Dabar, kai lengvi laikai baigėsi, Norvegijai reikia atgauti vikingų dvasią
Tai kapitalistinė šalis, bet joje vyrauja valstybės įmonės. Tai naftos milžinė, bet ji vengia į akis krintančio vartojimo. Daug dešimtmečių šis neįprastas ekonominis modelis Norvegijoje puikiai veikė. 1970 m. pagal pajamas vienam gyventojui šalis buvo Europos vidutiniokė. O šiandien norvegai turtingesni už visus kitus europiečius, išskyrus gyvenančius Liuksemburge. Tačiau modeliui pradeda stigti degalų.
Į triumfo kelią Norvegija įžengė 1971-aisiais, kai iš šalies žemyninio šelfo buvo išgauta pirmoji nafta. Iš energetikos sektoriaus klestėjimas nuvilnijo per visą ūkį: Bergenas iš žvejų kaimelio virto pramoniniu mazgu, pridygo angliavandenilių gavyba iš audringos jūros dugno užsiimančių įmonių, viešbučiai prisipildė naftos sektoriaus darbuotojų. Vilnys tik sustiprėjo, kai juodojo aukso kaina, XX a. pabaigoje siekusi 10 JAV dolerių už barelį, šovė aukštyn ir 2008-aisiais pasiekė beveik 150 JAV dolerių. Šiandien nafta ir dujos sudaro apie ketvirtį Norvegijos bendrojo vidaus produkto (BVP) ir beveik pusę eksporto.
Tačiau kai neseniai juodojo aukso kaina smuktelėjo iki maždaug 50 JAV dolerių, reikalai pakrypo į kitą pusę. Nacionalinės naftos bendrovės „Statoil“ pelnas ir akcijų kaina nėrė žemyn. Naftos įmonės atleido 10 proc. darbuotojų ir galbūt atsisakys dar 20 proc. Be to, puikiai naftos gavybos iš jūros gelmių įrangą gebančiai gaminti šaliai neramu, kad auga hidraulinio skaldymo pramonė, kuri naftai ir dujoms iš skalūnų išgauti naudoja kitokias technologijas.
