Meniu
Prenumerata

antradienis, rugpjūčio 11 d.
Mitai apie tūkstantmečio kartą
The Economist

Įmonėms vertėtų atsargiai skelbti abejotinus apibendrinimus apie jaunesnius darbuotojus

Viena iš senstant gaunamų privilegijų – leidimas taukšti nesąmones apie jaunimą. Kalbama, Platonas skundėsi, esą jaunimas „negerbia vyresniųjų“ ir „ignoruoja įstatymus“. Petras Atsiskyrėlis bambėjo, kad jie „galvoja tik apie save“ ir „nepakenčia jokių suvaržymų“. Šiandien žilagalviai verslo žinovai linkę greta skundų paberti pagyrų. Bet ir jie amžiaus teikiama privilegija piktnaudžiauja ne mažiau nei protėviai.

Tokie šių dienų išminčiai pataria darbdaviams valdymo stilių derinti su tūkstantmečio vaikams, gimusiems 1980–2000 m., dar vadinamiems Y karta, būdingais lūkesčiais. Dabar jie – didžiausia JAV darbo jėgos grupė, sudaranti 37 proc. O demografinio sprogimo karta, gimusi iki XX a. 7-ojo dešimtmečio vidurio ir jau masiškai einanti į pensiją, sudaro 34 proc. Dažnai pabrėžiama, kad tūkstantmečio vaikai – pirmoji karta, užaugusi skaitmeniniais laikais.

Tai tiesa, tačiau beveik visos kitos kalbos apie juos tėra spėlionės. Sakoma, kad jie natūraliai linkę bendradarbiauti. Pradedant ugdymu darželiuose ir baigiant dalyvavimu socialiniuose tinkluose – viskas juos pavertė komandos žaidėjais. Bet jie atmeta karjerizmą ir nemėgsta, kai jiems vadovauja.

2015 09 29 11:12
Spausdinti