Meniu
Prenumerata
antradienis, kovo 31 d.
Po perversmo – kontrperversmas
The Economist
Getty Images nuotr.

Nepavykęs pučas buvo kruviniausias Turkijos istorijoje. Atkirtis kelia ne mažiau nerimo.

Kareivių brutalumas bandant užgrobti valdžią daugeliui turkų iki šiol kelia siaubą. Kasdien atsiranda naujų kadrų ir pasakojimų, kas dėjosi tą ilgą ir kruviną naktį į liepos 16-ąją. Viename mobiliuoju nufilmuotame vaizdo įraše matyti, kaip per antskrydį netoli prezidento rūmų Ankaroje sunaikinama grupė niekuo dėtų žmonių. Kitame nelaimėlis skubiai griūva tarp tanko vikšrų, kad nebūtų sutraiškytas, stojasi ir vėl griūva siekdamas išsigelbėti nuo dar vieno tanko. Trečiame užfiksuoti į beginklius protestuotojus šaudantys kareiviai.

Girdėti pasakojimų, kad maištininkai grobė savo vadus. Generalinio štabo viršininkui, generolui Hulusi Akarui, padėjėjai liepė pasirašyti karo padėtį skelbiančią deklaraciją. Šiam atsisakius, jo kaklas buvo veržiamas diržu, bet generolas nepasidavė. Jis išbandymą išgyveno.

Užgrobti valdžią turkų kareiviai bando ne pirmą kartą. Susiformavusi per karinį maištą, nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio šiuolaikinė Turkija keturis kartus matė, kaip generolai nuverčia vyriausybę, kartais valdydami tiesiogiai, kartais ne (žr. grafiką). Net kai valdo civiliai, kariuomenė stebi fone, laikydama save sekuliarizmo sergėtoja nuo islamistų ir kitų radikalų. Pastarasis pučas kol kas kruviniausias: žuvo daugiau nei 230 žmonių, iš jų 145 civiliai, išėję į gatves stoti prieš sukilusius kareivius.

2016 08 20 21:15
Spausdinti