Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Per daug gerai

Pelnas gerokai per didelis. JAV reikia dozės konkurencijos.

Kadaise šios šalies oro bendrovės garsėjo dviem dalykais: klaikiu aptarnavimu ir dar baisesne finansine padėtimi. Ir šiandien keleiviai neišvengia paslėptų mokesčių, vėluojančių skrydžių, nudaužytų kelių, išklerusių sėdynių, prasto maisto. Bet pelno padangėje padėtis visai kitokia. Pernai JAV oro bendrovės uždirbo 24 mlrd. dolerių – daugiau nei „Alphabet“, „Google“ kontroliuojamoji įmonė. Net kai smukus naftos kainai atpigo degalai, kurie sudaro vienas pagrindinių oro bendrovių išlaidų, su vartotojais veik nepasidalyta prieaugiu dėl mažesnės savikainos, o pajamos liko panašios. Po praeitame dešimtmetyje įvykusio konsolidacijos raundo šioje šakoje dominuoja keturios įmonės, kurios laikosi griežtos finansinės drausmės ir turi daug bendrų akcininkų. Jų kapitalo grąža panaši į Silicio slėnio bendrovių.

Tai, kas pasakytina apie oro vežėjas, vis dažniau galioja ir JAV ūkiui kaip visumai. Dešimt pastarųjų metų pelnas augo daugumoje turtingų šalių, bet labiausiai JAV bendrovių. Pridėjęs didėjančią savininkų koncentraciją matai, kad susiglemžiami augančios ekonomikos vaisiai. Turbūt iš dalies dėl to du trečdaliai amerikiečių, įskaitant daugiau kaip pusę respublikonų, ėmė manyti, kaip rodo tyrimų bendrovės „Pew“ apklausos, kad ekonomika „nepelnytai palanki stipriems žaidėjams“. Vadinasi, turi prasmės prezidento posto siekiančių demokratų Hillary Clinton ir Bernie Sanderso žodžiai, kad ūkyje „nesąžiningai manipuliuojama“.

Pernai, pabrangus doleriui, taip pat dėl naftos kainos poveikio energetikos bendrovėms suminis pelnas smuktelėjo. Tačiau vertinant pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) jis kone siekia rekordines aukštumas (žr. 1 grafiką), o laisvieji pinigų srautai (bendrovių uždirbami pinigai, atėmus kapitalo investicijas) plūstelėjo dar įspūdingiau. Beveik rekordinį lygį siekia ir kapitalo grąža (atsižvelgus į prestižą). Du pastaruosius dešimtmečius dauguma bendrovių uždirba daugiau nei anksčiau. Taip pat pagausėjo itin pelningų bendrovių gretos.

Galimybės

Prasidėjus rimtai konsolidacijai, jų pelnas dar labiau šoktels. Po 2008 m. amerikiečių verslas pradėjo vieną didžiausių susijungimo raundų šalies istorijoje, vertą 10 trln. JAV dolerių. Anksčiau įmonės pirktos galvojant apie pasaulinių imperijų kūrimą, o dabar dažniausiai jungiamasi siekiant konsoliduotis Jungtinėse Valstijose, kad susijungusios bendrovės atsiriektų daugiau rinkos ir galėtų sumažinti sąnaudas. Tokios įmonės paprastai neapsimeta, kad tai, ką ėmusis tokių veiksmų pavyks sutaupyti, planuoja perkelti klientams; jei jų sinergijos įverčius laikysime tiesa, pelnas JAV dar ūgtels apie 10 proc.

Pelnas – kapitalizmo ašis. Iš jo investuotojai gauna grąžos, jis skatina inovacijas, rodo, kur investuo-ti išteklius. Sukaupus pelno, galima imtis drąsių naujų sumanymų. Jei šalyje pelnas per mažas, kaip antai Japonijoje, ją gali apimti nesveikas sąstingis. Pelną ignoruojančios įmonės, pavyzdžiui, valstybinės Kinijos bendrovės, blaškosi be tikslo kaip zombiai – jos gali ir kurti, ir sunaikinti vertę.

Tačiau visam ūkiui būdingas aukštas pelnas gali rodyti negalią. Vadinasi, yra bendrovių, labiau įgudusių nusiurbti turtą, o ne kurti naują, pavyzdžiui, kai išnaudojama monopolija. Įmonėms uždirbant daugiau, nei jos gali išleisti, gali sumažėti paklausa. JAV tai aktuali problema. Negalima sakyti, kad istoriniais standartais įmonės per mažai investuoja. Vertinant turto, prekybos apimties ir BVP kontekste, investicijų lygis gana normalus. Tačiau pinigų srautai vidaus rinkoje tokie dideli, kad net investavus dar lieka krūvos pinigų, apie 800 mlrd. JAV dolerių per metus.

Didelis pelnas įvairiais būdais skatina nelygybę. Gali būti ribojamas darbuotojams paskirstomų pajamų fondas. Vartotojai gali per daug mokėti už prekes. Tokio dydžio kaip JAV rinkoje kainos turėtų būti mažesnės nei kituose pramonės ūkiuose. Bet taip nėra. Nors šiandien JAV įmonės penktadalį pelno uždirba užsienyje, jos turi nepadorią paslaptį – tėvynėje jų nuosavybės grąža 40 proc. didesnė.

Aiškinant tokį JAV bendrovių pelningumą, dažniausiai remiamasi nacionalinių sąskaitų duomenimis, o jie rodo, kad tai, kiek per praėjusį dešimtmetį sumažėjo darbo jėgai tenkanti dalis, prilygsta maždaug 60 proc. pelno prieš mokesčius prieaugio vidaus rinkoje. Mokslininkai paprastai nurodo tris priežastis: technologijas, sudariusias sąlygas verslui darbininkus pakeisti mašinomis ir programine įranga, globalizaciją, leidusią gamybą lengviau perkelti į mažesnių sąnaudų šalis, ir sumažėjusį profsąjungų populiarumą.

Vis dėlto nė vienas šių punktų nepaaiškina didžiausią nerimą keliančio JAV pelno problemos aspekto – jos gajumo. Verslo teorija byloja, kad geriausiu atveju įmonės tik laikinai gali džiaugtis „konkurencinio pranašumo“ laikotarpiu, kai pinigai plaukte plaukia. Vėliau pamasintos supuola naujos bendrovės ir konkuruodamos nurėžia dosnias pelno maržas, numuša kainas ir padidina tiek užimtumą, tiek investicijas. Šiuo mechanizmu grindžiama Adamo Smitho aprašyta nematoma ranka.

JAV ta ranka atrodo keistai neveikli. Itin pelningai 2003 m. dirbusi JAV bendrovė (kai kapitalo grąža po mokesčių siekia 15–25 proc., atmetus prestižą) turėjo 83 proc. tikimybę ir 2013 m. išlikti labai pelninga. Anot konsultacijų bendrovės „McKinsey“, tas pats galiojo didesnę kaip 25 proc. grąžą gaunančiam verslui. Vienu dešimtmečiu anksčiau tikimybė siekė apie 50 proc. Peršasi akivaizdi išvada, kad senbuvėms JAV ūkyje – per daug gerai.

Joelis Kleinas, vadovavęs antimonopolinėms Teisingumo departamento (TD) operacijoms, 1998 m. pareiškė: „Šiandien mūsų ūkis toks konkurencingas, koks jau labai seniai buvo.“ Gal jis ir neklydo. Prasidėjus pokario bumui, JAV bendrovės išaugo į galingus konglomeratus. Antai XX a. 7-ajame dešimtmetyje kairiųjų pažiūrų ekonomistas Johnas Kennethas Galbraithas prognozavo, kad susiformuos simbiotinė pramonės valstybė, kurioje stambios įmonės glaudžiai bendradarbiauja su valdžia. Tačiau XX a. 9-ajame dešimtmetyje prasidėjo dereguliacija, ir į dalį šakų (telekomunikacijų, geležinkelių) įsiveržė konkurencija. O nauja akcininkų vertės doktrina paskatino išskirstyti stambias bendroves, pavyzdžiui, „RJR Nabisco“, ir sutelkti padrikus konglomeratus. Baigiantis XX a., JAV verslui teko užsienyje konkuruoti su mažų sąnaudų įmonėmis (tai paskatino skirti daug jėgų plėtrai svetur).

Atrodo, kad vėliau švytuoklė grįžo atgal. Milžiniškos bendrovės, ilgą laiką amerikiečius vertusios nerimauti, jog nukentės konkurencija, realiai neišsiplėtė. 2014 m., kaip ir XX a. pabaigoje, 500 stambiausių kotiruojamų įmonių teko apie 45 proc. visų JAV bendrovių pelno. Jos tiesiog labiau susitelkė. Galima sakyti, kad šioje strategijoje susipynė dviejų itin įtakingų verslo veikėjų filosofija. Jackas Welchas, kuris baigiantis XX a. du dešimtmečius vadovavo „General Electric“, patarė įmonėms trauktis iš rinkų, kuriose jos nedominuoja. O žymiausias XXI a. investuotojas Warrenas Buffettas liaupsina vadinamuoju gynybiniu grioviu – barjeru, kuris suteikia stabilumo ir leidžia nustatyti kainas, – apsijuosusias bendroves.

Pastaruoju metu JAV įmonės gynybinius griovius gilino pasitelkdamos šliaužiančiąją konsolidaciją. „The Economist“ ūkį suskirstė į maždaug 900 šakų, kurias apima kas penkerius metus atliekamas JAV ūkio surašymas. Dviejuose trečdaliuose jų 1997–2012 m. padidėjo koncentracija (žr. 2 ir 3 grafikus). Keturių didžiausių bendrovių svertinė vidutinė dalis kiekviename sektoriuje išaugo nuo 26 iki 32 proc.

Pastaruoju metu JAV bendrovės gynybinius griovius gilino pasitelkdamos šliaužiančiąją konsolidaciją.

Stebuklai

Šie duomenys atskleidžia, kurie sektoriai yra fragmentuoti, kurie koncentruoti ir kurie oligopoliniai, taip pat rodo, kokios pajamos buvo kiekvienu atveju. Fragmentuotose šakose, kai keturios didžiausios bendrovės kartu kontroliuoja mažiau kaip trečdalį rinkos, joms tenkanti pajamų dalis nuo 72 proc. 1997-aisiais nusirito iki 58 proc. 2012-aisiais. Koncentruotose šakose, kai keturios stambiausios įmonės kontroliuoja nuo trečdalio iki dviejų trečdalių rinkos, jų pajamų dalis išaugo nuo 24 iki 33 proc. O kiek mažiau kaip dešimtadalį veiklos atsiriekia šakos, kur keturioms didžiausioms bendrovėms tenka du trečdaliai arba daugiau prekybos apimties. Šiame oligopoliniame ūkio kampe susitelkę nišiniai koncernai – šunų maisto, akumuliatorių ir karstų, taip pat telekomunikacijų, farmacijos ir kredito kortelių bendrovės.

Koncentracija nebūtinai rodo susimokymą. Gali prisidėti taisyklės, pastojančios kelią konkurentams. Senbuvėms bandant taisykles pakreipti į reikiamą pusę, verslo išlaidos lobizmui per tą laiką šoktelėjo dvigubai. Augant nematerialiojo turto, ypač patentų, svarbai, pakilo gebėjimo valdyti šakos reguliuotojus ir bylinėjimosi keliamų iššūkių vertė.

Stambių bendrovių gebėjimas paveikti vis didesnį taisyklių margumyną ir laviruoti tarp jų gali paaiškinti, kodėl JAV smulkiųjų įmonių steigimo rodikliai veik siekia žemiausią lygį nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio (nors „Kauffman Foundation“ rengiamas pradedančiojo verslo indeksas pastaruoju metu rodo gyvybės kibirkštis). Smulkiosioms įmonėms paprastai stinga ir apyvartinio kapitalo, reikalingo biurokratinėms plonybėms ir ilgai besitęsiančioms teismo byloms, ir lobistinių galių pakeisti taisyklėms, atsižvelgiant į savus tikslus. Lobistinės įtakos ir teisinio išmanymo trūkumas taip pat gali padėti paaiškinti, kodėl išsikvėpė užsienio bendrovės. XX a. paskutiniame dešimtmetyje į JAV suplūdo nuotykių ieškotojai iš svetur, ir užsienio bendrovių kontroliuojamoms įmonėms tenkanti produkcijos dalis nuolat augo. Bet užsienio kapitalistai, atrodo, pritrūko jėgų. Nuo 2003-iųjų jiems tenkanti dalis nekinta ir lieka ties maždaug 6 proc. nuo privačiojo verslo produkcijos.

Kitas veiksnys, galėjęs prislopinti pelno pokyčius, yra auganti milžiniškų institucinių akcininkų, tokių kaip „BlackRock“, „State Street“ ir „Capital Group“, įtaka. Jiems drauge daugumoje JAV bendrovių, įskaitant konkuruojančias tarpusavyje, priklauso 10–20 proc. Teiginiai, kad jie nevengia imtis nesąžiningų manipuliacijų, neatrodo įtikinami, ypač kai tokie fondai dažnai seka indeksais – už juos nusprendžiama, ką pirkti ir parduoti. Tačiau jie gali duoti toną, pavyzdžiui, reikalauti, kad vadovai drausmingai laikytųsi kainodaros, ir riboti investicijas. Bendrai tai galėtų slopinti konkurenciją.

Gana keblu gynybinių JAV verslo priemonių poveikį išreikšti skaičiais. Pelnas – tai dar ne viskas. Yra šakų (puikus pavyzdys – bankai), kur vaikantis rentų kyla elitinių darbuotojų gaunamas užmokestis. Bet padėtį galima apytikriai įsivaizduoti, visų bendrovių gaunamą pelną suskirsčius į „eilinį“ ir „neeilinį“. Pastaruosius 50 metų kapitalo grąža vidutiniškai siekė apie 10 proc. (atmetus prestižą), ir būtent tokios paprastai reikalauja investuotojai, todėl tarkime, kad tai „eilinis“ pelnas. Jį viršijantį laikysime „neeiliniu“ pelnu (jį lemia genialios inovacijos, išmintingos praeities investicijos į nematerialųjį turtą, pavyzdžiui, prekės ženklus, o gal konkurencijos trūkumas). Šiuo metu „neeilinis“ S & P 500 bendrovių pelnas sudaro apie 300 mlrd. JAV dolerių per metus, ir tai prilygsta trečdaliui apmokestinto veiklos pelno, arba 1,7 proc. BVP.

Pinigų negali būti per daug

Maždaug ketvirtis neįprasto JAV įmonių pelno pasiskirsto po įvairius sektorius. Kapitalo grąža, koncentracija ir kainos augo daugelyje ūkio segmentų. Imta griežčiau kontroliuoti kabelinės TV šaką, ir daugeliui amerikiečių tenka naudotis monopolininko paslaugomis – pastaruosius penkerius metus kainos stiebėsi dukart greičiau nei infliacija. Vienoje W. Buffetto mėgstamų šakų, geležinkeliuose, dėl konsolidacijos krovinių vežimo kainos nuo 2004 m. realiai pakilo 40 proc., o kapitalo grąža – beveik dvigubai. Koncentracijos tendenciją iliustruoja pernai gruodį paskelbtas siūlomas „Dow Chemical“ ir „DuPont“ susijungimas. Vėliau bendroves planuojama išskirstyti į tris specializuotas įmones, ir kiekviena iš jų savo rinkoje užims didesnę dalį, nei prieš sandorį buvo atsiriekusi kiekviena pradinė bendrovė. Teigiama, kad toks planas padės sutaupyti 3 mlrd. JAV dolerių sąnaudų. Nuo 2008 m. susijungdamos JAV įmonės siekė iš balanso išbraukti periodines metines sąnaudas, kurių vertė – apie 150 mlrd. JAV dolerių. Retas verslas, jei tai ne reguliuojama komunalinių paslaugų įmonė, viešai planuoja laimėjimą perkelti vartotojams.

Koncentracija – užkrečiama. Į augančią bendrovių galią netrukus ima reaguoti įmonės iš kitų, susijusių klientų ir tiekėjų grandinės dalių, todėl pradeda plėstis. „Google“ įsivyravus internetinėje skrydžių ir viešbučių paieškoje, pozicijas stiprinti suskubo pagrindinė internetinė kelionių agentūra „Expedia“ ir per pastaruosius porą metų nusipirko dvi pagrindines konkurentes. Virš viešbučių kambarių užsakymo pakibus milžiniškų internetinių kelionių svetainių dominavimo šmėklai, konsoliduotis panūdo ir viešbučių savininkai. Antai kovo mėnesį „Marriott“ sutiko pirkti „Starwood“. (Gali būti, kad pasiūlymą pateiks ir kinų bendrovė „Anbang“).

Dar maždaug ketvirtis neįprasto pelno tenka sveikatos priežiūros šakai, kur grupė farmacijos įmonių ir medicininės įrangos gamintojų bendrai gauna 20–50 proc. kapitalo grąžą. Čia apstu specialių interesų, galioja patentų taisyklės, užtikrinančios laikiną inovatyvių naujų vaistų ir išradimų monopoliją. Galiausiai didžiąją dalį su sveikatos priežiūra susijusių pirkinių JAV kontroliuoja draudimo bendrovės. Keturios stambiausios – „Anthem“, „Cigna“, „Aetna“ ir „Humana“ – turi planų susijungti ir suformuoti dvi didesnes įmones.

Likusi neįprasto pelno dalis tenka technologijų sektoriui, kur tokios bendrovės kaip „Google“ ir „Facebook“ atsiriekia 40 proc. ar daugiau rinkos. Tokia skvarba rodo, kad siūlomi produktai (kai kurie vartotojams nemokami) yra populiarūs ir išradingi. Nors šiandien bendrovė dominuoja, rytoj ji gali sulaukti „Nokios“ ar „Blackberry“ likimo. Antai „Apple“ vertė 11 kartų didesnė nei numatomos jos šių metų pajamos, ir atrodo, kad investuotojai tikisi jos nuosmukio. Tokios bendrovės kaip „Uber“ ir „Airbnb“ – retas ūkį sutrikdantis reiškinys, kai aršiai konkuruojama su senbuvėmis.

Bet daugelį šių argumentų galima apversti. Investuotojai „Alphabet“, „Facebook“ ir „Amazon“ vertina ne kaip itin rizikingas, o kaip tvarią rinkos dalį turinčias įmones, kurioms tinklo efektas ir sukaupti duomenys galiausiai leis gauti monopolininkams būdingą pelną. („Alphabet“ yra viena didžiausių lobisčių, pernai išleidusi 17 mln. JAV dolerių.) Technologijų pasaulyje prarasti statusą nėra taip blogai, kaip galima įsivaizduoti. „Microsoft“ veiklos pelnas šiandien dukart didesnis nei 2000-aisiais, kai J. Kleinas bendrovei iškėlė antimonopolinę bylą. O dalies investuotojų itin vertinamos dalijimosi ekonomikos pradedančiosios įmonės daugiausia siekia dominuoti savo rinkose. Šiandien jų sudeginamus kalnus pinigų galima pateisinti tik tuo atveju, jei galiausiai jos subręs, užims nemenką rinkos dalį ir bus labai pelningos.

Anksčiau didelio ir stabilaus pelno laikotarpiai baigdavosi. 1967 m. J. K. Galbraithas pranašavo jaukų, bendradarbiavimu grįstą verslo pasaulį, o jau po trejų metų iš to nieko neliko: smogus recesijai, pelnas BVP atžvilgiu sumažėjo trečdaliu. Šiandien pelnas taip pat gali būti pažeidžiamas labiau, nei atrodo. Jei galiausiai ims augti atlyginimai, pelno marža tikriausiai sumažės. Per kelis pastaruosius ketvirčius vos sumenko kotiruojamų bendrovių pelnas vienai akcijai, nors labiausiai dėl stipraus dolerio ir mažėjančių pajamų iš naftos. Dalis vertybinių popierių biržos stebėtojų teigia, kad tai jau yra tolesnio nuosmukio ženklas. Realaus nuosavo kapitalo pelningumo ir vyriausybės obligacijų pajamingumo atotrūkis gali reikšti didesnį nei anksčiau bendrovių rizikingumą, nenormaliai žemą obligacijų pajamingumą arba pelnui gresiantį ciklinį nuosmukį.

Kad ir kaip būtų, sunku nustatyti, koks mechanizmas nuleistų pelną į normalesnį lygį. Investuotojai bei valdytojai gynybiniu grioviu apsijuosusioms įmonėms ir toliau taiko neįprastai didelius pelno daugiklius. Kabelinės TV sektoriui neva riesta dėl „Netflix“ ar „Amazon Prime“. Bet 2015 m. kabelinės TV paslaugas teikianti „Charter Communications“ už 79 mlrd. JAV dolerių, arba 26 kartus už jos laisvuosius pinigų srautus didesnę sumą, nusipirko „Time Warner Cable“, vadinasi, ji mano turėsianti galimybę pakelti kainas. 2015 m. pirkdama „Kraft Foods“, „Heinz“ (iš dalies valdoma W. Buffetto) sumokėjo sumą, 31 kartą viršijančią jos laisvuosius pinigų srautus, ir skubiai sumažino išlaidas, kad padidėtų pelningumas, nes ji manė, kad konkurentės nekelia grėsmės.

Pakirpti sparnus

Galbūt pelną apribos antimonopolinės taisyklės. Iš esmės šia sritimi užsiima TD ir Federalinė prekybos komisija (FPK), nors dalis sektorių, pavyzdžiui, geležinkelių ir telekomunikacijų, taip pat turi savus reguliuotojus. TD ir FPK bando kontroliuoti susijungimų ir įsigijimų bumą. Jos nesistengia užginčyti kiekvieno sandorio, bet atsirenka naują precedentą sukuriančius atvejus ir pradeda teismų procesą: iš 15 tūkst. 2005–2014 m. sudarytų sandorių, atidžiai patikrinti apie 3 proc.

Abi įstaigos aprėpia daug sričių. TD yra blokavęs vietos sandorius, pavyzdžiui, 2011 m. AT & T sumanytą „T-Mobile USA“ perėmimą, taip pat prie koncentracijos pasaulinėje sferoje galėjusius atvesti tarptautinius susivienijimus, tokius kaip 2015 m. planuotą lustus gaminančių „Applied Materials“ ir „Tokyo Electron“ susijungimą. FPK daug laiko skiria sveikatos priežiūros sričiai. Ji neleido susijungti ligoninėms ir kovojo su konkurentų papirkimu, kai baigus galioti patentams farmacijos bendrovės bando įtikinti generinių vaistų gamintojas nepradėti gaminti konkuruojančių produktų. TD įtariai stebi oro bendroves.

Ši sistema turi du apribojimus. Vienas jų – konstitucinis. Abiejų įstaigų darbas – per teismus kontroliuoti, ar nepažeidžiamas įsigalėjęs, brandus įstatymų rinkinys. Tai joms suteikia nuostabią galimybę išvengti atviro politinio kišimosi ir lobizmo, bet sykiu riboja jų veiklos sritį. Daug svarbių temų nėra jų kompetencijos sritis. Šiais laikais, kai nepaprastai svarbi intelektinė nuosavybė, jos negali nagrinėti, ar ne per ilgi patentų terminai, ar ne per didelė jų apsauga. Joms nevalia gilintis, ar negali būti, kad ilgalaikėje perspektyvoje stambių technologijų platformų, tokių kaip „Google“, verslo modelis priklauso nuo monopolinių rentų, kurias garantuoja milžiniškos, neatkartojamos duomenų sankaupos. Joms leidžiama tik paviršutiniškai pasidomėti, ar nenormaliai dideli instituciniai akcininkai, turintys kone kiekvienos bendrovės akcijų, negali netiesiogiai jų paskatinti riboti konkurenciją, arba panagrinėti, kodėl smulkiųjų įmonių padėtis atrodo prasta. Jų tikslas – kontroliuoti neteisėtą elgesį, o ne keisti pasaulį. Jos per mažai aprėpia.

Kitas apribojimas – intelektinis. JAV antimonopolinis aparatas yra buvęs ir atlaidus (1915–1935 m.), ir griežtas (1936–1972 m.). XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje ėmė vyrauti Čikagos laisvosios rinkos minties mokykla. Teismus smarkiai paveikė atkaklus jos tvirtinimas, kad nereikėtų atmesti stambių susijungimo sandorių naudos efektyvumui. Antimonopolines gaires, kuriose teigta, jog iš principo bet koks sandoris, kuriame dalyvauja 35 proc. arba daugiau rinkos užimanti bendrovė, laikytinas įtartinu, pakeitė ne toks bendras požiūris, kai reguliuotojai vis atidžiau tiria konkretų sandorio poveikį. Siekdami išsiaiškinti, ar sandoris apriboja vartotojų pasirinkimą arba leidžia įmonėms didinti kainas, jie tirs konkrečių regionų mikrorinkas.

Ar kas nors rinksis muškietą vietoj graižtvinio šautuvo arba kirvį vietoj skalpelio? Įmantrus procesas leidžia reguliuotojams reikalauti gudrių teisės gynimo būdų, pavyzdžiui, atsisakyti kontroliuojamųjų įmonių. Bet pasinėrę į duomenis ir puikių precedentų duodančias teismų nutartis, antimonopoliniai mokslininkai gali išsisukti nuo nerimą keliančių klausimų. Jei rinkos išties konkurencingos, kodėl atsirado tiek daug įmonių, kurios teigia, kad stambių sandorių sukuriamą sąnaudų sinergiją gali pasilaikyti sau, o ne išdalyti vartotojams? Kodėl investuotojai jomis tiki? Kodėl kapitalo grąža beveik visur augo?

Šie teisiniai ir intelektiniai antimonopolinio aparato apribojimai konkurencijos klausimą perkelia į politinę sritį. Deja, šiuo metu ten netrūksta be nuovokos naudojamų, į netinkamus taikinius nukreiptų muškietų ir kirvių. Kol kas, pajutę nepasitikėjimą šalies ūkio sistema ir krūvas pinigų joje užsidirbančiomis įmonėmis, amerikiečiai reikalavo protekcionizmo ir įsikišti valdžios įstaigas. Reikia apriboti laisvąją prekybą. Svarbu labiau reguliuoti sveikatos priežiūros bendroves. Būtina diskriminuoti užsienio įmones, ypač kinų. Privalu priverstinai didinti atlyginimus. Reikia didinti įmonėms taikomus mokesčius.

Prisiminimai apie ateitį

Niekur nekalbama apie alternatyvų būdą. Juo būtų siekiama paskatinti rimtą konkurenciją, kad ji supurtytų jaukiai įsitaisiusias amerikiečių verslo senbuves. Būtų rimtai bandoma atsisakyti popierizmo ir profesinės veiklos licencijavimo programų, kurios smaugia smulkųjį verslą ir atgraso naujokes. Būtų apsvarstyta, ar nereikia sušvelninti taisyklių, kurios perdėtai saugo kai kurias intelektinės nuosavybės teises. Būtų imtasi aktyvesnių, nors ir mažiau nušlifuotų antimonopolinių veiksmų. Būtų pradėtas rimtesnis pokalbis apie tai, ar protinga, kai daugumą šalies duomenų valdo kelios milžiniškos bendrovės. Būtų peržiūrėtas visas įmonių lobizmo klausimas, nes tai tapo svarbiu senbuvių apsaugos mechanizmu.

Naujas įsipareigojimas skatinti konkurenciją galėtų būti tas optimizmo šaltinis, kurio taip ieško JAV.

Nebe tie laikai, kai stambios bendrovės JAV įdarbindavo daug žmonių: šalyje S & P 500 bendrovių darbuotojai sudaro tik apie dešimtadalį visų užimtų amerikiečių. Naujos įmonės daugiau investuotų, priimtų didesnį būrį žmonių ir senbuves priverstų papildomai investuoti, kad jos liktų konkurencingos. Jei tai skamba kaip graži svajonė, prisiminkite pastarojo dešimtmečio skalūnų revoliuciją. Nors šiai šakai kirto žemos naftos kainos, tai retas pavyzdys, kai verslumo dvasia kibo į apkerpėjusią verslo sritį, ir laimėjo visi. Naujas įsipareigojimas skatinti konkurenciją galėtų būti tas optimizmo šaltinis, kurio taip ieško JAV. Juk galų gale tik padori godumo dozė ir tikėjimas geresne ateitimi skatina žmones pradėti nuo nulio ir bandyti įveikti gynybinį griovį, kuris juosia JAV verslą.

2016 04 28 13:13
Spausdinti