Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
JAV DEMOKRATAI
Pasaulis pagal Warren
The Economist
Scanpix
Naujų svajonių laikas.

Elizabeth Warren turi daug planų ir jie suteiktų JAV kapitalizmui naują formą – į gera ir į bloga

1936 m. Franklinas Delano Rooseveltas apie didžiąsias jo perrinkimo nenorinčias įmones sakė: „Jos vieningai manęs nekenčia – tegul nekenčia, aš neprieštarauju.“ Demokratų nominacijos kitų metų prezidento rinkimuose siekianti E. Warren mano panašiai. Žiniose išgirdusi apie didelių įmonių vadovų nerimą, kad ji gali tapti prezidente, politikė tviteryje parašė: „Aš – Elizabeth Warren ir man ši žinia patinka.“

Masačusetsui atstovaujanti senatorė E. Warren, anksčiau dėsčiusi Harvarde, pirminių demokratų partijos rinkimų rinkėjams siūlo užmojais F. D. Roosevelto „Naujajam kursui“ nenusileidžiantį paketą – iš pagrindų pertvarkyti JAV kapitalizmą. Jis vertinamas palankiai.

Spalio 23 d. „The Economist“ išvedė nuomonių apklausų vidurkį, ir tuo metu Joe Bidenas, surinkęs 25 proc., tik nesmarkiai pirmavo prieš E. Warren, kurią palaiko 24 proc. (žr. 1 grafiką). Lažybų punktuose politikė – aiški favoritė, o jos šansai gauti nominaciją vertinami beveik 50 proc. Lyginama su dabartiniu prezidentu, apklausose ji pirmauja prieš Donaldą Trumpą.

E. Warren palaikymo pirminiuose rinkimuose ieško iš esmės tose pačiose žmonių grupėse kaip Vermontui atstovaujantis senatorius Bernie Sandersas. Bet ideologiškai jie ryškiai skiriasi. B. Sandersas sakosi esąs „demokratinis socialistas“, kalba apie klasių kovą ir nori, kad darbuotojams priklausytų 20 proc. didelių įmonių. Tai patinka daugumai senosios kairės, sulaukia ir naujų kairiųjų, pavyzdžiui, Niujorkui atstovaujančios Alexandrios Ocasio-Cortez, palaikymo. O E. Warren sakosi esanti „kapitalistė iki pat kaulų čiulpų“. Pernai ji teigė: „Man patinka, ką gali rinkos. Būtent jos duoda mums turtus, jos sukuria galimybes.“ B. Sandersas niekada taip nepasakytų.

Vis dėlto jos liaupsės turi svarbią išlygą: „Bet tik teisingos rinkos, taisykles turinčios rinkos.“ E. Warren manymu, taisyklės, pagal kurias veikia JAV rinkos, yra neteisingos. Jos akimis, sistemą korumpuoja pinigai, paversti politiniu kapitalu. Todėl neapmokestinama diduma anglies junginių emisijos, auga technologijų milžinių galios, sveikatos priežiūros sektoriuje dominuoja oligopolijos. Šie rinkos trūkumai – arba, remiantis tokiu požiūriu, rinkos sabotažas – kenkia konkurencijai ir didina pajamų nelygybę, todėl milijonai dirbančių šeimų „vos laikosi“. Siekiant ištaisyti padėtį, reikia įvairiausių reformų.

Turbūt nereikėtų stebėtis, kad toks vertinimas džiugina pirminių demokratų rinkimų rinkėjus. Sveikam kapitalizmui svarbu sveika konkurencija. Bet per porą pastarųjų dešimtmečių dviejuose trečdaliuose JAV sektorių padidėjo rinkos koncentracija. Konkurencija turėtų riboti pelną, įmonėms kovojant dėl klientų, o Jungtinėse Valstijose pelningumas smarkiai išaugo.

Vertinant realiais terminais, 1 proc. daugiausia uždirbančių amerikiečių pajamos 2016 m. buvo 225 proc. didesnės nei 1979 m. (žr. 2 grafiką). Vidurinės klasės pajamos ūgtelėjo tik 41 proc. Dėl įtemptos padėties darbo rinkoje šiandien JAV dirbantys asmenys įgiję tokių derybų galių, kokių seniai neturėjo, bet tai neatsveria ilgalaikės tendencijos, krypstančios į nelygybę – tiek tarp 1 proc. daugiausia uždirbančių ir visų kitų, tiek tarp baigusių aukštąsias ir mažiau kvalifikuotų darbuotojų. Daugelis žmonių neįperka aukštojo mokslo, geros sveikatos priežiūros ir padoraus būsto. Palyginti su turtingomis valstybėmis, JAV fiksuojamas vienas didžiausių skurdo lygių, o vidutinė gyvenimo trukmė – viena žemiausių.

Kovojant su nelygybe, E. Warren siūlo apsupti priešą. Taikant „išankstinį paskirstymą“, kurį pasiūlė Jeilio profesorius Jacobas Hackeris, būtų siekiama padidinti ikimokestines dirbančių šeimų pajamas ir riboti ekonominį pelną, laikomą neteisingu, – taip neutralizuoti nelygybę skatinančius veiksnius. Todėl numatoma visa seka veiksmų, kurie padėtų išskaidyti arba sutramdyti dideles įmones ir geriau aprūpinti darbuotojus. Numatomas ir senas geras perskirstymas, bandant per mokesčius ir išlaidas atitaisyti jau padarytą žalą. E. Warren ne tik atšauktų D. Trumpo sprendimą sumažinti mokesčius, bet ir įvestų naujų, taikomų didelėms įmonėms ir turtuoliams. Po tokių žingsnių ne vieną dešimtmetį mažėję šiems subjektams taikomi mokesčiai išaugtų taip, kaip nekilo beveik 100 metų.

Visas 100 mln. JAV dolerių viršijantis įmonių pelnas būtų papildomai apmokestintas 7 proc. tarifu. Kaip bazė būtų imamas ataskaitose nurodytas įmonių pelnas, o ne apmokestinamasis pelnas, kaip numato dabartiniai įstatymai. Abu rodikliai dažnai smarkiai skiriasi – daug pelningų įmonių lobistinėmis priemonėmis pasiekusios, kad Kongresas patvirtintų mokesčių lengvatas, moka mažai mokesčių. Didesni tarifai būtų taikomi ir daugiausia uždirbančių žmonių atlyginimams. Pasak E. Warren, dėl to, kad iki 2035 m. socialinės apsaugos (viešųjų pensijų planų) sistemoje gali atsirasti nemenkas trūkumas, kaltas „nepakankamas turtingųjų indėlis“. Maždaug dviem procentams didžiausias pajamas gaunančių namų ūkių politikė įvestų naujus beveik 15 proc. mokesčius.

Viliojanti gausybė

Nepamirškime turto mokesčio. Nusitaikiusi į pačius turtingiausius E. Warren žada, kad 50 mln. JAV dolerių viršijančiam grynajam turtui bus taikomas 2 proc. metinis mokestis ir iki 3 proc. pakils 1 mlrd. dolerių viršijančiam turtui. Turtingi žmonės visaip stengiasi išvengti tokių mokesčių. Be to, labai sudėtinga išsiaiškinti, kiek jie turėtų mokėti, ir tai viena priežasčių, kodėl tokie mokesčiai taikomi tik trijose iš turtingų šalių, nors 1990 m. taikė 12.

Antipatiją, kurią politikei jaučia didžioji JAV verslo elito dalis, neabejotinai sustiprina jausmas, kad išrinkus E. Warren nukentėtų jų kišenė, o įmonėms tektų prievarta keistis. Tačiau daugeliui rinkėjų yra patraukli mintis apie socialinio draudimo išmokas pagyvenusiems asmenims, nemokamas valstybines studijas ir visuotinę vaikų priežiūros sistemą, kurias, kaip ir kitas idėjas, būtų galima finansuoti iš surinktų trilijonų.

Kaip rodo nepriklausoma vyriausiojo „Moody’s Analytics“ ekonomisto Marko Zandi analizė, dalis planų teigiamai atsilieptų ir ekonomikai. Kampanijoje dalis M. Zandi ataskaitų jau paskelbta, bet kol kas nepasidalyta su nemokamomis valstybinėmis studijomis ir studentų skolų anuliavimu susijusiais jo skaičiavimais, kurie gali būti mažiau palankūs. (E. Warren komanda atsisako tai patvirtinti arba paneigti.) „Iš esmės ji ras pinigų tam, ką siūlo, – sakė M. Zandi. Vienintelė išimtis – „Medicare for All“. – Man neaišku, iš kokių pinigų ji viską finansuos. Manęs ji neprašė tai įvertinti.“

„Medicare for All“ – tai B. Sanderso pasiūlytas nacionalizuotos sveikatos priežiūros planas, kuriam E. Warren pritaria. Planas iliustruoja, kokio masto permainas E. Warren numato (žr. 3 grafiką). Jį įvedus, būtų atsisakyta privataus sveikatos draudimo sektoriaus, kurio rinkos vertė siekia 530 mlrd. JAV dolerių. Tradiciškesni senatorės varžovai pirminiuose rinkimuose ėmė spausti ją atsakyti, ar siekiant finansuoti šią programą, kuriai per metus reikia 3 trln. JAV dolerių, neteks padidinti mokesčių vidurinei klasei. Įtikinamo atsakymo ji kol kas nerado, nors teigia, kad atsakymas bus.

Pavojuje atsidurtų ir privatus kapitalas. Senate politikė pristatė „Grobikiškų Volstrito veiksmų užkardymo įstatymą“, numatantį keisti privataus kapitalo įmonių darbuotojų pajamų apmokestinimo tvarką. Dabar jie moka kapitalo prieaugio ir investicijų mokestį, sudarantį tik 23,8 proc. uždarbio. Politikės plane numatyta, kad jie mokėtų iki 37 proc. pajamų mokestį. Bet ne visi šiam sektoriui taikomi E. Warren planai susiję su pelno perskirstymu. Išankstinio paskirstymo planui reikia galių mažinti tokią kapitalo koncentraciją. Pasak šio sektoriaus įmonių vadovų, įstatyme numatytos solidarios privataus kapitalo atsakomybės priemonės iš esmės reikštų jų verslo galą. Fondus administruojantiems ir į juos investuojantiems partneriams tekusi atsakomybė už įsigytų įmonių skolas ir pensijų išlaidas būtų našta, kuri atvirosioms bendrovėms netaikoma, ir atbaidytų institucinius investuotojus. Tai paliestų 8 tūkst. įmonių nuosavybę (biržoje kotiruojamų bendrovių yra apie perpus mažiau).

Kitos įmonės taip pat būtų išskaidytos. Senatorė atkurtų Glasso-Steagallo įstatymą, kuriuo su indėliais susijusi bankų veikla atskiriama nuo rizikingesnio investicinio verslo. Federaliniai reguliuotojai daliai milžinių leido pasididinti galias, įsigijus potencialias varžoves.

E. Warren šiuos susijungimus atšauktų. Gyvybės mokslų sektoriaus milžinei „Bayer“ tektų parduoti 2018 m. įsigytą „Monsanto“, kurios veikla susijusi su sėklomis ir chemikalais, o „Facebook“ tektų atskirti „Instagram“ ir „WhatsApp“. Internetinės prekybos platformos, kurių bendros pajamos viršija 25 mlrd. JAV dolerių, būtų reguliuojamos kaip „platforminių paslaugų įmonės“ ir nebegalėtų siūlyti savo produktų bei paslaugų reguliuojamose platformose. „Google“ tektų parduoti internetinės reklamos biržą, o „Amazon“ negalėtų prekiauti savo prekybos platformoje.

E. Warren nori apskritai didesnės įmonių atskaitomybės. Stambių įmonių valdybose 40 proc. vietų būtų skirta darbuotojų atstovams. Visoms daugiau kaip 1 mlrd. JAV dolerių pajamų gaunančioms įmonėms būtų privaloma federalinė registracija su reikalavimu, kad valdybos tarnautų ne tik akcininkų interesams, bet ir nepamirštų atliktų arba neatliktų veiksmų poveikio įmonės darbuotojams, tiekėjams, kaimynams, aplinkai ir t. t. Valstijų generaliniai prokurorai galėtų kreiptis su prašymu, kad komercijos departamentas panaikintų įmonės registraciją, jei atrodys, kad ji nepaiso minėtųjų normų.

Šiuo atžvilgiu ji gali teigti niekuo neišsiskirianti. Rugpjūtį beveik 200 įmonių vadovų, įskaitant Jamie Dimoną iš „JPMorgan Chase“, Alexą Gorsky iš „Johnson & Johnson“ ir Dougą McMilloną iš „Walmart“, davė pažadą, kad bus „visokeriopai atsidavę visoms suinteresuotoms grupėms“. „Absoliučiai jai pritariu, kad verslas turi nepamiršti suinteresuotų grupių, ne tik akcininkų“, – teigė programinės įrangos milžinės „Salesforce“ vadovas Marcas Benioffas. Tačiau E. Warren nori, kad valstybė prižiūrėtų, kaip vykdomi tokie pažadai.

Klausimas, ar gausūs E. Warren planai duotų norimą poveikį. Neaiškūs ir nenumatyti padariniai. Didelio investicinio banko sąsajos su kreditų rinkomis gali būti tokios, kad kilus krizei valstybei tektų jį gelbėti, net jei indėliais jis neužsiima. Į valdybas įtraukti darbuotojai turbūt išrūpintų didesnį darbo užmokestį, bet dėl to atsiranda kitų komplikacijų. Pasak Luigi Zingaleso iš Čikagos universiteto, tarptautinės įmonės būstinė gali būti JAV, bet daugiau darbuotojų dirbti kitose šalyse. Kodėl darbuotojų iš JAV balsas turėtų būtų svaresnis už dirbančių svetur? Atkalbėtos nuo perėmimų, įmonės turėtų mažiau galimybių prisitaikyti prie laikų ir keistis. Bet L. Zingalesui ir daugeliui kitų daugiausia nerimo kelia mintis apie įmonių registraciją, kurią federalinė vyriausybė galėtų anuliuoti. „Įsivaizduokite, kad galią taip persekioti įmones turi D. Trumpo administracija“, – sakė mokslininkas.

Ne visi išankstinio paskirstymo planai nutaikyti pažeminti galinguosius. Kaip dauguma demokratų kandidatų, E. Warren nori mokamų šeimos atostogų, 15 JAV dolerių federalinio minimalaus valandinio atlyginimo jau po penketo metų, vyriausybės investicijų į mokymus ir reformų, kurios padėtų žmonėms lengviau burtis į profsąjungas. Be to, ji uždraustų priverstinį arbitražą ir pasižadėjimo nekonkuruoti nuostatas, kad darbuotojai turėtų daugiau galimybių užginčyti darbdavių sprendimus ir rasti naują darbą. „Laisvai samdomo darbo“ įmonės privalėtų traktuoti joms dirbančius žmones kaip etatinius.

Dvilypumas

E. Warren ne tik siekia pakeisti verslo taisykles, bet mano, kad vyriausybė gali daug prisidėti prie JAV konkurencingumo užtikrinimo per pramonės politiką ir protekcionizmą. Naujai įsteigtam Ekonominės plėtros departamentui būtų pavesta kurti darbo vietas amerikiečiams. Jei kuriant produktą moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra būtų finansuojami iš mokesčių mokėtojų kišenės, toks produktas turėtų būti gaminamas JAV.

Regis, tokiai E. Warren politikai galėtų pritarti ir D. Trumpas. Ir tai ne vienintelis atvejis. E. Warren žada, kad jai vadovaujant būtų „aktyviau administruojama mūsų valiutos vertė, siekiant skatinti eksportą ir gamybą vidaus rinkoje“, nes kitos šalys manipuliuoja savo valiutų kursais. Ji nori, kad nauji vartotojams, kaimo vietovėms ir kiekvienam šalies regionui atstovaujantys komitetai galėtų vilkinti prekybos susitarimus, jei dėl jų nerimauja. Kadangi visada atsiras tokių, kuriems koks nors prekybos susitarimas kels nerimą, tai skamba kaip prekybos susitarimų galas.

Scanpix
Ir vėl taikiklyje.

Dėl to išryškėja E. Warren kapitalizmui būdinga prieštara. Daug politikės teikiamų vidaus politikos pasiūlymų pateisinami siekiu didinti konkurenciją. Jei bus blokuojami konkurencijai nepalankūs sandoriai, „Facebook“ gali būti nemalonu, bet visi kiti iš esmės išloš. Tačiau pramonės ir prekybos politikoje jos meilė konkurencijai išgaruoja. Ji lieka tik tradicinė protekcionistė.

Kaip pavyzdį imkime švarią energiją. Aplinkos apsaugos politika E. Warren – proga pasirinkti populiarumo taškų ir apsaugoti JAV gamybą. Ji nori, kad būtų pagreitintai atsisakyta anglies junginiais neteršiančios branduolinės elektros ir uždrausta gavyba iš skalūnų, kuri ne tik suteikė JAV didžiausios pasaulio naftos tiekėjos statusą, bet ir davė daug pigių gamtinių dujų. Demokratų rinkėjams tokie siekiai patinka, bet dėl to JAV perėjimas prie švaresnės energijos kainuotų daugiau ir prarastų dalį veiksmingumo. Paklausk elektra iš akmens anglimis kūrenamų elektrinių prekiaujančio žmogaus, ko norėtų Kalėdoms, ir branduolinės energijos bei pigių dujų atsisakymas bus pirmuose sąrašo punktuose.

Lobizmas E. Warren atgrasus. Politikė siūlo „perteklinio lobizmo mokestį“, kuris lobizmui daugiau kaip 5 mln. JAV dolerių per metus išleidžiančioms įmonėms pasiektų 75 proc. Tačiau jos pasirinktas kelias sukuria daug daugiau tiesioginių vyriausybės investicijų, kurių įmonės gali siekti lobizmu. Neatrodo, jog ją jaudintų galimybė, kad vyriausybę užvaldys savo rato žmonės, jei jie tinkami ir turi tinkamų ketinimų. Verta pabrėžti, kad kurdama Vartotojų finansinės apsaugos biurą (kol kas tai – didžiausias jos pasiekimas dirbant valdžios institucijose) E. Warren jo vadovui suteikė neįprastai daug galių ir autonomijos.

E. Warren bandė vengti praktikos dėliodama planą siekti Volstrito vadovų ir stambių rėmėjų pagalbos. Jos sprendimus nulėmė konsultacijos su profesoriais ir idėjų kalvėmis. Tačiau akademiniuose rateliuose E. Warren idėjos kelia diskusijas.

Kadangi naujų jos siūlomų mokesčių duodamas įplaukas ketinama išleisti, paklausa ūkyje neturėtų mažėti. Išaugus konkurencijai gali būti daugiau inovacijų. Dėl finansuojamos vaikų priežiūros gali pasipildyti darbo jėgos gretos, o dėl finansuojamos sveikatos priežiūros atsirasti daugiau noro siekti svajonių. Vis dėlto netvarkingai griaunant skalūnų ir privataus kapitalo sektorius, tęsiant konfrontacijas prekyboje ir dėl galimybės, kad išaugus mokesčiams bus mažiau paskatų dirbti ir investuoti, tikėtinas neigiamas poveikis.

Baracko Obamos Nacionalinei ekonomikos tarybai vadovavęs profesorius Larry Summersas ir Natasha Sarin iš Pensilvanijos universiteto šiemet teigė, kad turto mokestį būtų sunku rinkti ir jis gali slopinti verslumą. Be to, jie mano, kad įplaukos būtų mažesnės, nei teigiama E. Warren agitacijoje.

Aišku, pajamų nelygybė šiek tiek sumažėtų, ypač apmokestinus gaunančius daugiausia. Ekonomistai Emmanuelis Saezas ir Gabrielis Zucmanas iš Kalifornijos universiteto Berklyje, padarę įtaką E. Warren mokesčių politikai ir parašę naują knygą apie nelygybę, skaičiuoja, kad jos pasiūlymai padidintų 0,01 proc. turtingiausių amerikiečių mokamus mokesčius. Šiuo metu jų sumokami mokesčiai siekia 33 proc. ikimokestinių pajamų, bet dalis išaugtų iki 61 proc. Tačiau apmokestinant pačius turtingiausius kovoti su nelygybe galima tik iki tam tikros ribos. Daug lems E. Warren politika, kaip pagerinti nesaugios vidurinės klasės gyvenimą, pavyzdžiui, sveikatos draudimas ir vaikų priežiūros finansavimas.

Kaip iškris kauliukai

Kadangi E. Warren radikalumu toli lenkia didžiąją demokratų dalį, daug politikės planų būtų sušvelninta, net jei 2020 m. jos partijai atitektų Senatas ir pavyktų išlaikyti Atstovų Rūmus. Jei Senato kontrolė išliktų respublikonų rankose, jos galimybės būtų daug mažesnės. Nors liktų erdvės veikti.

Aplinkos apsaugos agentūra galėtų anuliuoti D. Trumpo administracijos sprendimą atšaukti reguliavimą. Federalinė vyriausybė galėtų įgyvendinti griežtesnius darbo standartus, pavyzdžiui, viešajame sektoriuje įvesti 15 JAV dolerių minimalų valandinį atlyginimą. E. Warren paskirti Federalinės prekybos komisijos ir Teisingumo departamento nariai galėtų anuliuoti jau patvirtintus susijungimus ir atmesti naujus, nors tokie sprendimai veikiausiai būtų užginčyti teismuose. Jai paklusni Nacionalinė darbo santykių taryba galėtų nuspręsti, kad „netinkamai priskyrus“ darbuotojus nepriklausomiems rangovams pažeidžiami darbo įstatymai, ir taip padaryti galą laisvai samdomo darbo rinkai. Politikės galia spręsti prekybos ir muitų klausimus liktų iš esmės nesuvaržyta.

Stiprūs rezultatai likus keletui mėnesių iki pirmųjų pirminių balsavimų ir metams iki rinkimų nereiškia garantuotos pergalės. Bet demokratų rinkėjams patinka tai, ką jie mato. Kvinipiakų universiteto neseniai atliktoje apklausoje 40 proc. respondentų teigė, kad E. Warren politikos idėjos yra geriausios; J. Bideną palaikė 16 proc., o B. Sandersą – 12 proc. Vadinasi, partijoje bręsta reali permaina, net jei iki naujo „Naujojo kurso“ dar trūksta. JAV įmonių vadovams reikėtų ne tik nerimauti dėl E. Warren pasiūlymų, bet ir suprasti, kad ji nebėra nukrypimas nuo normos, kaip kadaise galėjo atrodyti.

2019 12 13 09:10
Spausdinti