Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Mišrių šeimų skyrybos: gyveno trumpai ir nelaimingai
The Economist
(Getty Images nuotr.)

Augant tarptautinių ir prie vietos neprisirišusių šeimų skaičiui, išsiskirti gali būti keblu, o kartais – košmaras

Kanadietė Kate Baggott su dviem vaikais įsikūrusi kaime netoli Frankfurto, mažytėje rekonstruotoje palėpėje. Ji turi leidimą laikinai gyventi, bet negali dirbti ar gauti pašalpų. Visi trys atvyko į Vokietiją spalį, Kanados teismui davus dieną išskristi. Buvęs K. Baggott vyras, Vokietijoje gyvenantis kanadietis, atšaukė leidimą vaikams išvykti į Kanadą, kai jie ten jau buvo pragyvenę beveik metus, teigdamas, kad tai „vieno iš tėvų įvykdytas vaiko pagrobimas“. Vokietijos teismas K. Baggott priteisė visas globos teises, bet jai reikia likti, kol nagrinėjama apeliacija. Augant tarptautinių ir prie vietos neprisirišusių šeimų skaičiui, tokių košmarų vis daugėja. ES narėse, imant bendrai, vienas iš septynių vaikų gimsta užsienio šalies pilietei. 2015 m. Londone net dviejų trečdalių naujagimių bent vienas tėvų buvo gimęs svetur. Danijoje, Ispanijoje ir Švedijoje nutraukiama daugiau kaip dešimtadalis santuokų, kuriose bent vienas partnerių nėra šalies pilietis. Skiriantis tarptautinei porai, pirmiausia kyla klausimas, kurios valstybės įstatymus taikyti. Kai ant kortos pastatyta daug pinigų, yra stimulas rasti palankiausią teisinę aplinką. Kai kurios juris¬dik¬ci-jos palankesnės turtingesniam partneriui. Vokietijoje ir Švedijoje tariantis dėl skyrybų iki santuokos turėtas turtas net nesvarstomas. Prancūzijoje ir Teksase vienas partneris retai toliau finansiškai remia kitą, o kitoje JAV valstijoje, Džordžijoje, paramos siekiantis sutuoktinis jos negaus, jei svetimavo.
Skiriantis tarptautinei porai, pirmiausia kyla klausimas, kurios šalies įstatymus taikyti.
Pagal Anglijos įstatymus šeimos turtas, net ir turėtas prieš santuoką, paprastai padalijamas po lygiai. Vedybų sutartys, ypač sudarytos teisininko, atstovaujančio abiem sutuoktiniams, dažnai yra ignoruojamos. Rusijos oligarcho ar Malaizijos magnato žmona gali kreiptis dėl skyrybų Londone, jei pavyks įtikinti teisėją, kad jos ryšiai su Anglija pakankamai glaudūs. Pasak Londone dirbančio šeimos teisės specialisto Davido Hodsono, teisėjui gali būti pateiktas jos teiginį patvirtinančių punktų sąrašas. Tai gali būti tokie niekai kaip vyro palaikoma sporto komanda arba vieta, kur daroma šeimos pudelio šukuosena. Visoje ES dar neseniai galiojo taisyklė, kad bylą teismai nagrinėja toje šalyje, kurioje skyrybų dokumentai pateikiami pirmiau. Todėl poros dažnai puldavo teikti dokumentų, užuot ban¬džiu¬sios spręsti vedybines problemas. Kai kur padėtis keičiasi: pernai Estija tapo septyniolikta ES šalimi, prisijungusia prie 2010 m. priimto reglamento „Roma III“, nustatančio, kaip spręsti, kurios valstybės teisė taikoma (paprastai tos, kurioje pastaruoju metu gyveno pora, nebent jie susitaria kitaip). Džiugu, kad reglamentas suteikia aiškumo, bet dėl jo vienos šalies teismams gali tekti taikyti nežinomus kitos valstybės įstatymus. Be to, vienas sutuoktinių gali būti apgaule arba bauginimais įtikintas sutikti su skyrybomis pagal kitai pusei palankiausias taisykles. Vis dėlto aršiausiai kovojama ne dėl pinigų, o dėl vaikų. Įvairiose valstybėse globa traktuojama labai skirtingai. Gali būti neįmanoma susigrąžinti atžalų, jei buvęs sutuoktinis juos išsivežė į užsienį. O nutrūkus tarptautinei santuokai, vienas partnerių gali netekti teisės likti šalyje, kurioje pora gyveno kartu, jei teisę užtikrino kito sutuoktinio pilietybė arba viza.

Širdies turtai

Hagos konvencijoje dėl vaikų grobimo, kurią pasirašė 95 šalys, numatyta, kad globos ir perkėlimo klausimus nagrinėja šalies, kurioje „įprastai gyvena“ vaikas, teismai. Jei vienas tėvų pasiima atžalą į užsienį be kito sutikimo arba teismo įsakymo, tai laikoma vaiko pagrobimu. Valstybė, į kurią buvo atvežtas vaikas, turi pasirūpinti, kad jis grįžtų. Netrūksta konvencijos nepasirašiusių šalių, įskaitant Egiptą, Indiją ir Nigeriją. Vaikus pagrobę tėvai randa jose prieglobstį. Kasmet iš ES narių pagrobiama apie 1,8 tūkst. vaikų. 2015 m. iš JAV išvežta daugiau nei 600 nepilnamečių. JAV valdžios organams kasmet pranešama apie maždaug 500 į JAV atsivežtų pagrobtų vaikų. Kai kurios šalys, įskaitant Australiją ir Naująją Zelandiją, vos atvykus vaikui dažnai laiko, kad nuo šiol jos yra įprastinė mažamečio gyvenamoji vieta. ES nustatyta trijų mėnesių riba. JAV taisyklės priklauso nuo valstijos – paprastai reikia pagyventi šešis mėnesius. Tokiems tėvams kaip K. Baggott padedanti britų labdaros organizacija „GlobalARRK“ agituoja, kad informacija apie tokias taisykles būtų įtraukta į dokumentus, išduodamus į užsienį išsikraustančioms šeimoms, lobistinėmis priemonėmis siekia standartinės vienų metų ribos nustatant įprastinę gyvenamąją vietą, o tėvams pataria prieš persikeliant pasirašyti sutartį ir nurodyti, kad vaikas gali bet kada vykti namo. Nors tokias sutartis nesunku užginčyti, tėvai bent jau žinotų apie problemą. Jungtinė Karalystė gana paslaugi užsieniečiams, kurie nori susigrąžinti vaiką: siūlomos teisinės konsultacijos, vertimo paslaugos. Bet daug šalių nepadeda arba padeda labai nedaug. Daug kur šeimos bylas nagrinėjantys teisėjai palaiko tėvynainius, nors sprendimus bando pridengti vaiko interesais. Teismams užsienyje pinigų pristigę tėvai gali niekada nebeišvysti atžalų. Kartais tėvai nesuvokia, kad išveždami vaikus į užsienį daro nusikaltimą, kaip sako Alison Shalaby iš britų labdaros organizacijos „Reunite“, kuri padeda tarptautinius ginčus dėl globos sprendžiančioms šeimoms. Kartais ir pareigūnai nežino įstatymų. Michaelui, kurio buvusi partnerė 2015 m. išsivežė vaikus iš Jungtinės Karalystės į Prancūziją, policija sakė, kad tai ne nusikaltimas. Jam susitarus su „Reunite“ dėl konsultacijos, prireikė daugiau kaip penkių mėnesių, kol Prancūzijos teismas įsakė atžalas grąžinti. Kitos šalys dar vangesnės. Dažnai taip nutinka dėl to, kad nėra specialių teisėjų, susipažinusių su tarptautiniais įstatymais. Antai daugiau kaip trečdalis vaikų grobimo atvejų, kai jie buvo iš JAV išvežti į Braziliją, nagrinėjami mažiausiai 18 mėnesių. Pagaliau baigus bylą, vaikai gali būti jau įsikūrę, o teisėjas nelinkęs įsakyti juos grąžinti. Atsinaujino siekiai mažinti pagrobiamų nepilnamečių skaičių ir greitai išspręsti bylas. ES galvoja nustatyti, kad visos grąžinimo procedūros turėtų būti baigtos per 18 savaičių, ir sumažinti proceso kainą, panaikinus įvairias teismo rinkliavas. Be to, daugėja Hagos konvenciją pasirašiusių šalių. Kovo mėnesį pasirašys Pakistanas, kur kasmet iš Jungtinės Karalystės išsivežama apie 40–50 vaikų. Viešas konsultacijas, ar pasirašyti, neseniai pradėjo ir Indija, kuri vaikus pagrobusiems tėvams yra vienas pagrindinių kelionės tikslų.
Bet konvencija turi rimtą trūkumą – joje neminimas smurtas artimoje aplinkoje. Daug pagrobėjais pagal ją laikomų tėvų – tai nuo smurtaujančių partnerių bėgančios moterys. Viena prieš pat gimdymą Jungtinėje Karalystėje apsigyvenusi moteris iš Rytų Europos, po keturių mėnesių pabėgusi nuo smurtaujančio sužadėtinio, pasakoja, kad nebuvo priimta į moterų prieglaudas ir negavo pašalpos, nes per trumpai gyvena šalyje. Pastaruosius metus ji gyveno iš draugų malonės. Policija paėmė pasą, kad moteris negalėtų su kūdikiu išvykti. Kita europietė, gyvenanti Naujojoje Zelandijoje, sako bijanti, kad po kelių mėnesių, kai baigs galioti viza, bus deportuota be mažylių. Gruodį ji susirinko vaikus, drabužius ir pabėgo nuo smurto artimoje aplinkoje. Dabar ji gyvena tai vieno, tai kito draugo namuose. Pagrobti vaiką ryžtamasi, anot „GlobalARRK“ įkūrėjos Roz Osborne, kai padėtis atrodo visai beviltiška. Galbūt vienas tėvų, kuris gali gyventi šalyje, gavo visišką arba bendrą globą, todėl be leidimo atžalų nevalia išsivežti į užsienį. Kitas, pavyzdžiui, turėjo partnerio vizą, bet ji nutrūkus santuokai nebegalioja. Net leidimas likti nebūtinai suteiks teisę dirbti ar gauti pašalpą iš valstybės. Tokiais atvejais teismo sprendimas, užtikrinantis teisę lankyti arba bendrą globą, gali būti beprasmis. Jungtinei Karalystei išstojus iš ES į beviltišką padėtį gali patekti daug daugiau besiskiriančių tėvų. Jungtinėje Karalystėje gyvena apie 3,3 mln. kitų ES šalių piliečių, o 1,2 mln. britų išsikraustė svetur. Kol kas neaišku, ar jie nepraras teisės likti, kur yra, ir dirbti. O Jungtinėse Valstijose, pasak teisininko Jeremy Morley iš Niujorko, kurio specializacija – tarptautinė šeimos teisė, imigracijos klausimai vis dažiau tampa ginklu vaikų globos bylose. Jo teigimu, priimdami sprendimą dėl globos šeimos bylas nagrinėjantys teisėjai dažnai neskiria daug dėmesio imigracijos problemai, nes žino, jog mažai žmonių deportuojami vien dėl to, kad baigė galioti viza. Bet vadovaujant Donaldui Trumpui padėtis gali keistis.
Jungtinei Karalystei išstojus iš ES į beviltišką padėtį gali patekti daug daugiau besiskiriančių tėvų.
Daugelis tėvų, anot R. Osborne, net nenutuokia, kam ryžtasi sutikę sekti paskui sutuoktinį į užsienį. Jie gali klaidingai manyti, kad, jei reikalai nesusiklostys, galės tiesiog parsivežti vaikus namo. Apsigyvenusi Vokietijoje K. Baggott buvo įsitikinusi, kad tai bus penketo metų nuotykis, kol galios jos vyro darbo viza. O realiai, pasak moters, teko išgyventi „dešimt metų pragaro“.
2017 04 24 15:08
Spausdinti