Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Nežinomi keliai pirmyn

Turtingų šalių politikams reikia pagalvoti apie radikalius kovos su nauju nuosmukiu būdus

Pastarąjį dešimtmetį kone kiekvieną kartą metų pradžioje atrodė, kad nerimą keliančių pasaulio ekonomikos aspektų daugiau, nei priežasčių turėti viltį. Naujosios tradicijos nenugalėjo ir pirmą 2016 m. savaitę. Daugelį besivystančių rinkų apniko didžiulės skolos, lėtas augimas, smunkantis valiutos kursas, kylanti infliacija. Nerimas dėl Kinijos, antro pasaulyje didžiausio ūkio, ypač sunkiai suvaldomas. Jei jos apsukos prislops, bus baugu dėl kitų besivystančių rinkų perspektyvų, o jei ji išliks aktyvi, baimę kels nuolat augančios skolos, nes tai netvaru. Euro zonos bėdos priblėso, bet sunku džiūgauti matant chronišką būklę ir neaiškią prognozę.

Daug vilčių teikė JAV ūkis. Kai kurie tenykščiai rodikliai išlieka geri. Būsto rinkoje beveik nematyti silpnumo apraiškų. Tebekuriamos naujos darbo vietos. Tačiau vienas po kito lenda artėjančios recesijos ženklai. Paskutinį 2015 m. ketvirtį ūkio augimas, atrodo, užstrigo. Mažėja įmonių pelnas. Prekių atsargų lygis viršija normą. Federalinės rezervų sistemos (FED) duomenimis, sugriežtinta bankų skolinimo stambioms bendrovėms tvarka. Vienas atidžiai stebimas Tiekimo valdymo instituto (Institute for Supply Management, ISM) indeksas rodo, kad sausį jau ketvirtą mėnesį iš eilės menko gamybos aktyvumas. Ši negalia ištiko ne vien gamyklas – į žemiausią lygį per beveik dvejus metus nusirito ir ISM negamybinis indeksas.

Stiprėjantis nerimas atsispindi finansų rinkose. Vertybinių popierių biržų indeksai smuko, ypač veikiami bankų vertybinių popierių, kurie nuo metų pradžios JAV prarado 16 proc. vertės. Šios šalies ūkiui nepakanka jėgų pasaulio ekonomikai ištempti; gali neužtekti net ir pačiam nenuskęsti.

Investuotojus apėmęs pesimizmas atkartoja ne tik recesiją rodančius ženklus. Dar didesnis rūpestis – jei ta recesija prasidės, politikai neturės daug variantų, kaip su ja kovoti. Kone visose turtingojo pasaulio šalyse trumpalaikės palūkanų normos yra arti nulio. Kiekybinio skatinimo (kai už centrinio banko pinigus perkamos vyriausybės obligacijos) potencialas ribotas. Ilgalaikės palūkanų normos jau žemos, o toliau jas mažinant pradėjus dar vieną kiekybinio skatinimo raundą vargu ar būtų labai išjudinta bendra paklausa. Mokesčių karpymas arba viešųjų išlaidų didinimas dar turi potencialo padėti kovoje su recesija. Bet investuotojams neramu, kad maža galimybių ar noro finansuoti fiskalines skatinamąsias priemones, prisiimant dar daugiau skolos. JAV viešoji skola nuo 64 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) 2008 m. pakilo iki 104 proc. 2015-aisiais, euro zonos – nuo 66 iki 93 proc., Japonijos – nuo 176 iki 237 proc.

Jei virš pasaulio ekonomikos pakibus naujai grėsmei politikai atrodo bejėgiai, iš dalies taip yra todėl, kad jie beveik neturi kuo pasigirti po ankstesnių pastangų.

Jei virš pasaulio ekonomikos pakibus naujai grėsmei politikai atrodo bejėgiai, iš dalies taip yra todėl, kad jie beveik neturi kuo pasigirti po ankstesnių pastangų. Po kelių kiekybinio skatinimo raundų, skirtų pinigų į ūkius įmesti, pagrindinių turtingojo pasaulio centrinių bankų balansai išsipūtė iki 20–25 proc. BVP (žr. 1 grafiką). Japonijos banko turtas sudaro net 77 proc. BVP. O infliacija užsispyrusiai nesiekia centrinių bankų užsibrėžto 2 proc. tikslo. JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Japonijoje nedarbo lygis krito ir priartėjo prie buvusio prieš krizę. Bet tų, kurie turi darbą, našumas veik neaugo, tad bendras BVP kilo vangiai. Tai riboja galimybes didinti realų darbo užmokestį ir surinkti mokesčius, kurių reikia vyriausybės skolai padengti.

Nuviliančius rezultatus knieti aiškinti neišbandytomis politikos priemonėmis, pasirinktomis centrinių bankų, kuriems kovoje su praėjusia recesija teko svarbus vaidmuo. Bet, kaip naujoje knygoje „The Only Game in Town“ („Vienintelis variantas“) teigia ekonomistas Mohamedas El-Erianas, finansų įstaigos buvo priverstos jį prisiimti, nes kitur nebuvo niekas daroma. „Bankai nesigviešė galios“, – rašo M. El-Erianas. Centriniams bankams reikėjo laimėti laiko, kol susiims politinė sistema, bet ji iš esmės taip ir nesusiėmė. Per mažai stengtasi sukurti ekonomikos politiką, kuri veiktų bendrai su piniginiu skatinimu ir sustiprintų jo poveikį. Tokiu atveju vyriausybėms būtų tekę priimti netrokštamus sprendimus, skirtus ūkio struktūrai pertvarkyti (taigi, panaikinti dalį įsigalėjusių privilegijų) arba deficitinėms išlaidoms didinti.

Jei niekas nesikeis, centriniams bankams teks dar labiau pasukti galvą, ieškant radikalių naujų gudrybių, kaip kovoti su būsima recesija. Bet net jei tokių idėjų atsiras, jiems vis tiek reikės pagalbos, o šią, esant žemoms palūkanų normoms, valdžios institucijos kartais gali pasiūlyti lengviau. Jei problema didesnė nei atskira recesija, jei turtingos valstybės, kaip būgštauja Harvardo ekonomistas Larry Summersas ir kiti, dėl nuolatinio paklausos trūkumo yra pasmerktos ilgą laiką augti silpnai, drąsios naujos politikos poreikis tik stiprės.

Išskirti neigiamas puses

Politinių variantų sąrašas susideda iš dviejų dalių. Pirmoji apima bandymus užtikrinti, kad centrinių bankų veiksmai duotų ūkiams didesnį postūmį. Tada reikia imtis tiksliai pritaikytų ir lanksčių fiskalinių priemonių. Kruopščiai parinktos struktūrinės reformos galėtų ne tik papildyti skatinamąsias priemones trumpuoju laikotarpiu, bet ir palaikyti teigiamą jų poveikį ilgesnėje perspektyvoje, skatindamos išsilaikyti atsigavimą. Tokias priemones suderinus su kitomis šalimis, poveikį galima sustiprinti.

Pradėkime nuo pinigų politikos. Teoriškai centriniai bankai turtą gali pirkti neribotai. Prasidėjus krizei, kaip nutiko 2008-aisiais, FED gali įsigyti bankų ir įmonių leidžiamus arba hipoteka pagrįstus vertybinius popierius. Bet FED ar bet kuris centrinis bankas taip pat galėtų pirkti įvairesnį turtą, įskaitant aukšto pajamingumo obligacijas ar akcijas arba net pastatus, jei finansų rinkose prasidėtų laisvasis kritimas.

Vadovėliuose perskaitysite, kad tokiais pirkiniais centriniai bankai galiausiai pasieks norimą infliacijos lygį, nes taip gaminami nauji pinigai. Bet kiekybinio skatinimo patirtis po 2008-ųjų rodo, jog tai pernelyg lėtas būdas pasiekti refliaciją, kad pateisintų dėl to iškraipytas turto kainas ir sutrikdytas valiutų rinkas. Anot kiekybinio skatinimo kritikų, iš esmės jis tik išpūtė akcijų kainas ir pigiais pinigais užpildė besivystančias rinkas – taip paskatino skolų ciklą, kurio kreivė dabar leidžiasi ir kiša koją turtingojo pasaulio ūkiams.

Gal netradicinė pinigų politika pasiteisintų labiau. Sausį Japonijos centrinis bankas prisijungė prie kolegų iš Šveicarijos, Švedijos, Danijos bei euro zonos ir nustatė neigiamą palūkanų normą – už dalį jame laikomų komercinių bankų rezervų jis ima 0,1 proc. Europoje, kur pagal centrinių bankų patvirtintą žemiausią indėlių normą pinigų rinkose nustatomas palūkanų normų dugnas (vadinasi, ir apskritai paskoloms taikomi tarifai), skolinimosi tarifų etalonas dar nėra buvęs toks žemas. Vokietijoje iki aštuonerių metų trukmės vyriausybės obligacijų pajamingumas yra neigiamas (žr. 2 grafiką).

Net jei nulis nelaikomas palūkanų normos riba, kaip kadaise įsivaizduota, pati norma tėra vos žemesnė už nulį. Jei palūkanos nertų į neigiamų reikšmių gilumas, indėlininkai pasiimtų pinigus grynaisiais – jie palūkanų neduoda, bet ir už juos mokėti nereikia. Bankams neigiamos normos taip pat nėra gerai. Indėlių normų negalima nurėžti tiek, kiek įmanoma sumažinti skolinimo normas, nes smulkūs taupytojai gali pereiti prie grynųjų, o būtent dėl to Europoje menksta finansų įstaigų pelnas. Tokia padėtis bankams trukdo vėl sukaupti kapitalo buferius, kurie užtikrintų jų saugumą.

Kadangi grynieji riboja galimybę sumažinti palūkanas, vyriausiasis Anglijos banko ekonomistas Andy Haldane’as ir Kenas Rogoffas iš Harvardo universiteto pasiūlė apskritai jų atsisakyti. Tačiau net jei toks radikalus žingsnis keliose šalyse būtų įmanomas, jo poveikis gali būti ribotas. Taupantys rastų kitų variantų išsaugoti vertę, pavyzdžiui, rinktųsi brangiuosius metalus arba užsienio banknotus, o gal pinigų laikymo banke kainą perkeltų kitiems asmens, anksčiau atlikdami mokėjimus.

Viena priežasčių, kodėl centrinių bankų politika nebuvo tokia veiksminga, kaip norėtų bankininkai, yra tai, kad žemos palūkanų normos nepaskatino daugiau skolintis ir išleisti. Atmetus JAV, kreditai augo nesmarkiai (žr. 3 grafiką). Centriniai bankai bandė ieškoti sprendimo. 2012-aisiais Anglijos banko finansuota skolinimo programa numatė, kad pigus centrinio banko finansavimas buvo pasiekiamas su sąlyga, jog finansų įstaigos daugiau skolins įmonėms ir namų ūkiams. Panašių triukų, siekdamas įtikinti bankus skolinti laisviau, ėmėsi Europos centrinis bankas (ECB). Bet šie bandymai nedavė daug naudos.

Bankams reikia daugiau raumenų

Kol euro zonos finansų įstaigoms neramu dėl savo išgalių, tol jų galimybės skolinti bus ribotos, kad ir kokie pigūs būtų centrinio banko siūlomi pinigai. Rinkdami naują kapitalą jie pasirodė prasčiau nei jų analogai JAV, o ir jų pelningumas mažesnis. Tačiau kapitalui leista nutekėti iš finansų įstaigų, kaip pabrėžia Tarptautinių atsiskaitymų banko, veikiančio kaip centrinių bankų atsiskaitymo rūmai, tyrimų vadovas Hyun Song Shinas. Dauguma Europos bankų tebemoka kažkiek dividendų ir nepakankamai apkarpė sąnaudas. Tad jiems sunku savarankiškai sukaupti daugiau kapitalo.

Veikiantys JAV pasiekė geresnių rezultatų, nes 2009 m. privalėjo patys surinkti kapitalo, kitu atveju jo priverstinai gavo iš valdžios kartu su apribojimais, pavyzdžiui, buvo nustatyta maksimali aukštiems vadovams skiriamų premijų riba. Poveikis apstulbino (žr. 4 grafiką). Luigi Zingalesas iš Čikagos Bootho verslo mokyklos sako, kad šio to panašaus reikia ir euro zonai. Pinigų tam būtų galima surinkti pasinaudojant Europos stabilumo mechanizmu (kriziniu euro zonos fondu), o ECB galėtų veikti kaip arbitras. Kitas variantas – išlaisvinti kapitalą iš bankų balanso išbraukus blogąsias paskolas arba privertus juos nurašyti šių vertę. Bet tai būtų keblesnis ir lėtesnis procesas, o už blogąsias skolas per daug sumokėdamos vyriausybės pažeistų ES galiojančias valstybinės paramos taisykles.

Jei bankų padėtis būtų geresnė, jiems būtų lengviau teikti paskolas, o dėl mažesnių palūkanų normų klientai mieliau imtų kreditus.

Jei bankų padėtis būtų geresnė, jiems būtų lengviau teikti paskolas, o dėl mažesnių palūkanų normų klientai mieliau imtų kreditus. Dabartinės bėdos esmė, kad nominaliosios palūkanų normos beveik nebeturi kur mažėti. Bet realiosios dar gali – tereikia paskolų ėmėjus įtikinti, kad ateityje infliacija bus didesnė, nei jie dabar tikisi. Deja, tokių lūkesčių rodyklė, nustatoma pagal obligacijų kainas (nors, reikia pripažinti, toks matas netobulas), slenka žemyn. JAV infliacijos lūkesčiai per porą pastarųjų metų nusirito nuo 2,2 iki 1,3 proc. Lūkesčius būtų galima kilstelėti nustačius didesnį infliacijos tikslą. Bet kai ji atkakliai laikosi žemiau nei dabar nubrėžta riba, vien žodžiais žmonių neįtikinsi, kad nustačius aukštesnį tikslą infliacija paaugs. Reikia imtis veiksmų.

Infliacijos lūkesčius ir bendrą paklausą galima padidinti, jei spausdindamas pinigus centrinis bankas veiktų išvien su finansų ministerija, ir tie pinigai būtų panaudoti viešosioms išlaidoms (arba mokesčiams mažinti). Euro zonoje taip gudrauti neišeina, nes sutartys draudžia ECB tiesiogiai pirkti vyriausybių obligacijas. Kitur procesas galėtų būti toks: vyriausybė pristato mokesčių lengvatą ir išleidžia obligacijų jai finansuoti, bet, užuot pardavusi privatiems investuotojams, iškeičia jas į indėlį centriniame banke. Šis anuliuoja obligacijas, o vyriausybė iš indėlio pasiima pinigus ir atiduoda piliečiams. Tokie „pinigai iš sraigtasparnio“, pavadinti pagal žymaus ekonomisto Miltono Friedmano papasakotą alegoriją, yra bene artimiausias pinigų iš giedro dangaus – bankų ir finansų rinkų nepaliestos dangaus manos – analogas.

Iš esmės toks dosnumas yra pinigų, o ne obligacijų finansuojama viešųjų finansų politika. Įmanoma, kad fiskalinį mokesčių mažinimą finansuoti iš obligacijų gali būti pigiau: nors grynųjų pajamingumas nulinis, Japonijoje ir beveik visur Europoje vidutinės trukmės obligacijų pajamingumas neigiamas. Bet toks neįprastai dramatiškas, net akivaizdžiai nutrūktgalviškas, pinigų barstymas iš sraigtasparnio gali padidinti infliacijos lūkesčius ir paskatinti mokesčių mokėtojus išlaidauti, užuot taupius. Tokie žingsniai neturėtų būti skuboti ar bandomi profilaktiškai. Bet ištikus pasaulinei finansų krizei ar prasidėjus giliai recesijai jie turėtų daug teigiamų padarinių. Dar geriau būtų, jei tokius veiksmus koordinuotų kelios turtingos šalys.

Susijusi idėja – anuliuoti dalį centrinių bankų įsigytų valstybinių obligacijų ir taip vienu kirčiu galbūt sumažinti viešąją skolą. Kaip ir pinigai iš sraigtasparnio, toks veiksmas turėtų trūkumą, nes centrinis bankas techniškai bankrutuotų – jo įsipareigojimai (pinigai) viršytų turtą (obligacijas). Vis dėlto daugumą centrinių bankų palaiko nacionaliniai iždai, todėl tai neturėtų būti labai svarbu. Kur kas reikšmingiau, kad sunku iš anksto žinoti, koks būtų į apyvartą paleistų pinigų poveikis. Obligacijų rinkos galėtų supanikuoti dėl tikėtino infliacijos protrūkio, ir pajamingumas šautų į palubes. Arba jos gali į visa tai numoti ranka. Juk galų gale centrinis bankas sugebėtų vėl išleisti obligacijų, kad surinktų pinigų perteklių, jei padėtis taptų nekontroliuojama.

Nevienintelis variantas

Į defliacijos liūną įklimpusiose šalyse gali prireikti dar radikalesnių veiksmų. Olivieris Blanchardas ir Adamas Posenas iš Petersono tarptautinės ekonomikos instituto teigia, jog Japonijai praverstų pajamų politika. Pagal jų pasiūlymą valstybė lieptų visuotinai 5–10 proc. padidinti atlyginimus, kad įsuktų spiralę, kai aukštas darbo užmokestis skatina augti kainas, kurios skatina kilti algas, ir netrukus defliaciją galima pamiršti.

Tokia radikali idėja sulauktų rimto pasipriešinimo. Japonijos bankui tektų laikinai nustatyti aukštesnį infliacijos tikslą. Obligacijų turėtojai būtų labai nepatenkinti. Bet, kaip pabrėžia O. Blanchardas ir A. Posenas, daugybė defliacijos metų Japonijos obligacijų turėtojų kišenes papildė šalies mokesčių mokėtojų sąskaita. Neatrodo visai neprotinga kuriam laikui susikeisti vietomis. Atviresniuose ūkiuose, kaip JAV, kur įmonės susiduria su aršesne užsienio konkurencija, o obligacijų turėtojai dažniau tiesiog pereina į kitas rinkas, tokias kliūtis būtų sunkiau įveikti, jei tarsime, jog apskritai kas nors suvoktų mintį, kad darbo užmokestį didins vyriausybė.

Dar prisimenantys graudžius XX a. 8-ojo dešimtmečio pajamų politikos rezultatus (tąkart infliaciją norėta pažaboti, o ne paskatinti), negalės patikėti, kad tokia idėja apskritai svarstoma. Jau vien dėl to, jog darbdaviai anuomet rasdavo būdų apeiti prievolę. Šalininkų teigimu, įmonės būtų skatinamos su atlyginimų didinimu susijusias išlaidas padengti keldamos kainas – tai ir yra visa esmė. Kai taikant pajamų politiką darbo užmokestis buvo apribotas XX a. 8-ajame dešimtmetyje, koją pakišo žemos realiosios palūkanų normos, o šiandien pinigų ir pajamų politika veiktų išvien.

Jei nenorima, kad iždai ir centriniai bankai įsiveltų į vis painesnius ryšius arba vyriausybės reguliuotų atlyginimų kėlimą, kaip alternatyvą galima rinktis antrą politinių variantų sąrašo dalį ir paklausos trūkumą spręsti elementaria viešųjų finansų politika. Turbūt veiksmingiau bus didinti išlaidas arba mažinti mokesčius, nei dar kruopelytę nurėžti palūkanų normas arba versti centrinius bankus pirkti daugiau obligacijų. Tačiau laisvesnė viešųjų finansų politika turi ir politinių, ir ekonominių trūkumų.

Dėl savo pobūdžio viešųjų finansų politika nėra tokia eikli kaip pinigų: įprastomis aplinkybėmis palūkanų normas galima didinti arba nurėžti atsižvelgiant į verslo ciklo bangas. Mokesčių politikoje lankstumo daug mažiau, bet taip pat galima reaguoti, prireikus įvedant arba atšaukiant pakeitimus. Išlaidų planus keisti sunkiau. Kartą padidinus einamąsias išlaidas, skirtas tokiems dalykams kaip darbo užmokestis ir pensijos, jas nelengva apriboti; kapitalo išlaidas viešajai infrastruktūrai būtina planuoti, tad sunku greitai mobilizuotis.

Taigi, norint staigiai padidinti paklausą geriau mažinti mokesčius. Bet siekiant didesnio poveikio viską reikia kruopščiai suplanuoti. Apkarpyti pajamų mokesčius arba didinti mokesčių lengvatas reikėtų labiau tiems gyventojams (paprastai mažai uždirbantiems), kuriems realesnė tikimybė tuos pinigus išleisti. Apskritai mokesčiai neturėtų per daug paveikti sprendimų, ką pirkti arba gaminti, – geriau pasikliauti rinkos duodamais signalais. Bet per recesiją šis principas gali laikinai negalioti. Recesija labiausiai kerta nebūtinosioms išlaidoms. Tad laikinai apkarpyti ilgalaikėms prekėms (automobiliams, virtuvės įrangai, televizoriams ir pan.) taikomi mokesčiai bendras išlaidas gali paveikti labiau, nei šiek tiek sumažinti visoms prekėms, įskaitant būtiniausias, kaip antai drabužiai ir komunalinės paslaugos.

Kartu su mokesčių tarifų korekcijomis, skirtomis ūkiui išjudinti, vyriausybėms vertėtų iš pagrindų peržiūrėti visą mokesčių bazę. Idealiai mokesčių sistemai būdingi trys aspektai: ji turi būti paprasta; progresinė, didesnę naštą užkraunant turtingiems; neturi per daug veikti pasirinkimo, kaip sunkiai dirbti, ką gaminti ir ką vartoti. Turtingose šalyse retas mokesčių kodeksas atitinka šį idealą. Ilgalaikėje perspektyvoje priartėjimas prie tokio idealo padėtų ir ekonomikai augti, ir viešiesiems finansams.

Griūvantys tiltai

Yra naudingų būdų padidinti einamąsias išlaidas prasidėjus recesijai. Keliose šalyse, kaip antai Danijoje ir Australijoje, valstybė finansuoja programas, skirtas perkvalifikuoti praradusiems darbą ir surasti jiems laisvų darbo vietų. Šių valstybių pavyzdžiu galėtų pasekti ir kitos: Sirijos pabėgėlių apgultai Europai tokio tipo „aktyvi darbo rinkos politika“ ypač aktuali. Tačiau veiksmingiausią fiskalinę paspirtį duoda kapitalinės išlaidos naujai infrastruktūrai arba jau įrengtos priežiūrai. Skirtingai nei sumažinus mokesčius, kai dalis pinigų gali nugulti taupyklėje arba būti išleisti importui (o tai reikštų mažesnį poveikį BVP augti), keliams, mokykloms, ligoninėms ir panašiems objektams išleistos lėšos lieka vietoje. O kapitalinės išlaidos labiau nei bet kuri kita intervencija paskatina papildomas sumas nukreipti į kitus ūkio sektorius.

Nors išlaidos viešajai infrastruktūrai duoda naudos, vyriausybės liūdnai garsėja nesugebėjimu panaudoti jas veiksmingai. Viena vertus, kai recesija prispaudžia viešuosius finansus, refleksai verčia mažinti kapitalines išlaidas. Kita vertus, kartais tikrai gera mintis jas apkarpyti, nes dažnai infrastruktūros išlaidos virsta švaistymu. Kinijoje yra spindinčių greitkelių, kuriais retas nori važiuoti. Aliaskoje rasime niekur nevedančių tiltų. Valdžia mėgsta projektus, kurie sukelia politinę sensaciją, bet neatrodo logiškai pagrįsti. Tai viena priežasčių, kodėl dešimtmečiais Japonijos skirtos kapitalinės išlaidos ne itin padėjo paskatinti ūkį.

Bet daugybei šalių, ypač JAV, verkiant reikia daugiau ir geresnės viešosios infrastruktūros. L. Summersas dažnai kaip pavyzdį pateikia Johno F. Kennedy oro uostą – aptriušusius vartus į Niujorką, kur tebenaudojama prieštvaninė skrydžių valdymo sistema. Pernai atlikusi tyrimą, transporto idėjų kalvė „Trip“ nustatė, kad 25 JAV miestuose dėl duobėtų kelių metinė automobilių priežiūros sąskaita gyventojams padidėja daugiau kaip 700 JAV dolerių vienai transporto priemonei. 2013 m. Amerikos statybos inžinierių draugija konstatavo, kad trečdalis pagrindinių JAV kelių yra prastos arba patenkinamos būklės, o vieno iš devynių šalies tiltų konstrukcijos – nepatikimos.

2010 m. Barackas Obama bandė pajudinti reikalą – pasiūlė sukurti viešosios infrastruktūros banką, kuriame dirbantys technokratai įvertintų kapitalinių projektų sąnaudas bei naudą ir pritarimo sulaukusiems projektams skirtų pinigų. Senatas pasiūlymą atmetė ir kartu užblokavo planą skirti 50 mlrd. JAV dolerių keliams, geležinkeliams ir oro uostams atnaujinti. Viešosios infrastruktūros banką ne vieną dešimtmetį iš principo palaikė abi partijos. Hillary Clinton – tik naujausia iš daugelio šią idėją parėmusių politikų. Bet dėl partijų rietenų žlugo visi ankstesni planai.

Perspektyvi atrodo Australijos iniciatyva, kai infrastruktūros išlaidos derinamos su privatizacija. 2013 m. Naujasis Pietų Velsas už 5 mlrd. Australijos dolerių (3,5 mlrd. JAV dolerių) pardavė Botanikos ir Kemblos uostus – ši suma keliskart viršijo jų uždarbį. Pinigai atsidūrė valstybiniame fonde, kad būtų investuojami į kitą infrastruktūrą. Tokį vadinamąjį socialinės privatizacijos modelį kaip pavyzdį gali kopijuoti kiti, anot Bretto Himbury, vadovaujančio stambiam fondui IFM, kuris pensijų fondų vardu investuoja į infrastruktūrą. Šia patirtimi vertėtų pasinaudoti pinigų stokojančioms JAV valstijoms, valdančioms oro uostus, kad galėtų finansuoti labai reikalingą kelių remontą. Be to, privačiose rankose pagerėtų ir oro uostų būklė.

Nereikia mažų planų

B. Himbury taip pat turi idėjų, kaip organizuoti plyno lauko infrastruktūros projektus. Partnerių iš privačiojo sektoriaus įtraukimas į viešosios infrastruktūros projektus kartais primena apgaulę. Užuot atnešęs praktiško verslumo, jų dalyvavimas dažnai maskuoja ir padidina tikrąją plano kainą – tereikia prisiminti Londono metro atnaujinimo fiasko. Bet pasaulyje pilna pensijų fondų, kuriems verkiant reikia ilgalaikio turto, galinčio duoti su infliacija susijusių pajamų, – juk šios pažadėtos būsimiems pensininkams. Tokį turtą valdantys specializuoti fondai turi projektų vertinimo patirties: antai jie dažnai blaiviau nei valdžios pareigūnai įvertina galimus eismo srautus pasiūlytame mokamame kelyje.

B. Himbury siūlo tokius kantriojo kapitalo šaltinius įtraukti jau projekto pradžioje, kad patartų dėl projekto pranašumų ir statybų bendroves priverstų disciplinuotai leisti pinigus. Pasirinktiems statytojams reikėtų atlyginti už tinkamai padarytą darbą, bet jų piniginė turi būti pakankamai stora, kad vykdytojai sumokėtų baudas, jei peržengtų ribas. Projekte dalyvaujantys privačiojo kapitalo partneriai turėtų nustatyti tam tikrą grąžos kartelę, o bet kokį papildomą pelną arba nuostolius pasidalyti su valdžia.

Sprendimas, kokią būtent politiką rinktis, taip pat jos radikalumo laipsnis priklausys nuo šalies ir nuo grėsmės pobūdžio. Jei tai įprasta recesija, kai išeikvojus atsargas mažėja gamybos apimtis, pakaktų nuosaikesnės reakcijos, nei tada, kai patirtas rimtas sisteminis smūgis, pavyzdžiui, kieto Kinijos nusileidimo atveju. Valdžiai būtų išmintinga net ir ramesniais laikais labiau pasistengti patobulinti viešąją infrastruktūrą arba pertvarkyti mokesčius.

Griežtėjantys pinigų politikos suvaržymai reiškia, kad dar niekada taip skubiai nereikėjo fiskalinių priemonių ir struktūrinių reformų, kurios veiktų išvien su skatinimo politika. Didelės, ilgalaikės viešųjų kapitalinių išlaidų programos privačiosioms įmonėms suteiktų daugiau pasitikėjimo būsima paklausa ir padidintų tvaraus atsigavimo tikimybę. Paprastesni mokesčių kodeksai sukurtų tvirtesnį pagrindą tokiems mokesčių tarifų pokyčiams, kokių reikės ateityje, norint atsverti verslo ciklą. Centriniai bankai savo darbą atliko. Jiems būtinai reikės padaryti daugiau, bet dabar valdžios institucijų eilė veikti drąsiau.

2016 04 09 18:00
Spausdinti