Meniu
Prenumerata
trečiadienis, vasario 19 d.
NELYGYBĖ
Kokiu matu matuoti vieną procentą?
The Economist
Scanpix
99 proc. nori valdyti...

Politikams vis didesnį prioritetą teikiant nelygybės klausimui, dalis ekonomistų jos rodiklius pradeda vertinti nauju kampu

Iki 2011 m. įvykių, kai tūkstančiai protestuotojų Niujorke susirinko į Zukočio parką, buvo praėjęs daugiau kaip dešimtmetis, kai mažai žinomas prancūzų mokslininkas sėdo rašyti apie pajamų nelygybę nauju būdu. „Pagrindinis tyrimo objektas – palyginti, kaip keitėsi 10 proc., 1 proc., 0,5 proc. ir t. t. turtingiausiųjų pajamos“, – viename 1998 m. darbe teigė Thomas Piketty. Kartu su Emmanueliu Saezu, ilgalaikiu mokslinių darbų partneriu, Th. Piketty pirmą kartą nusprendė remtis ne apklausų, o mokesčių duomenimis, todėl geriau užfiksavo turtingiausių asmenų pajamas. Ekonomistas parodė, kad „1 proc. kaip banditai džiaugėsi gyvenimu nuskriausdami likusius 99 proc.“ Iš jo tyrimų formuluotes pasiskolino ir „Okupuok Volstritą“ judėjimas.

Po to pasipylė turtingajame pasaulyje išaugusios nelygybės priežasčių ir padarinių tyrimai. 2013 m. išleistoje itin populiarioje knygoje „Capital in the Twenty-First Century“ („Kapitalas XXI amžiuje“) Th. Piketty teigė, kad kapitalizme didėjanti nelygybė – normalu.

Th. Piketty atlikti ir kiti panašūs tyrimai įsiliejo į JAV ir beveik visų Vakarų šalių politinį diskursą. Elizabeth Warren ir Bernie Sandersas, du pagrindiniai varžovai dėl demokratų nominacijos JAV prezidento rinkimuose, nelygybės problemą siūlo spręsti apmokestinant turtą. Tokius pažadus pasveikino E. Saezas ir kitas kartu su Th. Piketty rašantis ekonomistas Gabrielis Zucmanas. Naujoje knygoje „Capital et Idéologie“ („Kapitalas ir ideologija“) Th. Piketty ragina apmokestinti turtą 90 proc. tarifu – tokį mastą pasiekė nelygybės krizė.

Šių dienų kapitalizme tikrai netrūksta problemų. Daugelyje šalių mažėja socialinis mobilumas, yra per daug perdėtą rinkos galią turinčių įmonių, būstas tapo per brangus. Šie ir kiti veiksniai padeda paaiškinti, kodėl turtingasis pasaulis ekonomiškai silpnai auga.

Idėjoms apie nelygybę iš akademinių sluoksnių išsiveržus į priešakines politikos linijas, mokslininkai pradėjo tikrinti, ką mato.

Tačiau idėjoms apie nelygybę iš akademinių sluoksnių išsiveržus į priešakines politikos linijas, mokslininkai pradėjo tikrinti, ką mato. Kai kuriems jų įdomu, ar nelygybė tikrai išaugo tokiu mastu, kaip teigiama, o pagal kai kuriuos rodiklius – ar apskritai padidėjo.

Nepaprastai sudėtinga suskaičiuoti, kiek žmonės uždirba per metus arba valdomo turto vertę, taigi ir šalies pajamų arba turtinės nelygybės lygį. Vieni asmenys nedalyvauja valstybinėse apklausose, kiti deklaruodami mokesčius nurodo ne visas pajamas. Be to, stebėtinai sunku apibrėžti, ką laikyti pajamomis, taip pat įvertinti tokį turtą kaip nebiržinės akcijos arba meno kūriniai. Šias problemas bando spręsti daugybė mokslininkų, ką ir kalbėti apie vyriausybes ir tyrėjus iš idėjų kalvių.

Viską suka pinigai

Po tokių bandymų įsitvirtinęs tradicinis vertinimas susideda iš keturių esminių punktų. Pirma, per keturis ar penkis dešimtmečius 1 proc. turtingiausių asmenų pajamos gerokai išaugo. Antra, vidutiniškai uždirbančių žmonių pajamos stovėjo vietoje. Trečia, nors našumas padidėjo, darbo užmokestis beveik nepakilo, todėl vis didesnė BVP dalis tenka investuotojams per palūkanas, dividendus ir kapitalo prieaugį, o ne darbo jėgai kaip darbo užmokestis. Ketvirta, turtuoliai savo sėkmės vaisius reinvestavo, todėl išaugo ir turtinė nelygybė (t. y. turimas turtas, atėmus tokius įsipareigojimus kaip hipotekos paskola).

Kad ir koks būtų argumentas, visada atsiranda abejojančių. Bet jų padaugėjo pristačius naujų mokslinių darbų, kuriuose suabejota dabartiniais nelygybės įverčiais.

Pradėkime nuo didžiausių pajamų. Kitur nei JAV teiginiai, kad jos išaugo, niekada neturėjo tvirto pagrindo. Vienam procentui turtingiausių britų tenkanti pajamų po mokesčių dalis nėra didesnė nei XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje. O Europoje, kaip teigia Thomas Blanchetas su kolegomis iš Paryžiaus ekonomikos mokyklos, per tą patį laiką stebėtinai mažai pasikeitė viršutinių 10 proc. pajamų po mokesčių santykis su apatinių 50 proc.

Remiantis tokių žmonių kaip Th. Piketty, E. Saezas ir G. Zucmanas atlikta mokestinių duomenų analize, JAV pagrindas atrodė tvirtesnis. Bet iždo ekonomistas Geraldas Autenas ir Kongreso Jungtinio mokesčių komiteto ekonomistas Davidas Splinteris neseniai parengė darbinį dokumentą, kuriame daroma nauja stulbinama išvada. Nustatyta, kad atsižvelgus į mokesčius ir išmokas 1 proc. turtingiausių amerikiečių tenkanti pajamų dalis nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio beveik nepakito (žr. 1 grafiką).

Buvo ir kitų atsižvelgusių į mokesčius ir išmokas. Taip skaičiuoja JAV Kongreso biudžeto biuras (KBB). Jo statistika rodo, kad per du XX a. pabaigos dešimtmečius aukščiausios pajamos gerokai išaugo. O rodikliams po mokesčių ir išmokų didelę įtaką daro į sunkią materialinę padėtį patekusiems žmonėms vis dažniau suteikiamas sveikatos draudimas. 1997 m. taikant Vaikų sveikatos draudimo programą (CHIP) išplėstas federalinis daugelio vaikų sveikatos draudimo finansavimas. 2014 m. Barackui Obamai pradėjus sveikatos priežiūros pertvarką daugumoje valstijų daugiau žmonių gavo teisę dalyvauti nepasiturinčiųjų sveikatos draudimo programoje „Medicaid“. KBB duomenimis, „Medicaid“ ir CHIP tenka daugiau kaip 80 proc. nepasiturinčių namų ūkių gaunamų realiųjų išmokų, teikiamų atsižvelgus į materialinę padėtį, prieaugio 1979–2016 m.

G. Auteno ir D. Splinterio naujovė – sprendimas vieną po kitos taisyti žymiausiuose dabartiniuose nelygybės įverčiuose esančias, jų teigimu, klaidas. Pavyzdžiui, jie kitaip skirsto žmones. Įtakingiausiame Th. Piketty ir E. Saezo darbe, paskelbtame 2003 m., buvo nagrinėjamas 1 proc. turtingiausių „mokestinių vienetų“, paprastai namų ūkių, kurie teikia bendrą mokesčių deklaraciją. Bet dėl to iškraipomi duomenys. Kalbant apie skurdžiau gyvenančių amerikiečių santuokas, skaičiai daug labiau sumažėjo. Todėl didžiausios pajamos atrodo dar didesnės, nes mažiau uždirbančių asmenų pajamos paskirstomos didesniam namų ūkių skaičiui, o 1 proc. turtingiausių namų ūkių pajamos lieka bendrame katile. Todėl G. Autenas ir D. Splinteris vertina individus.

Pixabay
...1 proc. mielai pasislėptų.

Kita korekcija susijusi su 1986 m. mokesčių reforma. Th. Piketty ir E. Saezo skaičiavimuose aukščiausių pajamų pokyčiams, susijusiems su šia Ronaldo Reagano laikų pertvarka, tenka apie du penktadalius viso 1 proc. turtingiausių asmenų ikimokestinių pajamų prieaugio 1962–2015 m. G. Autenas ir D. Splinteris tai vadina iliuzija. Po R. Reagano mokesčių reformos įmonėms atsirado rimtų motyvų rinktis specialų mokesčių režimą, kai savininkai pelną įtraukia į asmenines mokesčių deklaracijas kaip pajamas, užuot palikę įmonėse. Iki reformos tokių motyvų nebuvo, todėl iki 1987 m. galėjo būti matoma ne visa didžiausias pajamas gaunantiems tenkanti dalis.

Įmonėse likę pinigai galiausiai įtraukiami į Th. Piketty ir E. Saezo skaičius, bet metai gali būti neteisingi. Įmonėms nepaskirsčius pajamų (t. y. neišmokėjus pelno kaip dividendų), auga jų vertė. Tokių įmonių akcijoms perėjus į kitas rankas, jų pardavėjai mokesčių deklaracijose turi nurodyti kapitalo prieaugį, į kurį atsižvelgia Th. Piketty ir E. Saezas.

Tačiau kapitalo prieaugis atspindi pardavėjo pasirinktą laiką ir situaciją vertybinių popierių biržoje, todėl jis svyruoja. Dėl to G. Autenas ir D. Splinteris atsižvelgia ne į kapitalo prieaugį, o skaičiuoja kiekvienų metų nepaskirstytąsias įmonių pajamas. Tiek iki 1986 m. reformos, tiek po jos tokias pajamas jie priskiria individams proporcingai pagal turimas akcijas. Pagrindinė apmokestinamo kapitalo prieaugio dalis tenka turtingiesiems, tačiau darbininkai turi daug akcijų per neapmokestinamas pensijų sąskaitas.

2018-aisiais paskelbtame darbe Th. Piketty, E. Saezas ir G. Zucmanas taiko naują metodiką ir dabar vertina individus, taip pat vietoj kapitalo prieaugio atsižvelgia į nepaskirstytąsias įmonių pajamas, bet vis tiek nustatė, kad 1 proc. turtingiausių asmenų tenkanti ikimokestinių pajamų dalis, XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje buvusi apie 12 proc., 2014-aisiais jau siekė 20 proc. Nes jie įskaičiuoja įvairius naujus pajamų šaltinius. Taikant naująją metodiką bandoma atsekti kiekvieną BVP dolerį ir parengti „nacionalinę pajamų pasiskirstymo ataskaitą“ (G. Zucmanas viliasi, kad šį projektą vėliau perims nacionalinės statistikos tarnybos). Nėra lengva, nes du penktadaliai BVP nepatenka į individualias mokesčių deklaracijas – sąmoningai neapmokestinami vyriausybės arba nelegaliai nuslepiami deklaracijas teikiančių asmenų.

Trūkstamą BVP priskirti asmenims – ir mokslas, ir menas (dėl to pradinis atsargesnis Th. Piketty ir E. Saezo metodas neprarado įtakos). Būtent dėl to, kaip būtų teisinga priskirti, labiausiai nesutaria dvi ekonomistų grupės.

Dalis trūkstamo BVP yra pensijų sistemoje (dažnai neapmokestinamose sąskaitose), augant pensinėms santaupoms. Apskritai abi ekonomistų grupės sutinka, kad šias pajamas reikėtų priskirti asmenims proporcingai pagal jų pensijos santaupų dydį. Bet ir patį tokių santaupų pasiskirstymą tenka apskaičiuoti.

Pasak G. Auteno ir D. Splinterio, bandydami apskaičiuoti Th. Piketty, E. Saezas ir G. Zucmanas netinkamai naudoja duomenis. Esą tam tikrus srautus jie identifikuoja kaip pensines pajamas, nors realiai tai tik iš vienos pensijų sąskaitos į kitą perkeliamos jau sukauptos lėšos. G. Zucmanaas „The Economist“ nurodė, kad realiai tokios klaidos nėra, ir pridūrė, kad nesutinka su visomis G. Auteno ir D. Splinterio atliktomis jo darbo korekcijomis.

Griebk pinigus abiem rankomis

Dar dalis BVP pradingsta slepiant mokesčius. Tik abi ekonomistų grupės nesutaria, kas tie kaltieji. G. Autenas ir D. Splinteris remiasi garsiu mokesčių slėpimo tyrimu, kurį 2010 m. atliko Andrew Johnsas iš JAV mokesčių inspekcijos (IRS) ir Joelis Slemrodas iš Mičigano universiteto. Jie įvertino mokesčių slėpimą pagal pajamų grupes, remdamiesi IRS auditų rezultatais. Iš pradžių Th. Piketty, E. Saezas ir G. Zucmanas teigė, kad tie skaičiai neatskleidžia tikrųjų mokesčių slėpimo tarp turtuolių masto, nes esą turtingieji per daug gudriai manipuliuoja, kad jų operacijas pastebėtų IRS auditas. O neseniai patys nurodė, kad būtent jų metodai labiausiai atitinka A. Johnso ir J. Slemrodo darbą. Kiti ekonomistai nelinkę kištis ir aiškinti, kas teisus. Dauguma tiesiog pastebi, kad nelengva priskirti trūkstamas pajamas, o J. Slemrodas paaiškino, kad dar neįsigilino į nesutarimą.

Nenukrypdami nuo vyraujančių nelygybės teorijų, G. Autenas ir D. Splinteris galiausiai nustato, kad 1 proc. turtingiausių asmenų tenkanti ikimokestinių pajamų dalis nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio auga, nors mažiau, nei rodo kiti įverčiai.

Bet realius gyvenimo lygio skirtumus atskleidžia pajamų nelygybė po mokesčių ir išmokų, o ten G. Autenas ir D. Splinteris neranda didelių pokyčių. Kai kurie ekonomistai teigia, kad skaičius iškraipo įtrauktas „Medicaid“, bet sunku neigti, jog nemokama sveikatos priežiūra mažina nelygybę. Tik neaišku, ar „nepiniginę naudą“ dera skaičiuoti kaip pajamas.

Nieko nėra geriau už pinigus

Daug tokių diskusijų virsta antros tradicinio nelygybės vertinimo dalies – kad vidurinės klasės pajamos stovi vietoje – kritika. Th. Piketty, E. Saezas ir G. Zucmanas teigia, jog viršutiniam 1 proc. tenkanti dalis auga apatinių 50 proc. sąskaita. Vadinasi, jei viršutinio 1 proc. pajamos kilo, bet lėčiau, kažkam kitam turėjo geriau sektis.

Žinoma, kaip yra įvairiausių nelygybės skaičių, taip ir ilgalaikis vidutinių pajamų augimas vertinamas labai skirtingai. Atlikęs literatūros apžvalgą, Stephenas Rose’as iš idėjų kalvės „Urban Institute“ nurodo šešis galimus JAV realaus pajamų medianos augimo 1979–2014 m. skaičius: nuo, taikant Th. Piketty ir E. Saezo metodiką, nustatyto 8 proc. nuosmukio nuo 2003 m. iki, taikant KBB metodiką, nustatyto 51 proc. prieaugio.

Trečia tradicinio nelygybės vertinimo dalis – kad našumas augo greičiau nei pajamos – buvo pagrindinis populiariosios Th. Piketty knygos teiginys. Jis davė knygai pavadinimą. Ekonomistas teigė, kad pajamų skalės viršuje formuojasi nauja rentininkų klasė, didumą pinigų paveldinti arba gaunanti iš investicijų, o ne iš darbo. Atrodė, kad teiginys neprieštarauja duomenims iš turtingojo pasaulio, jog auga kapitalui, o ne darbo jėgai tenkanti BVP dalis. Bet ir šie duomenys sulaukė atidaus žvilgsnio.

Pasirodžius „Kapitalui XXI amžiuje“, netrukus Matthew Rognlie, dabar dirbantis Šiaurės Vakarų universitete, pareiškė, kad JAV kapitalui tenkančios dalies augimą paaiškina didėjanti būsto grąža, o ne akcijos ir obligacijos, kurių neproporcingai daug turi 1 proc. turtingiausių JAV namų ūkių.

Dar viename, vasarį paskelbtame, darbe kita ekonomistų grupė nagrinėja 1 proc. daugiausia uždirbančių amerikiečių pajamų šaltinius. Didumą pajamų jie gauna iš specialų mokesčių režimą taikančių įmonių, kurių pelną nesunku supainioti su pajamomis iš investicijų. Tačiau autoriai (Matthew Smithas iš JAV iždo departamento, Danny Yaganas iš Kalifornijos universiteto Berklyje, Owenas Zidaras iš Prinstono universiteto ir Ericas Zwickas iš Čikagos universiteto) nustatė, kad savininkams išėjus į pensiją arba mirus nuo tokių specialiųjų įmonių pelno nusibraukia trys ketvirčiai, vadinasi, didžiąją dalį uždarbio duoda darbas. Tokias įmones turi daug gydytojų, teisininkų ir konsultantų, kuriuos turbūt reikėtų laikyti savarankiškai dirbančiais. Jų pajamas priskyrus kapitalo daliai perdedamas jos augimas.

Nelygybės vertinimus paprastai apsunkina tai, kad stebimi ne individai, o gyventojų grupės, susidedančios iš skirtingų žmonių skirtingu metu.

Pastaruoju metu ekonomistai perkėlė kritiką ir į tarptautinę areną. Neseniai paskelbtame darbiniame dokumente Gilbertas Cette iš Prancūzijos banko, Thomas Philipponas iš Niujorko universiteto (NU) ir Lorraine Koehl iš prancūzų INSEE atsižvelgia į duomenų iškraipymus dėl savarankiško darbo ir pajamų iš nekilnojamojo turto. Jie nustatė, kad JAV darbo jėgai tenkanti dalis nuo 2000 m. mažėjo, tačiau apibendrinto nuosmukio pažangiuose ūkiuose nebuvo. Tą patį kitame darbiniame dokumente nustatė Germánas Gutiérrezas iš NU ir Sophie Piton iš Anglijos banko (žr. 2 grafiką).

Ketvirta ir paskutinė kritikos sulaukusi tradicinio vertinimo dalis susijusi su turtine nelygybe – jau seniai sunkiausiai įvertinamu nelygybės tipu. Nelygybės vertinimus paprastai apsunkina tai, kad stebimi ne individai, o gyventojų grupės, susidedančios iš skirtingų žmonių skirtingu metu. Individų atveju skurdas rodo galimybę, kad ateityje pajamos smarkiai augs, ir atvirkščiai – dėl statistinio reiškinio, vadinamo „grįžimu prie vidurkio“.

Antai 2013 m. G. Autenas su Geoffrey Gee ir Nicholu Turneriu iš JAV iždo departamento išnagrinėjo, kaip du dešimtmečius kito individų, kuriems 1987 m. buvo 35–40 metų, pajamos. Tų, kurie 1987-aisiais buvo ties žemiausio kvintilio pajamų mediana, realiosios pajamos per tą laiką išaugo 100 proc., o atsidūrusių ties viršutinio kvintilio mediana sumažėjo 5 proc. Iš tų, kurie 2002 m. buvo tarp 1 proc. daugiausia uždirbančių, po penketo metų ten pat liko mažiau kaip pusė. Kaip rodo Thomo Hirschlo iš Kornelio universiteto tyrimas, 11 proc. amerikiečių būdami 25–60 metų kažkada bent metams pateks tarp viršutinio 1 proc. turtuolių.

Nekišk nagų prie mano pinigų 

Turtinės nelygybės atveju pasiskirstymo problema dar sudėtingesnė. Žmonėms taupant pensijai, turtas kaupiasi. Vadinasi, senstant jis didėja, ypač darbingo amžiaus metais, todėl bendrame gyventojų kontekste daugelis žmonių tam tikrame gyvenimo etape gali tikėtis atrodyti gana turtingi. Be to, užtikrinus pensijas arba valstybines paslaugas skurdžiau gyvenantiems asmenims, gali nebūti taip svarbu taupyti ir kaupti turtą. Tai padeda paaiškinti mįslę, kodėl atrodo, kad socialiai demokratinėje Švedijoje vyrauja didžiulė turtinė nelygybė, bet neatrodo, kad ką nors iš tenykščių tai labai jaudintų.

2016 m. E. Saezas ir G. Zucmanas atliko tyrimą ir nustatė, kad 0,1 proc. turtingiausių amerikiečių namų ūkių tenkanti turto dalis išaugo nuo 7 proc. 1978 m. iki 22 proc. 2012 m., t. y. beveik iki 1929-ųjų lygio. Remdamiesi pačių apskaičiuotais turtingiausių asmenų sukaupto turto rodikliais, E. Saezas ir G. Zucmanas suskaičiavo, kokias įplaukas duotų metiniai turto mokesčiai, kuriuos siūlo E. Warren ir B. Sandersas. E. Warren turto mokestį buvo numatyta skaičiuoti nuo turto, kuris viršija 50 mln. JAV dolerių, ir jis būtų aktualus 3 proc. turtingiausių namų ūkių, tad, E. Saezo ir G. Zucmano teigimu, metinės įplaukos siektų 1 proc. BVP. (E. Warren vėliau padvigubino aukščiausią tarifą.)

Toks skaičius sulaukė daug kritikos, o E. Saezo ir G. Zucmano darbas – atidaus žvilgsnio. Turtą jie iš dalies suskaičiavo išnagrinėję mokesčių deklaracijose nurodytas pajamas iš investicijų. Tam tikroje pajamų kategorijoje (pavyzdžiui, nuosavo kapitalo arba tokių „fiksuotų pajamų“ investicijų kaip obligacijos) jie taria, kad bus gauta tam tikra vidutinė grąža, ir pagal tai išveda individų turtą. Antai tarus, kad investicijų grąža siekia 5 proc., pajamos būtų dauginamos iš 20, siekiant apskaičiuoti investicijos dydį.

Darbiniame dokumente M. Smithas, O. Zidaras ir E. Zwickas išplečia šią metodiką. Tačiau jie numato daugiau galimos grąžos variantų ir pateikia apklausos duomenis, kurie rodo, kad grąža iš fiksuotų pajamų investicijų būna labai įvairi. Apatiniai 99 proc. sako, kad beveik 70 proc. fiksuotų pajamų turto laiko kaip banko indėlius (paprastai duodančius mažas palūkanas), o viršutinio 0,1 proc. atveju dalis neviršija penktadalio.

Daugiausia fiksuotų pajamų turto turintys žmonės daug dažniau turi įmonių obligacijų, kurios duoda didesnę grąžą, nes yra rizikingesnės. Kai pajamingumas didesnis, skaičiuodami turtą tyrėjai turi naudoti mažesnį daugiklį. O vyraujant žemoms palūkanų normoms, kaip pastaraisiais metais, skirtumas tokiu atveju gali būti didžiulis. Pavyzdžiui, tarus 1 proc. grąžą apskaičiuotas turtas bus perpus mažesnis, nei tarus 0,5 proc. grąžą (skirtumas tarp 4,5 ir 5 proc. būtų daug nežymesnis).

Atlikę šį pakeitimą ir dar kelias korekcijas, pavyzdžiui, tinkamai atsižvelgę į specialaus mokesčių režimo įmones, M. Smithas, O. Zidaras ir E. Zwickas sudaro naują namų ūkių sąrašą pagal turtą, kuriame 0,1 proc. turtingiausių tenka tik 15 proc. Dar reikšmingesnis kitas jų pastebėjimas, kad turtingiausiems tenkanti turto dalis nuo 1980 m. auga perpus lėčiau. E. Saezas ir G. Zucmanas ginčija jų prielaidas. Bet diskusija bent jau rodo, kaip sudėtinga įvertinti turtą ir kaip keičiasi skaičiai dėl menkiausio prielaidų dėl nepastovių veiksnių pasikeitimo. Vadinasi, ir įplaukos, kurias duotų bet koks turto mokestis, nėra tiksliai garantuotos.

Retas ginčijasi, kad JAV turtingiausiems tenkanti turto dalis šoktelėjo. Nesiginčija ir dėl to, kad prieaugį skatina pačių turtingiausių – žmonių, kuriuos tikrai galima laikyti elitu – kapitalas. Tik keliamas klausimas, kiek išaugo.

Nesigviešk to, kas mano

Tarptautinėje arenoje vaizdas neaiškesnis. Pasak Danielio Waldenströmo iš Stokholmo pramonės ekonomikos tyrimų instituto, be JAV, tik Danijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje yra priimtinų duomenų apie turto pasiskirstymą. Tose šalyse per keletą pastarųjų dešimtmečių sunku išskirti aiškias nelygybės tendencijas (žr. 3 grafiką). Katrine Jakobsen iš Kopenhagos universiteto su bendraautoriais (įskaitant G. Zucmaną) atliktas tyrimas rodo, kad Danijoje 1 proc. turtingiausių asmenų tenkanti turto dalis XX a. 9-ajame dešimtmetyje augo, bet vėliau beveik nekito. O Prancūzijoje, pasak D. Waldenströmo, gali atrodyti, kad turtinė nelygybė didėja arba ne, priklausomai nuo to, ką stebi – pajamas iš kapitalo ar paveldėjimą.

Ar pasipylus naujiems tyrimams pasikeis žmonių nuomonė apie nelygybę? Viską galiausiai lems tai, kurių mokslininkų bus viršus po gausių ekonomistų diskusijų. Duomenis dar yra kur tobulinti, todėl vėliau gali paaiškėti, kad Th. Piketty, E. Saezo ir G. Zucmano kritikai patys klysta. Ir net jei nelygybė augo lėčiau, nei daugeliui atrodo, atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų vis tiek gali būti nemaloniai didelis.

Kol vyksta ilgas ir kruvinas akademinis mūšis, politikos formuotojams vertėtų būti atsargiems. Pasiūlymai daug uždirbantiems taikyti didesnius mokesčius, apmokestinti grynąjį turtą ir dar radikalesni planai, pristatomi naujausioje Th. Piketty knygoje, yra reakcijos į problemą, kuri nėra iki galo suprasta.

2020 01 01 19:39
Spausdinti