Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Po perversmo – kontrperversmas
The Economist
Getty Images nuotr.

Nepavykęs pučas buvo kruviniausias Turkijos istorijoje. Atkirtis kelia ne mažiau nerimo.

Kareivių brutalumas bandant užgrobti valdžią daugeliui turkų iki šiol kelia siaubą. Kasdien atsiranda naujų kadrų ir pasakojimų, kas dėjosi tą ilgą ir kruviną naktį į liepos 16-ąją. Viename mobiliuoju nufilmuotame vaizdo įraše matyti, kaip per antskrydį netoli prezidento rūmų Ankaroje sunaikinama grupė niekuo dėtų žmonių. Kitame nelaimėlis skubiai griūva tarp tanko vikšrų, kad nebūtų sutraiškytas, stojasi ir vėl griūva siekdamas išsigelbėti nuo dar vieno tanko. Trečiame užfiksuoti į beginklius protestuotojus šaudantys kareiviai.

Girdėti pasakojimų, kad maištininkai grobė savo vadus. Generalinio štabo viršininkui, generolui Hulusi Akarui, padėjėjai liepė pasirašyti karo padėtį skelbiančią deklaraciją. Šiam atsisakius, jo kaklas buvo veržiamas diržu, bet generolas nepasidavė. Jis išbandymą išgyveno.

Užgrobti valdžią turkų kareiviai bando ne pirmą kartą. Susiformavusi per karinį maištą, nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio šiuolaikinė Turkija keturis kartus matė, kaip generolai nuverčia vyriausybę, kartais valdydami tiesiogiai, kartais ne (žr. grafiką). Net kai valdo civiliai, kariuomenė stebi fone, laikydama save sekuliarizmo sergėtoja nuo islamistų ir kitų radikalų. Pastarasis pučas kol kas kruviniausias: žuvo daugiau nei 230 žmonių, iš jų 145 civiliai, išėję į gatves stoti prieš sukilusius kareivius.

Valdžios atkirtis taip pat buvo žiaurus. „Šis sukilimas – Dievo dovana mums, nes turėsime priežastį išvalyti armiją“, – po kelių valandų, kai pagaliau triumfuodamas grįžo į Stambulą atsiimti šalies, pareiškė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas, linkęs į islamizmą.

Jis nešvaistė žodžių veltui. Liepos 20-ąją vyriausybė mažiausiai trims mėnesiams įvedė nepaprastąją padėtį. Areštuoti apie 6 tūkst. kariškių, įskaitant maždaug 100 generolų ir admirolų. Atleisti beveik 8 tūkst. policininkų. Nuo pareigų nušalinti arba sulaikyti kone 3 tūkst. teisėjų ir prokurorų. Išmestas ne vienas universiteto dėstytojas, mokytojas ir valstybės tarnautojas, įskaitant apie 250 dirbusių ministrui pirmininkui.

Iš viso valymas palietė apie 60 tūkst. žmonių, įtariamų ryšiais su islamo dvasininku Fethullahu Gülenu, ištremtu į JAV. Jo judėjime pabrėžiamas švietimas, tačiau jam atsidavę žmonės kaltinami, kad prasiskverbė į valdžios institucijas ir kurstė perversmą. Ilgus metus F. Gülenas buvo R. T. Erdoğano sąjungininkas, ypač tada, kai dvasininkui prijaučiantys prokurorai kaltinimų pučo kurstymu pagrindu uoliai valė armijoje susiformavusią „giluminę valstybę“. Bet, šiems nusitaikius į korupciją R. T. Erdoğano aplinkoje, giulenistus pradėta laikyti naikintina „paraleline valstybe“. Atrodo, kad pastarojo pučo nesėkmė atvėrė duris šalies lyderio kontrperversmui.

Ministro pirmininko pavaduotojas Mehmetas Şimşekas ramina: „Dalis šių priemonių gali atrodyti kaip masinis valymas, bet jų tikslas – kad po žemės drebėjimo būtų mažiau pakartotinių smūgių.“ Turkijos sąjungininkai iš Vakarų prašo nesiautėti.

Kol kas neaišku, kas tie sąmokslininkai ir kokie buvo jų motyvai. Jie disponavo įspūdingais ištekliais: naikintuvais F-16, skraidančiomis degalų papildymo sistemomis, šturmo ir transportiniais sraigtasparniais, tankais. Daliniai užėmė dalį Stambulo ir Ankaros rajonų, bet komandosai kurorte prie Egėjo jūros mažiau kaip valandą pavėlavo sučiupti R. T. Erdoğaną. Ankaroje maištininkai bombardavo policijos ir žvalgybos tarnybos būstines, tačiau nesunaikino.

Akis į akį su R. T. Erdoğanu

Lemiamas momentas, kad per antskrydį Ankaroje nepavyko iš rikiuotės išvesti palydovinių transliacijų stoties „Turksat“. Nors perversmininkai perėmė valstybinį transliuotoją, privatūs televizijos kanalai toliau laisvai veikė. Persilaužimas įvyko, kai R. T. Erdoğanas, iki tol kritikavęs socialinių tinklų įtaką, pasinaudojo telefono vaizdo transliacijų programėle ir paskambinęs į vieną televizijos stotį paragino šalininkus išeiti į gatves.

Lemiamas momentas, kad per antskrydį Ankaroje nepavyko iš rikiuotės išvesti palydovinių transliacijų stoties „Turksat“.

Minioms apsupus sukilusių karių grupes, perversmas pradėjo bliūkšti. Vieno buvusio turkų karininko teigimu, buvo tikra beprotybė rengti perversmą dešimtą valandą vakaro, kai gatvėse dar pilna žmonių: „Perversmus reikia pradėti tada, kai visi miega, kad gyventojams pabudus būtų jau po visko.“

Perversmas buvo toks nevykęs ir taip gerai išėjo į naudą R. T. Erdoğanui, kad daug jo oponentų pradėjo manyti, jog tai apskritai valdžios surežisuotas reikalas. Bet labiau tikėtinas paaiškinimas, kad tai buvo desperatiškas, beveik savižudiškas bandymas užbėgti už akių šią vasarą armijoje numatytai areštų ir perkėlimo į žemesnes pareigas bangai. Ankara pripažįsta turėjusi perversmo organizavimu įtariamų karininkų sąrašą, bet nesugebėjusi visko užgniaužti pačioje pradžioje. „Tinklas buvo išsiaiškintas atliekant tyrimą, per kurį, reikia pripažinti, realus perversmas nebuvo laikomas labai tikėtinu“, – teigia vienas pareigūnas.

Turkų, – ne tik valdančiosios Teisingumo ir plėtros partijos, bet ir opozicijos šalininkų, – auka ginant šalies institucijas R. T. Erdoğanui siūlė puikią progą sutaikyti šalį, kurią kamuoja įsisiautėję teroristai ir politinis susiskaldymas, paskatintas autokratiško jo valdymo stiliaus. Sąmokslininkus pasmerkė visa parlamento opozicija ir laisvosios žiniasklaidos, kurios prezidentas nekenčia, likučiai. „Buvo tam tikro lygio dialogas, tam tikro lygio solidarumas, nematytas jau daug metų, – tai, kuo buvo galima remtis“, – sakė Nigar Göksel iš idėjų kalvės Tarptautinės krizių grupės. Bet R. T. Erdoğanas nepasinaudojo proga ir verčiau nusprendė išmėtyti priešus (tikrus ar įsivaizduojamus), išplėsti savo galias.

Kiekvieną vakarą ryškiai islamiškos pakraipos minios budi miestų aikštėse, kad galėtų pasipriešinti, jei atsirastų dar norinčių surengti pučą. Šalies pietuose, Gaziantepe, kur gubernatorius prasidėjus perversmui užblokavo vietos armijos bazę sunkvežimiais ir kitomis transporto priemonėmis, iš garsiakalbių liejasi muzika, atspindinti naujausiųjų laikų Turkijos istorijoje vykusias permainas: skamba osmanų laikų janyčarų būgnai, iš visos širdies pasaulietiškų kemalistų nacionalinis himnas ir į techno ritmą įpintos islamiškos mantros. „Yallah. Bismillah. Allahu akbar“, – skanduoja minia. Daugelis kelia keturis pirštus, saliutuodami ženklu, kurį pirmą kartą panaudojo Egipto islamistai, kai tenykštė armija nuvertė jų išrinktą prezidentą.

Minios kelia F. Güleno atvaizdus. Stambulo Taksimo aikštėje matyti vienas transparantas, kuriame jis vadinamas „šėtono šunimi“, o užrašas skelbia: „Tave ir tavo šunis pakarsime jūsų pačių pavadėliais.“ R. T. Erdoğanas teigia išties galįs sugrąžinti mirties bausmę. Jis atgaivino projektą Taksimo aikštėje pastatyti mečetę ir gretimame parke atkurti osmanų laikų kareivines, t. y. tą planą, dėl kurio 2013-aisiais kilo žiauriai malšinti masiniai protestai.

Kuo ilgiau R. T. Erdoğanas kurstys jį palaikančius islamistus ir nacionalistus, tuo labiau augs etninių ir sektantinių žiaurumų pavojus, įskaitant išpuolius prieš sekuliaristus, liberalus, alevitus ir kurdus. Šalies pietryčiuose, Dijarbakyre, kur įsikūrę kurdai, aktyvistai nusiteikę būti suimti. „Laukiu beldimo į duris“, – sakė viena kurdų žurnalistė, Teisingumo ir plėtros partijos aktyvistams socialiniuose tinkluose įtraukus ją į juodąjį sąrašą.

Neramu ir dėl to, kad dėl valymų Turkijos saugumo pajėgos pavojingai retinamos kaip tik tada, kai virš šalies pakibo dviguba kurdų ir džihadistų išpuolių grėsmė. „Karininkų korpuse nebūtume turėję tokių nuostolių, jei aštuonerius metus būtume kovęsi įprastame kare“, – tvirtino buvęs brigados generolas Haldunas Solmaztürkas.

Po šio nepavykusio perversmo, kaip ir po ankstesnių bandymų mesti iššūkį jo valdžiai, tik išaugo R. T. Erdoğano jėgos ar bent jau autokratiškumas. Ne vienus metus jis įtarė, kad užsienio ir vidaus priešai sudarė nedorą sąjungą, susimokę jį nuversti. Dabar, išgyvenęs realų perversmą, prezidentas gali duoti valią autoritariniams instinktams ir siekti naujų vykdomųjų galių.

Po šio nepavykusio perversmo, kaip ir po ankstesnių bandymų mesti iššūkį jo valdžiai, tik išaugo R. T. Erdoğano jėgos ar bent jau autokratiškumas.

Kiek toli jis eis? Kai kurie nelaukia, kol tai paaiškės. Keistai atrodė, kai kitą dieną po nepavykusio perversmo į restoraną prie Taksimo aikštės užsuko jaunavedžių pora – lygiai tiek jaučianti nerimą, kiek pakylėta. Nors praėjusią naktį aidėjo šūviai ir sprogimai, riaumojo naikintuvai, jie nusprendė nenukelti vestuvių. Bet jiems jau gana – po kelių dienų laukė kelionė į Vokietiją. Sutuoktiniai grįžti neplanavo.

2016 08 20 20:15
Spausdinti