Meniu
Prenumerata
antradienis, vasario 18 d.
Metas sugalvoti ką nors naujo

Didžioji oro uostų saugumo procedūrų dalis – labiau spektaklis nei reali apsauga

Vis labiau įsitikinant, kad iš Šarm aš Šeicho į Sankt Peterburgą skrendantį „Metrojet“ lėktuvą sunaikino bagažo skyriuje padėta bomba, pasaulio politikai, kaip buvo galima spėti, puolė kalbėti apie griežtesnes saugumo procedūras. „Turime užtikrinti, kad visur oro uostų saugumas būtų aukščiausio lygio, – kalbėjo britų užsienio reikalų sekretorius Philipas Hammondas. – Tai gali papildomai kainuoti, tikriausiai užtruks žmonių registracija.“ „Airbus A321“ skridusių 224 asmenų žūtis – tragedija. Bet keleiviai ne be pagrindo pyksta dėl vis įkyresnės saugumo patikros.

Džihado teroristams, ypač tiems, kurie nori pulti „tolimą priešą“ Vakaruose, oro laineriai yra patrauklus taikinys. Įkvėpta sėkmingos 2001 m. rugsėjo 11 d. operacijos, „Al Qaeda“ ir jos atšakos vėliau kelis kartus taikėsi į orlaivius. 2006-aisiais ambicingą planą vienu metu sunaikinti kelis per Atlantą skrendančius lėktuvus sužlugdė geras žvalgybos darbas. 2010-aisiais, įspėjus vienam britams dirbančiam Saudo Arabijos agentui, pavyko atskleisti „Al Qaedos“ atšakos Jemene bandymą į Čikagą išsiųsti bombų, užmaskuotų kaip spausdintuvo kasetės. „Batų sprogdintojas“ Richardas Reidas ir „apatinių sprogdintojas“ Umaras Faroukas Abdulmutallabas ketino detonuoti sprogmenis laineriuose, bet buvo sutramdyti kitų keleivių.

Kalbant apie šiuos įvykius stulbina du dalykai. Pirma, nors teroristai žavisi orlaivių sprogdinimu, realiai juose detonuoti bombą bandoma gana retai. Gal pernai bendrovės „Malaysia Airlines“ „Boeing 777“ sunaikino ne teroristai (kol kas labiausiai tikėtina teorija – piloto savižudybė), bet „Metrojet A321“ sprogimas virš Sinajaus yra pirma rimta sėkminga jų ataka prieš oro vežėją nuo 2004 m., kai į šipulius nuo bombos pabiro du rusų lėktuvai. Antra, stulbina tai, kad po 2001 m. teroristų išpuolių padidintas oro uostų saugumas niekaip nepadėjo išvengti nė vienos iš minėtų atakų.

Kai persistengiama

Už oro uostų saugumą atsakingi pareigūnai tvirtina, kad sėkmingų atakų nėra būtent dėl visuotinai taikomos patikros sistemos (nors ir skirtingo griežtumo). Gal ji iš dalies ir atgrasė. Bet galima pagrįstai abejoti, kiek šiuo metu keleiviams primetamos procedūros realiai padidina jų saugumą.

Puikus pavyzdys – draudimas į lėktuvo saloną įsinešti skysčių, atsiradęs tada, kai po 2006 m. sąmokslo paaiškėjo, kad galima pasigaminti sprogmenų sumaišius chemines medžiagas. Radę uždraustų skysčių, saugumo darbuotojai keleivį išbara ir skysčius konfiskuoja, bet vis tiek leidžia skristi. O štai aptikus ginklą ar bombą žmogus būtų iškart areštuotas ir beveik neabejotinai nubaustas. Nors sankcijos švelnios, beveik dešimtmetį niekas nebuvo sulaikytas dėl bandymo įsinešti į saloną bombai pagaminti tinkamų skysčių. Negauta ir pranešimų apie sulaikymą, nes kažkas ketino įsinešti bombą batuose, nors po tokio negrabaus R. Reido bandymo keleiviai privalo nusiauti apavą.

Gali būti, kad abi saugumo priemonės yra tokios veiksmingos, jog atšaldė teroristinių ketinimų turinčių žmonių norą dar kartą bandyti tuos pačius metodus. O gal tai tiesiog vaidinimas, kuriuo siekiama nuraminti keleivius. Dauguma ekspertų linkę laikytis pastarojo požiūrio. Saugumo konsultantas ir leidinio „Aviation Security International“ redaktorius Philipas Baumas tai vadina saugumo spektakliu, o ne realiu saugumu.

JAV transporto saugumo administracijos (TSA) prie Nacionalinio saugumo departamento (NSD) metinis biudžetas viršija 7 mlrd. JAV dolerių. Taip pat ji gali naudotis pačiomis pažangiausiomis skenavimo technologijomis, kokių tik įmanoma nupirkti už pinigus. Kritikų teigimu, per pastarąjį dešimtmetį ji nesuardė nė vieno teroristų sąmokslo ir nesugavo nė vieno teroristo.

Saugumo sprendimų bendrovės „Resilient Systems“ technologijų direktorius Bruce’as Schneieris pabrėžia, kad TSA perima nemažai ginklų ir peilių, kuriuos keleiviai įsideda netyčia, bet jai daug prasčiau sekasi išaiškinti tikslingesnius bandymus į orlaivį įsinešti pavojingų daiktų. Birželį laikinasis jos vadovas perkeltas į kitas pareigas, kai vadinamoji raudonoji komanda, kurią paskyrė NSD generalinis inspektorius, įvairiuose JAV oro uostuose atliko eksperimentą ir 67 iš 70 atvejų sėkmingai perėjo patikrą nešini netikromis bombomis ir ginklais.

Kodėl rezultatai tokie prasti? „Spėju, kad susidėjo keli dalykai, – mano B. Schneieris. – Saugumo patikra – nepaprastai nuobodus darbas, o beveik visi pavojaus signalai būna netikras aliarmas. Tokiu atveju žmonėms sunku išlikti budriems, todėl neišvengiama atidumo stoka.“ Jis taip pat pamini prastai veikiančias technologijas. Šioms nelengva pastebėti PETN, kurio dedama į semteksą, naudotą apatinių sprogdintojo. Išardytas ginklas gali lengvai prasprūsti pro oro uostų saugos patikrą. B. Schneierio manymu, vienintelės dėmesio vertos permainos, įvestos po 2001-ųjų teroristų atakų, buvo užrakinamos, nesusprogdinamos lakūnų kabinos durys („Al Qaedos“ teroristai lėktuvus užgrobė grasindami peiliais) ir keleivių nusiteikimas įsikišti pastebėjus keistai besielgiantį tipą.

Dalis saugumo ekspertų teigia, kad bene pažeidžiamiausia oro uostų vieta – grėsmė iš vidaus, kaip sako Ph. Baumas. „Metrojet“ atveju daroma darbinė prielaida, kad bombą į bagažo skyrių padėjo lagaminus tvarkantis darbininkas arba į kontroliuojamąją zoną galintis patekti asmuo (taip pat įmanoma, kad sprogmenį į keleivio bagažą įkišo viešbučio darbuotojas, o oro uosto skeneriai jo nepastebėjo). Veikiausiai ją detonavo barometrinis įtaisas, lėktuvui pasiekus tam tikrą aukštį.

Radę uždraustų skysčių, saugumo darbuotojai keleivį išbara ir skysčius konfiskuoja, bet vis tiek leidžia skristi.

Ph. Baumas mano, kad Šarm aš Šeicho oro uostas darbuotojus patikrina ne blogiau nei daugelis kitų. Anot jo, Jungtinėje Karalystėje oro uostų kontroliuojamosiose zonose dirba daug žmonių, kurie seka džihadistų socialinius tinklus, o kai kuriuose didžiuosiuose JAV oro uostuose ateinantys į darbą asmenys netikrinami, jei turi tapatybės kortelę. Nėra nieko pavojingiau už psichologiškai nestabilų pilotą, kaip paaiškėjo po šių metų įvykių, kai Andreasas Lubitzas bendrovės „Germanwings“ „Airbus A320“ nukreipė tiesiai į kalną ir nužudė 150 žmonių.

Daugybė iš registruoto bagažo pavagiamų vertingų daiktų rodo, kad įdėti bombą į kito žmogaus lagaminą nebūtų sunku. Per ketverius metus iki 2014-ųjų keleiviai TSA pateikė daugiau nei 30 tūkst. pranešimų apie dingusius daiktus. Šiais metais policija Majamio tarptautiniame oro uoste naudodama slaptą kamerą nufilmavo, kaip bagažo skyriaus darbininkai lėktuve naršo lagaminus ir vagia, ko užsigeidę. Saugumo ekspertai mano, kad tai paplitusi praktika.

Pagrindinė priežastis, kodėl oro uostų saugumas toks prastas, anot Ph. Baumo, yra tai, kad bandoma ieškoti daiktų, užuot daugiau dėmesio skyrus žmonėms, kurie gali juos neštis. Buvęs „Shin Bet“ pareigūnas Issy Boimas, bendradarbiavęs su Izraelio oro bendrove „El Al“, teigia, jog skirtingai nei amerikiečiai, kurie ieško ginklų, izraeliečiai pirmiausia dairosi įtariamo teroristo. Ph. Baumas karštai palaiko vadinamąjį profiliavimą, kai sudaromi ir keleivių, ir oro bendrovės darbuotojų portretai. Jis nepritaria, kad reikia vadovautis elementariais stereotipais (pavyzdžiui, įtariai vertinti visus islamą išpažįstančius jaunus vyrus). Būtina atsižvelgti į elgesį prieš skrydį, pavyzdžiui, kada, kaip ir kur įsigytas bilietas, ir į elgesį pačiame oro uoste.

„El Al“ komandoje dirba psichologinio stebėjimo metodikų išmokyti žmonės, kurie prieš fizinį patikrinimą apklausia visus keleivius. Įtarimų sukėlęs asmuo iškvočiamas atidžiau, taip pat jam gali būti neleista skristi. Manoma, kad „El Al“ naudoja kai kurias profiliavimo metodikas, kurios Europoje ar JAV būtų politiškai nepriimtinos. Antai hebrajiškai kalbantys izraeliečiai gali tikėtis išsisukti lengviau nei arabai ir vienišos baltosios moterys. Tačiau, kaip pabrėžia Ph. Baumas, Vakarų oro uostuose profiliavimą dažnai taiko muitinės ir migracijos pareigūnai, ir tai pasiteisina.

„El Al“ daugiau lėšų nei kitos oro bendrovės skiria ir kitų tipų saugumui. Atliekami registruoto bagažo barometrinio slėgio bandymai, visuomet skrenda slapti ginkluoti pareigūnai, o lėktuvai net turi priešraketines sistemas.

Kitur įprasto patikrinimo rezultatai pagerėtų naudojant pažangesnes technologijas. Bet retas oro uostas gali sau leisti atnaujinti sistemas vos pasirodžius kokiai naujienai. Todėl, pasak Ph. Baumo, jie turėtų naudoti profiliavimo metodą, kad sumažėtų procedūrų šabloniškumas. „Oro uostų saugumo patikra pernelyg nuspėjama, – priduria jis. – Fizinis kiekvieno apčiupinėjimas – išteklių švaistymas. Teroristai nemėgsta nenuspėjamumo.“

B. Schneieris profiliavimą vertina įtariau, be to, jį siutina, kaip TSA išskiria kokius nors mažiausiai tikėtinus keleivius ir juos „pažemina, užgaulioja, kartais net apvagia“. Pasak jo, profiliavimą siūlantys žmonės „realiai prašo sistemos, kuri gali daryti išvadas. Deja, tai labai sunku. Taisykles paaiškinti ir jų išmokyti lengviau <…>, o išvadas gali daryti tik labiau išsilavinę, patyrę ir didesnį atlyginimą gaunantys tikrintojai.“

Vien didesnis mechaninių įprastų oro uosto saugumo procedūrų skaičius nėra gera mintis. Reikia daugiau dėmesio skirti vidinėms grėsmėms pašalinti: geriau patikrinti oro uosto kontroliuojamųjų zonų darbuotojus ir akyliau juos prižiūrėti pasitelkus kameras. Taip pat praverstų atidžiau stebėti keleivių elgesį oro uoste ir taikyti mažiau nuspėjamą patikrą (pavyzdžiui, dažniau tikrinti tepinėlius, naudoti tarnybinius šunis ir pan.).

Bet galbūt visų svarbiausia – jausti saiką. Daug žmonių keliauja autobusais ir traukiniais, lankosi sporto renginiuose ir koncertuose po atviru dangumi. Visa tai – potencialus teroristų taikinys, bet tikrai nesulaukia tiek dėmesio, kiek skiriama oro kelionėms.

2015 12 30 18:08
Spausdinti