Meniu
Prenumerata

trečiadienis, lapkričio 25 d.
Naftos ateitis
The Economist
(„Vida Press“ nuotr.)

Pasaulis artėja prie naftos vartojimo lūžio taško. Bet neverta tikėtis, kad šių išteklių tuoj bus visiškai atsisakyta.

Auštant XX a., didžiuosiuose pasaulio miestuose labiausiai dvokianti aplinkosaugos problema buvo ne lūšnynai, ne nuotekos ir ne suodžiai, o arklių mėšlas. Skaičiuojama, kad Londone 1900 m. įkinkyti į kebus, omnibusus ir įvairiausios paskirties vežimus dirbo 300 tūkst. arklių, po kurių likdavo kalnai mėšlo. Šios negandos neišvengė ir Niujorko, kur sukiojosi 100 tūkst. arklių, gyventojai – lyjant jiems tekdavo laviruoti tarp upėmis plaukiančių srutų, o saulei šviečiant tarp musių aptūptų mėšlo krūvų. 1898 m. Niujorke vykusioje pirmojoje tarptautinėje miestų planavimo konferencijoje mėšlo problema atsidūrė darbotvarkės viršuje. Rasti sprendimų nepavyko, ir nusivylę delegatai išsiskirstė savaite anksčiau.

Po dešimtmečio mėšlo problemą nušlavė nematoma rinkos ranka. Henry Fordas pagamino pirmąjį „Model T“: pigų, greitą, švarų. Jau 1912 m. automobilių Niujorke buvo daugiau nei arklių, o 1917-aisiais Manhatane neliko paskutinio jų traukiamo tramvajaus. Tą dieną išaušo naftos amžius.

Tai buvo greičio ir daugiausia spartėjančios pažangos laikotarpis. Akmens anglys įsuko pramonės perversmą, o nafta varė vidaus degimo variklį, aviaciją ir XX a. puoselėtą idėją, kad žmonijos galimybės yra neribotos. Ji nunešė žmones į Mėnulį ir ne tik. Gaminiuose, kurie pakeitė gyvenimus, – nuo lūpų dažų iki CD leistuvų, nuo motociklų šalmų iki aspirino – yra naftos chemijos produktų. Dėl naftos produktų atsirado traktoriai ir trąšos, davusios pasauliui pigesnio maisto, taip pat pakuoti naudojami plastikai.

2017 01 10 15:22
Spausdinti