Prenumerata

antradienis, vasario 18 d.

Siūlomame Rusijos ir Vokietijos susitarime dėl dujų JAV užuodžia negerą kvapą.

Kaip vinilinės plokštelės ir pakeltos apykaklės, grįžta JAV ir Europos kivirčai dėl rusiškos energijos. XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje Vakarų Vokietijos gyventojus suerzino, o prancūzus transatlantinio aljanso galą skelbti paskatino Ronaldo Reagano bandymai užkirsti kelią sovietiniam dujotiekiui, Sibiro dujas tiekiančiam į Europą. Šiandien veikėjai šiek tiek pasikeitė, bet dauguma argumentų liko tie patys. Siūlomas rusiškų dujų dujotiekis „Nord Stream 2“ (NS2) Vokietijai – solidus projektas, kuris sumažins energijos kainą ir užtikrins atsargas. Amerikiečių politikai (ir buvusios komunistinės Rytų Europos šalys) įžiūri Kremliaus sąmokslą siekiant didinti Europos priklausomybę nuo pigių rusiškų dujų. Jie smerkia Vokietijos silpnabūdiškumą. Naujuoju dujotiekiu (šalininkai tikisi, kad jis pradės veikti 2019-ųjų pabaigoje) dujos nuo Rusijos krantų Baltijos jūroje tekėtų tiesiai į Greifsvaldo uostą Vokietijoje, ir jau veikiančio dujotiekio „Nord Stream 1“ pajėgumai būtų padvigubinti. Dujotiekio gynėjų, įskaitant penkių Europos bendrovių konsorciumą, kuris padengs pusę 9,5 mlrd. eurų siekiančios dujotiekio kainos, teigimu, jis padės panaikinti numatomą stabilios Europos dujų paklausos ir mažėjančios gavybos Nyderlanduose bei Šiaurės jūroje atotrūkį. Šiam požiūriui pritaria Vokietijos vyriausybė, ypač Socialdemokratų partija (SPD) – jaunesnioji koalicijos partnerė. (Buvęs Vokietijos kancleris iš SPD, Gerhardas Schröderis, vadovauja NS2 valdybai.) Kai kurie vokiečiai tyliai tikisi, kad NS2 galėtų jų šalį paversti Europos energetikos centru. Skeptikams – tokioms šalims kaip Lenkija ir Baltijos valstybės, Europos Komisijos energetikos ekspertams, užsienio politikos aršuoliams ir saujelei nepritariančių Vokietijoje – tokie argumentai atrodo trumparegiški. Pasak jų, vokiečiams kainos dėl NS2 gal ir mažės, bet Rytų Europos gyventojams, grandinėje esantiems toliau, pakils. Tai kerta iškeltam ES tikslui didinti energijos šaltinių įvairovę (ES dujų rinkoje Rusijai bendrai tenka 34 proc., bet kai kuriose šalyse gerokai daugiau). Kremliaus remiamam energetikos milžinui „Gazprom“ NS2 padės apeiti Ukrainoje nutiestus dujotiekius, ir ukrainiečiai neteks gerų sumų už tranzitą. NS2 apsunkinus esamų tiekimo kanalų padėtį, Ukrainai taip pat gali tekti su kepure rankose derėtis su didžiausiu priešu (Kijevas nuo 2015 m. neimportuoja dujų tiesiai iš rusų koncerno). „Gazprom“ jau yra parodęs, kad noriai veliasi į energetikos karus. Kam didinti jo arsenalą? Dabar deginantį kokteilį papildė toksiška JAV politika Rusijos atžvilgiu. Birželį Senatas patvirtino dvipartinį įstatymo projektą, kuris, be kitų dalykų, leistų Iždo departamentui taikyti sankcijas užsienio įmonėms, kurios investuoja į Rusijos vamzdynus. (Kol kas tai ne įstatymas – laukiama debatų Atstovų Rūmuose, ir Donaldas Trumpas dar nepareiškė nuomonės apie jo pranašumus.) Šis žingsnis išgąsdino Europos bendroves ir įsiutino kai kuriuos politikus. „Europos apsirūpinimas energija – Europos, o ne Jungtinių Amerikos Valstijų reikalas“, – bendrame pareiškime grūmojo Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis ir Austrijos kancleris Christianas Kernas. Abu ypač siuto, kad įstatymo projekte raginama didinti JAV suskystintųjų gamtinių dujų eksportą – toks sprendimas reikštų, jog rusiškos dujos iš dalies blokuojamos, siekiant padėti JAV energetikos bendrovėms. Vokietijos kanclerė Angela Merkel davė suprasti, kad palaiko ministrą. Senato įstatymo projektui pasirinktas siaubingas laikas. Birželio 26 d. 28 ES vyriausybės pradėjo diskusijas, ar leisti Europos Komisijai (EK) derėtis dėl NS2 sąlygų tiesiai su Rusija. Anot A. Merkel, ES institucijoms nėra reikalo kištis į grynai komercinį sumanymą. Bet tokios šalys kaip Švedija ir Danija, kurios turi išduoti aplinkosaugos leidimus, jei projektas bus plėtojamas, nori, jog dalyvautų EK, kad neliktų vienos prieš Kremlių. NS2 priešai, kaip antai Lenkija, mano, jog įtraukus EK gali pavykti pristabdyti projektą. Diskusija bus nuostabus Vokietijos gebėjimų palenkti nuomonę Europos klube testas.

Nežiūrėkite į Angelą

A. Merkel pagrindine Vladimiro Putino prieše Europoje laikančius stebėtojus jos pozicija turbūt glumina labiausiai. Kanclerė padeda organizuoti Rusijos ir Ukrainos derybas. Nepaisydama opozicijos tėvynėje ir svetur, ji palaikė ES sankcijas Rusijai už grobiamas žemes. Jos strategija atrodė esąs vadovėlinis europinės lyderystės pavyzdys, kai Vokietijos interesai atidedami į šalį dėl didesnio tikslo – ES vienybės ir pasipriešinimo išoriniams agresoriams. Vis dėlto nebyli, bet aiški kanclerės parama NS2 rodo, kad gali reikėti pakoreguoti vertinimą. Jos įsipareigojimai Ukrainai abejonių nekelia ir V. Putino melai ją siutina. Bet Vokietija niekada neprisiėmė europinės ar pasaulinės lyderystės vaidmens, kurį jai daugelis norėtų primesti, ypač energetikos politikoje. Pašaliečiai neturėtų stebėtis matydami, kad Vokietija elgiasi kaip bet kuri kita Europos šalis – teikia pirmenybę saviems vartotojams ir bendrovėms (dvi iš penkių į NS2 investuojančių įmonių yra vokiečių). JAV kišimasis gali tik sustiprinti Berlyno ryžtą apginti savo komercinius interesus.

EK mielai paskandins dujotiekį popierizme, jei ES vyriausybės duos progą.

Tie, kurie viliasi pristabdyti NS2, verčiau žiūrėtų į Briuselį. EK mielai paskandins dujotiekį popierizme, jei ES vyriausybės duos progą. Teisiniai jos protai sako, kad Bendrijos energetikos teisė netaikoma į vidaus rinką nepatenkantiems jūriniams vamzdynams. Bet EK nepatinka NS2 ir ji nepasitiki „Gazprom“, kuri, kaip manoma, piktnaudžiauja dominavimu rinkoje. „Jei „Gazprom“ būtų „Statoil“ (Norvegijos nacionalinė energetikos bendrovė), nebūtų bėdos“, – sako vienas pareigūnų. Taigi dar gali būti paprašyta, kad NS2 laikytųsi kai kurių ES teisės aspektų, įskaitant teisę dujotiekiu naudotis trečiosioms šalims ir kainodaros skaidrumą. Ukrainos nerimą galima sumažinti reikalaujant, kad „Gazprom“ įsipareigotų po 2019 m., kai baigsis dabartinė sutartis, nenutraukti tiekimo esamais dujotiekiais. Tai gali numalšinti baimę, kad NS2 dalį Europos ne vienam dešimtmečiui pavers rusų įkaite. Bet prieš tai gali nepasisekti tūkstantis dalykų.