Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Nauji parodomieji Kremliaus teismai

Piktnaudžiaudama teise Rusija nebeapsiriboja savo piliečiais

Naujausią ilgos Rusijos teisminių parodijų istorijos epizodą matėme vieną rugpjūčio dieną. Jis vyko tvankioje Rostovo prie Dono, netoli Ukrainos sienos esančio provincijos miesto, teismo salėje. Už advokatų narve sėdėjo du teisiamieji, o tamsius akinius užsidėjęs prokuroras kalbėjo, kad tai kraugeriai Ukrainos radikalai, kurie 2014 m. pradžioje Kryme subūrė teroristų kuopelę. Jie neva rezgė sąmokslą susprogdinti Lenino paminklą.

Pagrindinis teisiamasis – ukrainiečių kino režisierius Olegas Sencovas (nuotraukoje), o tariamas teroristų sąmokslas toks pat pramanytas kaip jo filmų scenarijai. Iš tiesų O. Sencovas nusikalto tuo, kad pasipriešino Rusijos įvykdytai jo gimtojo Krymo aneksijai, nes padėjo tiekti maistą po rusų invazijos bazėse įstrigusiems Ukrainos kariams. Režisierius teigia, kad suimtas buvo kankinamas Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB). (Kaltintojų tvirtinimu, jo sužeidimai – sadomazochistinio sekso padariniai.) O. Sencovas rugpjūčio 25 d. buvo nuteistas kalėti 20 metų.

O. Sencovas – tik ledkalnio viršūnė. Ukrainos vyriausybės teigimu, mažiausiai dešimt šalies piliečių laikomi Rusijoje kaip politiniai kaliniai. Be O. Sencovo, geriausiai žinoma sraigtasparnio pilotė Nadia Savčenko, paimta į nelaisvę per kovas Ukrainos rytuose ir išsiųsta į Rusijos įkalinimo įstaigas. Rusija teigia, kad moteris sieną kirto savo noru, ir kaltina ją prisidėjus prie dviejų Rusijos žurnalistų mirties Rytų Ukrainoje. Pilotės advokatai kaltinimą vadina kafkišku.

Ukrainiečių bylos kelia siaubą Rusijos žmogaus teisių aktyvistams. „Toks jausmas, kad [saugumo pareigūnai] turi leidimą“, – sako liberali žurnalistė ir visuomeninės kalėjimų priežiūros komisijos narė Zoja Svetova. Daugelis svarsto, kas nutiktų, jei FSB panašiai kerštingai ir nebaudžiamai užsipultų vidaus priešus. Vieno teisiamų ukrainiečių advokatas Aleksandras Popkovas kalba apie Stalino valymą: „1937-ųjų dar nepasiekėme, bet tikrai judame ta kryptimi.“

Likęs pasaulis nerimauja, kad piktnaudžiavimu grįsta Rusijos teisinė sistema nebeišsitenka savoje šalyje. Bėgant metams tapo žinoma, jog vyriausybė teisiškai engia rusus. Bet sufabrikuotas baudžiamasis ukrainiečių (ir estų saugumo tarnybos pareigūno Estono Kohverio, kurį pernai rugsėjį suėmė Rusijos pasieniečiai) persekiojimas rodo, kad dabar pavojus gresia ir gretimų valstybių piliečiams.

Ukrainiečiams paprasčiausia verslo kelionė gali virsti košmaru. Pernai gegužę Jurijus Jatsenka, 23 metų teisės studentas iš Lvovo, su draugu išvyko į Rusiją nusipirkti pigesnių elektronikos prietaisų ir parsivežęs parduoti. Namo jis parsirado tik po metų. Sulaikę J. Jatsenką dėl vizos pažeidimų, Rusijos agentai susidomėjo, kad jis iš Vakarų Ukrainos, ir prašė TV laidoje papasakoti, kad atvyko gavęs nacionalistinės ukrainiečių grupės „Dešinysis sektorius“ užduotį įvykdyti sabotažą. J. Jatsenka nesutiko ir buvo įkalintas. Jam ištisas paras neleista miegoti, taip pat drausta susisiekti su artimaisiais, teisininkais ir Ukrainos konsulais. „Jie leido aiškiai suprasti, jog niekas man negali padėti“, – sakė J. Jatsenka.

Galiausiai jam pavyko per kameros kaimyną perduoti žinutę draugui iš gimtinės, kuris susitarė su advokatu, kad imtųsi jo bylos. Kaip pasakojo J. Jatsenka, kad kitą dieną FSB agentai uždėjo jam antrankius, išvežė už miesto, sumušė ir pagrasino sukapoti į gabalus. Vėliau jis skustuvu susipjaustė pilvą ir riešą, tikėdamasis, kad gal susižalojęs nebus vėl sumuštas. Ištisus mėnesius J. Jatsenka buvo vežiojamas iš vienos areštinės į kitą, tris mėnesius praleido vienutėje. Šių metų gegužę teismas paskelbė, kad jis nuteisiamas už sprogmenų laikymą, pareiškė, jog bausmė jau atlikta, ir netikėtai išsiuntė atgal į Ukrainą. „Buvau laimingiausias žmogus pasaulyje“, – prisipažino jis.

Kitiems ne taip pasisekė. Šnipinėjimu kaltinamas Jurijus Sološenko, kuriam 73-eji, daugiau nei metus praleido Lefortove, kuris kadaise buvo pagrindinis Stalino slaptųjų tarnybų kalėjimas. Du pernai suimti ukrainiečiai, Stanislavas Klichas ir Mykola Karpiukas, kaltinami, kad maždaug prieš 20 metų kovėsi čečėnų sukilėlių pusėje. Šiaurės Kaukaze laikomas S. Klichas teigia net nebuvęs Čečėnijoje ir kad siekiant priversti prisipažinti buvo kankinamas. Apie M. Karpiuką (kuris išties yra ukrainiečių nacionalistas) nieko negirdėti nuo pat suėmimo.

Sprendžiant iš O. Sencovui keliamų kaltinimų, iš esmės ukrainiečių bylos yra politiškai sufabrikuotos. Vienintelis įrodymas, kuris jį tiesiogiai sieja su įtariamu sąmokslu, yra dviejų bendrų liudijimas. Vienas – psichologinių sutrikimų turintis apsišaukėlis radikalas, sutikęs duoti parodymus mainais į mažesnę bausmę. Antras neseniai teisme atsiėmė parodymus sakydamas, kad buvo kankinamas.

Rusijos teisingumas pavojingas būtent dėl fabrikavimo ir politinio pobūdžio. Tokie kariai kaip N. Savčenko laikomi teroristais, o ne karo belaisviais, nes Rusija teigia nekariaujanti Ukrainoje. Tokie piliečiai kaip J. Jatsenka suimami siekiant priversti televizijoje skleisti antiukrainietišką propagandą. Kremliui teismai – politinių pramanų priemonės, o ne teisingumas. Ir toks piktnaudžiavimas teise siekiant propagandinių tikslų jau kerta pačios Rusijos sienas.

Abejojančių oficialia įvykių versija Rusijoje maža, bet yra. Rusų dokumentalistė Nataša Josef surengė O. Sencovo filmo „Geimeris“ peržiūras ir susirašinėjo su režisieriumi, kai šis buvo laikomas Lefortove. „Kai jį suėmė, – pasakojo N. Josef, – supratau, kad kiekvienas gali būti įkištas į kalėjimą.“

2015 09 28 11:05
Spausdinti