Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Nuliai, vienetai ir Vokietija

Didžiausias Europos ūkis turi priežasčių nerimauti, kad perėjimas prie skaitmeninių technologijų kėsinasi jį išstumti iš pramonės lyderio pozicijų

Šeimos įmonė „Trumpf“, 1923-iaisiais įkurta netoli Štutgarto, visada turėjo vieną kertinę misiją – gaminti daiktus, kurie gamina daiktus. Ji pradėjo nuo motorinių rankinių žirklių ir kitų įrankių, skirtų dirbti su metalo lakštais. Vėliau išrado gamybos mašinas su skaitmeninio valdymo sistema. Po to viena pirmųjų įdiegė lazerius metalui pjaustyti. Ji – puikus pavyzdys, kaip vokiečių pramonės įmonė, priskiriama Mittelstand (pažodžiui – „vidutinis verslas“), praauga savo klasę. Šiandien „Trumpf“ dirba apie 10 tūkst. žmonių visame pasaulyje, o prekybos apimtis siekia 2,7 mlrd. eurų per metus.

Nauji „Trumpf“ siekiai kontrastuoja su jos šaknims, susijusioms su metalo darbais ir kita technika. Šiandien ji nori kurti naują, grynai programine įranga ir duomenimis grįstą verslą. Lapkritį įmonė pristatė internetinę platformą „Axoom“, sujungusią „Trumpf“ ir kitų gamintojų mašinas. Analizuodama iš mašinų surinktus duomenis ši platforma padeda klientams organizuoti gamybą, pavyzdžiui, įspėja, kad baigiasi medžiagos, arba užsako jų tiesiai iš tiekėjo. Panašiai kaip išmaniuosiuose telefonuose, „Axoom“ platformoje veiks kitų tiekėjų „programėlės“, pavyzdžiui, skirtos darbams planuoti arba numatyti, kada mašinoms reikės atsarginių dalių.

Šios įmonės bandymas keistis iliustruoja šuolį, kurio reikia Vokietijos ir kitų šalių gamintojoms. Plačiai aptartas daiktų internetas (DI) jau ateina į cechus: pramoninėse mašinose ir jų pagamintuose produktuose vis daugiau jutiklių, taip pat naudojamas interneto ryšys.

Daugelyje sektorių, nuo statybų įrangos iki automobilių, tai keičia taisykles. Gaminti daiktus nebėra taip svarbu, dabar esmė – žinoti. Dažniausiai klestės ne ta įmonė, kuri gamina puikius produktus, o surenkanti geriausius duomenis ir juos apibendrinusi siūlanti geriausias skaitmenines paslaugas. Daugiausia gali išlošti kontroliuojančios „platformą“ – programinę įrangą, sujungiančią įvairius įrenginius, duomenis bei paslaugas ir leidžiančią kitoms bendrovėms toje aplinkoje siūlyti savo sprendimus. Kaip „Trumpf“ sukurta „Axoom“.

Kiekviena pramonės šalis turėtų siekti kontroliuoti šiuos pokyčius (žr. 1 grafiką). Tai ypač aštriai jaučia Vokietija, kur būgštavimus, kad perėjimas prie skaitmeninės rinkos gali nuversti nuo pramonės lyderės pjedestalo, pagardino „Volkswagen“ skandalas dėl suklastotos emisijos. Pasak „Deutsche Telekom“ vadovo Timotheuso Höttgeso, pusė mūšio įvaldyti skaitmeninį pasaulį baigėsi pralaimėjimu: „Dabar kyla klausimas, kaip laimėti antrą pusę?“

Ne, Vokietijos įmonės nesiliovė kurti inovacijų. Atvirkščiai, dažna skaitmenindama produktus ir cechus toli išsiveržė į priekį. Bet žengiant į skaitmenines erdves produktų ir gamyklų išmanumas – tik pirmas etapas, kaip naujoje ataskaitoje teigia Vokietijos nacionalinė mokslo ir inžinerijos akademija („Acatech“). Dar reikia pasiūlyti išmaniųjų paslaugų, naudojant duomenis iš tinklą sudarančių prietaisų bei kitą informaciją, be to, užsidirbti iš naujų verslo modelių. Jei bendrovė nepajėgi kurti tokių pasiūlymų, ji „gali greitai prarasti konkurencingumą“.

Išmaniosios paslaugos nebūtinai turi tiksliai atitikti pagrindinę produkto paskirtį. Antai Gabrielis Seiberthas iš „Accenture“, teikiančios IT ir konsultavimo paslaugas, skaičiuoja, kad aukštos klasės automobilio skaitmeninė sistema prilygsta 20 asmeninių kompiuterių ir per vieną kelionės valandą sukuria 25 gigabaitus duomenų. Pasak jo, automobilių gamintojoms nevertėtų apsiriboti transporto priemonių gamyba, verčiau pagalvoti, kaip gauti pelno kuriant pramogų ir elektroninės komercijos paslaugas, pasiekiamas, pavyzdžiui, transporto priemonėse įrengtuose ekranuose. „Automobilis bus žmogaus skaitmeninio gyvenimo centre“, – teigė G. Seiberthas.

Vokietijoje tai paliečia ypač jautrią stygą. Bijoma, kad tenykštės automobilių gamintojos, kurioms tiesiogiai ar netiesiogiai dirba vienas iš septynių šalies gyventojų, gali virsti elementariomis mažai pelningomis suvirintojomis, kai JAV technologijų milžinės daugiausia uždirba siūlydamos programinę įrangą ir automobilines pramogų sistemas, o kažkada gal ir pačios ims kurti automobilius.

„Apple“ ir „Google“ spaudžia automobilių gamintojas diegti jų sukurtas operacines sistemas, skirtas automobilių pramogų įrangai, kuri realiai rinks aibes kitų duomenų apie transporto priemones ir keleivius. Automobilių bendrovės pradeda susiprotėti, jog užleidus šią teritoriją kiltų pavojus, kad jų gaminių sukuriami duomenys nebebus jų valdos, kaip nuogąstauja „Daimler“ strategijos vadovas Wilko Starkas. Gali baigtis kaip „Samsung“, kurios išmanieji telefonai neša ribotą pelną, nes tenka priklausyti nuo „Google“ sukurtos mobiliosios operacinės sistemos „Android“.

Dėl tokios ateities neramu ne tik Vokietijos automobilių gamintojoms. JAV technologijų milžinės taip pat bando kurti platformas išmaniesiems namams, renkančias buitinių prietaisų, šildymo sistemų ir pan. duomenis. „Kontroliuojantys tokias platformas valdys ateitį“, – pareiškė „Acatech“ vadovas Henningas Kagermannas, terminu „Pramonė 4.0“ („Industrie 4.0“) pavadinęs bendras Vokietijos verslo pastangas pereiti prie skaitmeninės ir internetinės ateities.

Nors tvyro susirūpinimas, kai kuriais atžvilgiais šios šalies pramonė atrodo gerai pasirengusi priimti įsivyraujančias paslaugas ir platformas. Vadovai supranta grėsmę. Leidybos milžinė „Axel Springer“ įvedė tendenciją Vokietijos įmonėse, aukštus vadovus keliems mėnesiams išleidusi į Silicio slėnį. Ši patirtis paskatino ją investuoti į konsultacijų bendrovę ausį rėžiančiu pavadinimu „Hy!“, kuri seno sukirpimo vadovus supažindina su pradedančiuoju verslu ir padeda jiems planuoti skaitmeninę transformaciją.

Dalis bendrovių jau pasinaudojo įžvalga, kad skaitmeninės platformos yra jų ateitis. Viena tokių – „Trumpf“. Kita – metalu prekiaujanti „Klöckner“, sukūrusi platformą, skirtą plieno gamintojoms susisiekti su statybų bendrovėmis ir kitais klientais. Vokietijos inžinerijos ir gamybos milžinės taip pat pradėjo naujoves vertinti rimtai: „Bosch“ siūlo „IoT Suite“ (DI paketą), kuris padeda kitoms įmonėms kurti naujas paslaugas tinklą sudarantiems prietaisams. Kartu su kitomis bendrovėmis „Deutsche Telekom“ sukūrė išmaniųjų namų platformą „Qivicon“, bandydama konkuruoti su „Apple“ ir „Google“ sprendimais.

Pagalbos ranką tiesia vyriausybė. Ji ėmėsi iniciatyvos „Pramonė 4.0“ srityje, sukūrusi griozdišką struktūrą, įtraukiančią visus nuo verslo asociacijų ir ministerijų iki profsąjungų ir mokslininkų. Tik korporatyvizmo tradicijomis pasižyminčioje šalyje kaip Vokietijoje gali nutikti taip, kad siekiant padidinti verslo gyvumą ir reakciją į pokyčius pridygtų tiek iniciatyvinių komitetų, darbo grupių ir konsultacinių tarybų.

Pirma, šia biurokratija bandoma parengti novatoriškų skaitmeninių paslaugų bandymo šablonus bei poligonus ir paviešinti įdomius pavyzdžius. Antra, ji siekia dvi grupes įtikinti, kad reikia keistis, t. y. mažesnes Vokietijos Mittelstand įmones ir pramonės profsąjungas, kurios pagal šalies „bendro sprendimo“ darbo santykių modelį turi balsą priimant daugelį sprendimų dėl valdymo. „Labai svarbu sulaukti pritarimo“, – teigė aukšto rango pareigūnas Matthiasas Machnigas, ūkio ministerijoje vadovaujantis „Pramonės 4.0“ veiklai.

Daugelio Vokietijos pramonės įmonių (beje, ir jų analogų kitose šalyse) laimei, jos turi daugiau laiko prisitaikyti nei vartotojus aptarnaujančios bendrovės. Vartotojų rinkose skaitmeninės naujokės gali spėriai užimti dominuojančią padėtį, išnaudodamos daliai technologijų platformų būdingą „tinklo efektą“ – kuo daugiau žmonių jas naudoja, tuo daugiau jose programėlių ir kitų pasiūlymų, o sykiu auga jų pranašumas prieš varžoves. Būtent todėl Vokietijos automobilių ir šildymo įrangos gamintojos baimingai žiūri, kaip „Google“ kuria savavaldes mašinas ir išmaniuosius termostatus.

Pramoninės įrangos ir kitų verslui skirtų produktų, kuriuos gamina dažna Vokietijos įmonė, rinkos veikia kitaip, kaip aiškinama lapkritį paskelbtoje ataskaitoje, kurią parengė idėjų kalvė „Stiftung Neue Verantwortung“ ir kitos organizacijos: jose procesai vyksta lėčiau, jos sudėtingesnės. Senbuvių profesinę patirtį sunku kopijuoti, o svarbiausia – dažnai jos kontroliuoja visus produktų sukuriamus duomenis. Todėl tokiame versle tinklo efektas mažesnis.

Gal tai ir nuramina Vokietijos gamintojus, bet čia dar ne viskas. Pirma, platformos klesti tik tada, kai jas naudoja kitos bendrovės, programuotojai ir klientai. Dauguma didžiųjų IT įmonių išaugo prižiūrėdamos tokias „ekosistemas“, bet gamintojoms bus sunku. Kaip sako technologijų analitikas Sangeetas Paulas Choudary, gamintojoms būdingas „nuoseklaus proceso mąstymas“: įmonė užsako atsargų, iš jų gamina produktus, tada juos pristato klientams. O dabar reikia mąstyti kaip sodininkui: puoselėti parką, kuris patraukia ir įtraukia kitas bendroves bei klientus. Tik tada jis gali vešėti.

Antra, paprastai sėkmės sulaukia atvirosios platformos – tai dažniausiai reiškia, kad jų savininkai skatina kitas bendroves, įskaitant konkurentes, kurti platformoms tinkamas programas. „Bosch“, „Trumpf“, „Siemens“ ir kitos įmonės teigia esančios atviros, bet neaišku, ar realiai jos bus labai svetingos. Vokietijoje vadovai linkę manyti, kad visas būtinas paslaugas gali pasiūlyti patys, – jiems nepatinka mintis į savo platformą kviesti kitus. Jei šios šalies automobilių gamintojos įveiks norą varžytis tarpusavyje, joms gali pavykti sukurti operacinę sistemą automobiliams, kuri imtų dominuoti. Bet kažin ar iš bendrovės „Nokia“ perkamą „Here“, kuriančią skaitmeninius žemėlapius, BMW, „Daimler“ ir „Volkswagen“ priklausantis „Audi“ padalinys pavers tikra platforma. Savininkiškumo jausmas Vokietijos pramonės įmonėms taip pat kliudo kurti atvirojo kodo programinę įrangą arba dalyti kitų formų intelektinę nuosavybę – skirtingai nei JAV elektromobilių gamintoja „Tesla“, kuri siekdama paskleisti sukurtą technologiją leido laisvai naudotis patentų saugomu turiniu.

Nedrąsu bendrinti

Trečia, platformų esmė – bendrinti jose sukaupiamus duomenis. Geriausios naujos paslaugos dažnai sukuriamos apibendrinus informaciją iš įvairių šaltinių. Bet Vokietijoje tai gali būti sunku. Viena kliūčių – privatumas: šalyje ne tik galioja griežti duomenų apsaugos įstatymai, bet ir plačiai paplitęs įtarus požiūris į bet kokią veiklą, kuri kvepia bandymu užsidirbti iš informacijos. Naujas konsultacijų bendrovės „Deloitte“ tyrimas atskleidė, kad net tarp jaunesnių vokiečių beveik dviem trečdaliams neramu, jog jų automobilių sukurti duomenys bus parduoti. Daugelis vokiečių įtariai vertina vadinamąjį Plattform-Kapitalismus, kai naujose rinkose dominuoja įtakingi užsienio tiekėjai, tokie kaip „Google“ ir „Facebook“ (žr. 2 grafiką). Toks dominavimas laikomas ne visai sąžiningu ir amerikietiško „kaubojų kapitalizmo“ pavyzdžiu. Dėl to Vokietijos bendrovės dar mažiau nori kurti ir siūlyti savo platformas. Mittelstand įmonės taip pat nėra nusiteikusios dalytis duomenimis – jos būgštauja, kad gali prarasti intelektinės nuosavybės kontrolę, o kartu ir konkurencinį pranašumą.

Ketvirta ir paskutinė kliūtis susijusi su Vokietijos organizacine kultūra. Nors įmonėse hierarchija reiškia mažiau nei kadaise, jose ir šiandien valdoma iš viršaus į apačią, taip pat nepatariama rizikuoti. Siekiant sukurtų platformų ir paslaugų sėkmės, jas reikia patikėti atskiroms komandoms, savotiškoms vidinėms startuolėms. Taip pat reikia nusiteikti nutraukti projektą, jei jis niekaip neįsibėgėja. Dažna Vokietijos milžinė šiandien turi vadinamųjų akceleratorių, padedančių plėtoti naujas verslo idėjas, bet tai dažnai daroma tik dėl viešųjų ryšių. Reta įmonė nuveikė tiek, kiek „Klöckner“, kuri Berlyne, toli nuo Duisburgo, kur įsikūrusi centrinė būstinė, įsteigė inkubatorių vidinėms startuolėms, siekdama į skaitmeninę erdvę perkelti visą įmonės tiekimo grandinę.

Skaitmeniniam pasauliui nepasiruošęs ir dažnas darbuotojas. Vokietijos universitetuose informatikai mokosi panašiai kaip inžinieriai, tad yra orientuoti į tikslumą, kaip aiškina Clemensas Westerkampas iš Taikomųjų mokslų universiteto Osnabriuke. Kuriant itin patikimas sistemas, reikalingas daugeliui sektorių, toks mąstymas, pasak jo, rimtas pranašumas. Bet programinės įrangos ir duomenų pasaulyje tai trūkumas, nes ten svarbiau greitai mąstyti ir rizikuoti. „Kovoje dėl pramoninių platformų vokiškas tikslumas susirems su amerikietišku greitumu“, – sako C. Westerkampas.

Kovoje dėl pramoninių platformų vokiškas tikslumas susirems su amerikietišku greitumu.

Kam rūpi vartotojai

Daugelio vadovų inžinerinis išsilavinimas taip pat paaiškina, kodėl jiems svarbiau tobulinti pamažu, o ne staiga didinti produktų funkcionalumą ir patogumą. „Vokiečiai tikrai puikiai geba mažinti Spaltmaß – tarpus tarp automobilio kėbulo dalių“, – sakė Christophas Keese, vienas iš kelis mėnesius Silicio slėnyje praleidusių „Springer“ vadovų, savo patirtį aprašęs paveikioje knygoje. Bet Vokietijos produktų naudotojo sąsajos – kitas reikalas. Pasak Ch. Keese, dažnai jos tokios sudėtingos, kad ekrane dažniausiai matai užrašą Anwenderfehler („naudotojo klaida“).

Kultūriniai skirtumai aiškiai matyti Silicio slėnį palyginus su Štutgarto apylinkėmis – vokišku pramoniniu tokio slėnio analogu. Užsukęs į „Google“ kompleksą Mauntin Vju rasi apie 30 valgyklų. Jos ilgai dirba ir siūlo nemokamai pasistiprinti. Kartais pasipainios koks savavaldis, bet dažniau išvysi, kaip zuja ryškiaspalviai dviračiai, darbuotojų minami iš vieno pastato į kitą. Štai „Bosch“ komplekse Gerlingene atėjus pietų metui darbuotojai miniomis traukia į didžiulę bendrą įmonės kavinę. O įspūdingiausias transportas – žalios savaeigės žoliapjovės, kad veja prie bendrovės biurų pastato visada būtų idealiai nupjauta.

Vis dėlto būtų nesąžininga nepaminėti neseniai netoli, Liudvigsburge, įkurtos „Bosch“ pradedančiųjų platformos. Ji jau priglaudė kelias bendroves. Viena sukūrė belaidį jutiklį, skirtą šparagų derliui didinti. Kita gamina žemės ūkio robotus, kurie naikina piktžoles. Vokietijos gamintojos aiškiai keičiasi. Tik klausimas, ar jos sugebės keistis gana greitai.

2016 02 04 08:00
Spausdinti