Bendrasis vidaus produktas (BVP) vis netiksliau atspindi gerovę. Net produkcijos apimties juo patikimai neišmatuosi.
Bene įstabiausia Alberto Einsteino įžvalga, kad vakuume šviesos greitis yra konstanta, nesvarbu, kas, kaip, kur ir kada jį matuoja. Bet visai kas kita, kai reikia nustatyti šviesos kainą. Gali išgirsti visai kitokius skaičius, priklausomai nuo to, kada ir kaip bus vertinama.
Įpusėjus paskutiniam XX a. dešimtmečiui ekonomistas Williamas Nordhausas iš Jeilio universiteto analizavo du būdus, kaip išsiaiškinti, kiek pastaruosius du amžius kainavo šviesa. Buvo galima pasitelkti formulę, kaip skaičiuojant BVP, t. y. sudėti daiktų, kuriuos žmonės pirko, kad turėtų šviesos, kainos pokyčius per tam tikrą laiką. Jis priėjo išvadą, kad tokiu atveju šviesa nuo 1800 iki 1992 m. pabrango 3–5 kartus. Bet kiekviena apšvietimo naujovė (nuo žvakių iki volframinių lempučių) buvo daug efektyvesnė už ankstesnes. Jei šviesos kainą vertintum kaip pinigus skaičiuoti mokantis fizikas, t. y. centais už liumenvalandę, šiandien šviesa yra daugiau nei šimtą kartų pigesnė.
Šiuo pavyzdžiu W. Nordhausas siekė parodyti, kad ekonomistų bandymai įvertinti gyvenimo lygio pokyčius turi trūkumų. Jo teigimu, norint sužinoti realias pajamas, reikia atsižvelgti į milžiniškus daiktų kokybės pokyčius. Grįžtant prie šviesos, pagal apšviesti naudojamų daiktų kainą apskaičiuotos ir, nepamiršus atsižvelgti į kokybę, įkainojant pačią šviesą nustatytos infliacijos skirtumas būtų siekęs 3,6 proc. per metus.
