuo – tvirtas akmuo. Reguliavimas griežtas visame pasaulyje, bet suomiai tai daro labai gerai“, – teigė meras.

Pasitikėti ateitimi

Kai kurie mokslininkai nerimauja, kad Suomija atliekų laidojimu pasikliauna per daug aklai. Bet kokia avarija galėtų akimirksniu nušluoti pasitikėjimą, kaip po Fukušimos katastrofos įvyko Japonijoje, kur visuomenė taip pat labai linkusi pasikliauti. TVO pripažįsta, kad dėl trečio reaktoriaus statybų Olkiluote vėlavimų, sąnaudų viršijimo ir kivirčų su rangovais iš Prancūzijos ir Vokietijos atsirado daugiau branduolinę energetiką vertinančių neigiamai. Patirtis rodo, jog STUK netoleruoja trumpiausio kelio, bet yra būgštaujančių, kad jos santykiai su „Posiva“ kartais atrodo per daug artimi. Švedija ir Prancūzija prie atliekynų licencijavimo artėja sulaukdamos kur kas daugiau nevyriausybinių organizacijų ir žiniasklaidos kritikos, o tai rodo sveikesnį požiūrį.
(Posivos nuotr.) Kitose šalyse, įskaitant JAV ir Prancūziją, pasiliekama galimybė atšaukti arba ištraukti, t. y. pasikeitus technologijoms ir visuomenės nuomonei galima atšaukti laidojimą, jei procesas dar nesibaigė, arba iškelti palaidotas atliekas. Suomijos modelis uždaresnis: norint ištraukti jau užplombuotas atliekas, reikėtų labai daug kasti. Bet, analitikų teigimu, vieno teisingo požiūrio nėra. Antai Jungtinė Karalystė dirbo tiksliai pagal taisykles, bet vis tiek nerado vietos atliekynui.
Gali būti sunku tiksliai nukopijuoti Suomijos modelį, bet su juo siejamas atsakomybės jausmas įkvepiantis.
Reikia nepamiršti ir kainos. Šiuo metu į Suomijos branduolinių atliekų tvarkymo fondą iš energetikos bendrovių surinkta 2,5 mlrd. eurų. Pabaigoje kaina turėtų siekti 3,5 mlrd. eurų. Šimto metų projektui tai raminamai kukli suma iš dalies dėl to, kad Suomijos branduolinis sektorius palyginti mažas, net kai veiks visi penki planuojami reaktoriai. Kitose šalyse sąnaudų daugiau, drausmės mažiau. Antai kažkada Jukos kalno projekto sąmata siekė 96 mlrd. JAV dolerių. 2012 m. JAV iš mokesčių mokėtojų į atliekyno fondą buvo surinkusios 27 mlrd. JAV dolerių, bet nė vienas jų nebuvo panaudotas radioaktyviosioms atliekoms tvarkyti. Gali būti sunku tiksliai nukopijuoti Suomijos modelį, bet su juo siejamas atsakomybės jausmas įkvepiantis. Lankydamiesi Suomijos atliekyne, kitų šalių valdžios atstovai – amerikiečiai, kinai, australai, japonai, britai – sužino, kad siekis užtikrinti saugią ateitį nėra vien seismologijos, technologijų, sociologijos ir pinigų klausimas. Jis ir etinis.
2017 06 27 13:32
Spausdinti